Penktadienį (08.01) pasaulio dienraščiuose svarstoma apie Europos Sąjungos plėtrą, rusų rašytojas rašo apie Rusiją, o britų žurnalistas apie Lietuvą ir holokaustą. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius
Dienraščio “Chicago Tribune” korespondentė Lori Gering rašo, kad speciali Irako mokytojų komisija pradėjo iš mokyklinių vadovėlių šalinti Sadamo Huseino propagandą. Anksčiau pamokos mokykloje prasidėdavo šūkiais “Tegyvuoja Sadamas Huseinas”, “Tegyvuoja “Baath” partija”. Vadovėliuose buvo aiškinama apie sionistų agresiją, liaudies armijos patrauklumą, o algebros vadovėliuose kintamieji x ir y buvo pakeisti Sadamo inicialais - s ir h. Pereitą mėnesį sudaryta mokytojų komisija braukia iš vadovėlių Sadamą ir militarizmą propaguojančius dalykus - nuo matematikos uždavinių, kuriuose figūruoja apkasų kasimas, iki tankų ir šautuvų fotografijų.
Britų dienraštyje “Financial Times” Viljamas Volesas rašo, kad Europos Sąjungos plėtra yra neginčijama sėkmė - kitą gegužę įstos dešimt valstybių, tuomet Sąjungą sudarys dvidešimt penkios šalys, ji turės keturis šimtus penkiasdešimt milijonų piliečių. Tačiau kiek valstybių paseks šiuo pavyzdžiu vėliau? Italijos ministras pirmininkas Silvijus Berluskonis pavadino potencialiais nariais Izraelį ir Rusiją. Kitur Europoje skeptiškai žiūrima į tolesnę plėtrą, tačiau aiškios alternatyvos nematyti. Europos Komisijos paruoštas kaimynystės politikos dokumentas buvo sutiktas šaltai - sunku kurti vieningą požiūrį į labai margas kaimynes - nuo Maroko iki Rusijos - kurios priklauso nuo Europos prekybos ir finansų. Europos Sąjunga faktiškai jau pasižadėjo priimti pietryčių šalis Bulgariją ir Rumuniją, eilėje stovi Turkija, kuri taptų didžiausia Sąjungos nare po Vokietijos. Jei Turkija, kodėl ne Ukraina, kodėl ne Baltarusija arba modernėjantis Marokas?, klausia Volesas “Finacial Times”.
Dienraštis “International Herald Tribune” spausdina rusų rašytojo Viktoro Jerofejevo esė apie nekritišką Rusijos požiūrį į savo istoriją. Jį papiktino rusų tautininko knyga, neigianti, kad dešimt tūkstančių lenkų karininkų Katynėje sušaudė NKVD. Anot Jerofejevo, Rusijos istorija tebėra veikiantis ugnikalnis, kuriame lava vis dar nesusitingusi, Rusijos istorija vis dar tokia pat neprognozuojama, kaip ir jos ateitis. Rusų rašytojas teigia, kad totalitariniai režimai linkę kurti tobulas savo šalių istorijas - kuo mažiau laisvių, tuo daugiau šlovės istorijos vadovėliuose. Istorinių mitų kūrimo varžybose demokratija visada pralaimi diktatūrai, net kalboje demokratija renkasi kuklų “ši šalis”, o ne patetišką “tėvynė”. Vokietijos denacifikacijos pavyzdys rodo, kad galima pažvelgti į savo istorijos pragarą, bet Boriso Jelcino Rusija neįstengė įveikti komunistinio paveldo. Rusijoje nebuvo moralinio Niurnbergo proceso, Leninas nepašalintas iš mauzoliejaus. Užuot puoselėjusi civilinę visuomenę, valdžia paternalistiškai globoja esą bejėgius gyventojus, rašo Viktoras Jerofejevas dienraštyje “International Herald Tribune”.
Londono dienraščio “Times” korespondentas Rodžeris Boisas rašo, kad nacizmu sutepta praeitis kelia grėsmę Lietuvos ateičiai Europos Sąjungoje. Kaune jis aplankė Vizentalio centro nurodytą įtariamą dalyvavus žydų žudynėse Lietūkio garaže žmogų, birželio sukilimo dalyvį. Korespondento nuomone, lietuviai vengia diskusijos apie savo vaidmenį holokauste. Jis rašo: kai kurie lietuviai gelbėjo žydus, kai kurie buvo atvirai priešiški, dauguma buvo abejingi. Kol Baltijos respublikoms bus sunku pažvelgti į praeitį, jų tautinė tapatybė bus netvirta. Netrukus jos taps Europos Sąjungos šiaurės rytų pasieniu, tai labai svarbu. Šalys, kurios vis dar laiko nacius išvaduotojais ir nenori pripažinti, kad jų didvyriai galėjo būti įsivėlę į baisius nusikaltimus, greičiausiai turės komplikuotus santykius su kaimynėmis Rusija ir Lenkija, sako Rodžeris Boisas, “Times” korespondentas.
Britų dienraščio “Guardian” korespondentas Maskvoje Nikas Volšas rašo, kad naujoje legendinio Holivudo aktoriaus Džono Veino biografijoje yra duomenų, jog Stalinas buvo įsakęs Veiną nužudyti. Knygos autorius Maiklas Munas remiasi kelių rusų kino režisierių garsiam amerikiečių režisieriui Orsonui Velsui papasakota istorija, esą Stalinas norėjo nužudyti vesternų kaubojų Veiną už aršų antikomunizmą ir makartizmo paramą. Šeštojo dešimtmečio pradžioje žudikai esą du kartus kėsinosi į Veino gyvybę - vieną kartą NKVD agentai Holivude, kitą - komunistų kuopelė Meksikoje, tačiau sutrukdė Federacijos tyrimų biuro agentai. Pasak Muno, kai FTB informavo aktorių apie galimą pasikėsinimą, Veinas esą prašė leisti žudikams pasirodyti, o jis jau su jais susitvarkysiąs. Maža to, pats Veinas pasakojęs, kad 1966 metais Vietname, kai aktorius lankė Amerikos kareivius, jį bandę nušauti priešo snaiperiai. Vienas snaiperis buvęs pagautas ir pasakė, kad už Vieno galvą paskyrė premiją Maodzedunas.
Dienraštis “Financial Times” rašo, kad šiemet vokiečiai mažiau keliauja ir gadina savo Reiseweltmeister - kelionių pasaulio čempionų reputaciją. Kitose Europos šalyse keliones pristabdė Irako karas, jam pasibaigus keliavimas grįžo į įprastą lygį, bet ne Vokietijoje. Aiškinama, kad tai grynai vokiškas reiškinys, vokiečiai atsargiau keliauja, nes nerimauja dėl blogos savo šalies ūkio būklės ir didelio nedarbo. Tačiau tie, kurie vis dėlto važiuoja, važiuoja į įprastas vietas. Tarp vokiečių populiariausia šalimi tebėra Ispanija, kur vyksta 13 procentų vokiečių turistų, antroje vietoje Italija - 10 procentų. Įdomu, kad nepagarbios Italijos turizmo ministro pastabos apie vokiečių turistus visiškai nepaveikė atvykstančių vokiečių skaičiaus. Įsižeidęs kancleris Gerhardas Šrioderis liko atostogauti Hanoveryje, bet jis, matyt, vienintelis, o į Italiją jau daug metų vyksta tas pats 10 procentų vokiečių turistų. Dėl pigumo padaugėjo vokiečių turistų kelionių į Kroatiją, Bulgariją ir Turkiją.
Dienraščio “Franfurter Algemeine” apžvalgininkė Ankė Brison ragina Vokietijos vyriausybę keisti požiūrį į švietimą. Analitikai perspėja, kad šalis atsilieka technologiškai, o vyriausybė per mažai investuoja į vadinamąjį žmogišką kapitalą, mokslo tyrimus, o mokyklos ir universitetai nepakankamai ugdo kūrybiškumą. Žinovai jau seniai reikalauja, kad Vokietija labiau taikytų rinkos principus švietime ir moksle, nes pralaimi tarptautinėje konkurencijoje dėl geriausių protų. Kadangi esama sistema praktiškai neleidžia privataus finansavimo, į aukštąjį mokslą Vokietija investuoja vos 1 procentą bendrojo vidaus produkto - dvigubai mažiau negu Amerika.
