Vakarų laikraščiuose šiandien daug temų, tačiau šioje spaudos apžvalgoje dėmesį sutelksime į dvi. Tai Irakas ir britų mokslininko Kelly savižudybė. Pirmadienio (07.21) užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Vokietija ir Japonija netapo klestinčiomis demokratijomis per vieną naktį, todėl nerealu tikėtis stebuklų ir Irake, rašo redakcijos straipsnyje “New York Times” ir tęsia: tačiau slenkant savaitėms, atrodo, nebepaneigiama, kad Busho vyriausybė skausmingai apsiskaičiavo, įvertindama amerikiečių okupacijos žmogiškąją ir piniginę kainą. Į šį suklydimą, kurį pradeda suvokti visų politinių įsitikinimų amerikiečiai, negalima lengvai numoti ranka slidžiais tikinimais, kad ateity bus geriau, ar gynybos ministro Donaldo Rumsfeldo mėgstamiausiu refrenu, kad, girdi, karas baigėsi tik prieš kelias savaites. Jėgų išbandymas, į kurį Amerika čia įsileido, bus daug ilgesnis ir kruvinesnis, nei prezidentas Bushas bet kada žadėjo. Mes, tęsia “New York Times’o” redaktoriai, priešinomės invazijai, kuri neturėjo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandato, ir dabar yra aišku, kad Busho vyriausybė išpūtė savo pagrindinį argumentą invazijai pateisinti. Vis dėlto sukurti laisvą ir taikų Iraką, kaip svarbiausią pažangos visuose Artimuosiuose Rytuose ramstį, yra tikslas, dėl kurio verta sumokėti net ir didelę kainą. Bet jei Vašingtonas nori išlaikyti tą visuomenės paramą, kurios reikia šiai užduočiai įvykdyti iki galo, jis negali vaidinti, kad viskas klostosi gerai. Kas savaitę karstuose grįžtantis kareiviai sako ką kita. Dabar Amerikai verkiant reikia kitų valstybių pagalbos, kad Irake būtų įtvirtinta taika.
Dešiniųjų pažiūrų komentatorius Williamas Safire’as tame pačiame “New York Times” daro prielaidą, kad Saddamas Husseinas dar gyvas, ir rašo: Saddamas pergudravo vieną prezidentą Bushą ir ketina pergudrauti bei pragyventi antrą. Todėl jis ir nutarė, kad visų karų prieš demokratiją motina yra alinimo karas. Kraujo nutekėjimas, karių netekimas išvarė Clintoną iš Somalio, Eisenhowerį iš Libano, Johnsoną ir Nixoną iš Vietnamo. Okupuotame Irake tik viena žūtis per dieną - palaikoma mėnesių mėnesius liūdinčių šeimų vaizdais televizijos ekranuose - ne tik okupantus demoralizuotų, bet ir padidintų politinį spaudimą Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje parvesti dalinius namo. Taip mano Saddamas - jis žino, kad kantrumas nėra amerikiečių dorybė, jis tikisi, kad karo nepalaikiusi mažuma, įtūžusi dėl netikėto JAV pergalės greičio ir modama ranka į masinius Saddamo aukų kapus, didėjantį okupantų aukų skaičių pavers į bauginantį “liūną”, iš kurio amerikiečiai neva neišbris. (Tai Safire’o aliuzija į metaforą, kurią savo laiku vartojo Vietnamo karo priešininkai.) Safire’as sumini ir kitus, jo nuomone, Saddamo pradėto alinimo karo prieš Ameriką strateginius žingsnius ir galų gale klausia: ar yra būdas šį karą baigti? Jis atsako: čia užvis svarbiausia - Saddamą Husseiną ir jo pakalikus pagaliau surasti. Tie, kuriuos jis terorizavo, turi būti užtikrinti, kad tironas tikrai niekada nebegrįš.
Amerikos dienraštyje “Chicago Tribune” Steve’as Chapmanas rašo: mūsų kariai įklimpę į partizaninį karą užjūriuose, federacijos valdžia mėto pinigus ir prezidentas iš Teksaso stovi prieš nepasitikėjimo prarają. Kai mes išrinkome George’ą W. Bushą, manėme, kad tai George’o H. W. Busho sūnus. Tačiau jis elgiasi tarsi išdidžiai sektų Lyndono B. Johnsono pėdomis. Bushas jaunesnysis, kaip ir Johnsonas, per daug užsimoja ir užsienyje, ir namie. Johnsonui tai nesibaigė gerai. Tiesa, Irakas nėra Vietnamas, bent jau kol kas. Bet tai ir nėra tas pergalės paradas, kurio ši vyriausybė ir jos sąjungininkai mums siūlė tikėtis. Šią akimirką jis turi kažką aiškiai bendra su anuo nelemtu karu. Amerikiečių kariai kovoja kare be aiškaus galo, be aiškaus tikslo, be aiškios išėjimo strategijos, kovoja su priešu, kuris juda nematomas svetimos tautos masėje.
Britų laikraščiai nemažai dėmesio skiria mokslininko, Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos patarėjo Davido Kelly savižudybei. Jo pokalbis su žiniasklaidos bendrovės BBC žurnalistu vedė prie tvirtinimų, kad britų valdžia išpūtė Irako režimo keliamą pavojų. Anot Londono “Times” redaktorių, Kelly tragedija ta, kad jis pakliuvo tarp Britanijos dviejų galingiausių institucijų, ministro pirmininko įstaigos Dauning Stryte ir BBC, girnų. Jų abiejų egocentriškas noras pasiteisinti iškreipė joms proporcijos, garbės, integralumo pojūtį. Bendrovės BBC prisipažinimas, kad Kelly buvo jos pagrindinis šaltinis, kelia labai rimtus klausimus apie pirmąjį BBC pranešimą, prikišantį vyriausybei Irako grėsmės išpūtimą. Iš šio pranešimo Kelly net neatpažinęs, kad jis buvęs tos medžiagos pagrindinis šaltinis. Vyriausybės irgi reikia paklausti - kaip ir kodėl Kelly pavardę išvis reikėjo paviešinti? Pats Kelly, anot “Times”, neabejojo, kad Saddamas Husseinas ketino kurti masinio naikinimo ginklus ir turėjo tam specialistų. Jam tik rūpėjo, kad šios Saddamo programos pobūdis būtų tiksliai nušviečiamas. Jis asmeniškai ketino į Iraką sugrįžti, kad rastų tų ginklų pėdsakų.
Dienrašty “Independent” buvęs Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Robinas Cookas rašo, kad didžiausi politiniai skandalai kyla ne iš pradinio suklydimo, o iš bandymo paneigti ir paslėpti tai, kad išvis buvo suklysta. Šiuo atveju vyriausybė nutarė pradėti smarkų karą su BBC, kad išvengtų pasiaiškinimo, kodėl ryžosi kariauti su Iraku. Ji leidosi smerkti kaltinimą, kad jos tvirtinimai išpūsti, idant išvengtų tikrojo klausimo, ar jie išvis teisingi. Jos karas su BBC baigėsi mirtimi tauraus mokslininko, kuris per pastarąjį dešimtmetį daugiau padarė Saddamo tikrajam nusiginklavimui pasiekti nei bet kuris vyriausybės narys. Dėl to viešoji nuomonė apie vyriausybę šią savaitę daug prastesnė, nei būtų buvusi, jei ji iš karto būtų pasirinkusi šį klausimą teisiškai ištirti.
Kitas “Independent” bendradarbis Bruce’as Andersonas rašo, kad daug labiau tikėtina, kad BBC “pagražino” Kelly pareiškimus negu kad Blairo patikėtinis Alastairas Campbellas “pagražino” Jungtinio saugumo komiteto ataskaitą.
Pažymėtina, kad pati bendrovė BBC savo tinklapyje šiandien skelbia spaudos apžvalgą, kurioje visiškai neminimi britų laikraščių daugiausiai kritiški pasisakymai BBC adresu. Bet ne tik britų laikraščiai domisi Kelly tema. Štai Vokietijos dienraštis “Welt” jo mirtį vadina tokiu posūkiu, kuris gali turėti istorinę reikšmę. O Irako tariamų masinio naikinimo ginklų klausimas masiškai naikina tai, kas iš Tony Blairo patikimumo dar liko po šešerių metų valdžioje.
Vokietijos dienraščiai “Sueddeutsche” ir “Frankfurter Allgemeine” mano, kad britų vyriausybė norėjo iš Davido Kelly padaryti atpirkimo ožį dėmesiui nuo masinio naikinimo ginklų klausimo nukreipti.
