Vakarų spauda trečiadienį (06.18) dėmesį sutelkia į Iraką, rašo apie Artimuosius Rytus, teisines bei ekonomines Europos problemas. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Irako klausimu dar per anksti daryti kokias išvadas, teigia “New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas. Čia kasdien atsitinka bent dešimt įvykių, jeigu iš tų dešimties šeši būtų teigiami, galėtume džiaugtis ir sakyti, kad einama teisinga linkme. Ne taip kaip Afganistane, kur iš dešimties kasdienių įvykių teigiamais galime pavadinti tik kokius tris ir kur viskas ritasi žemyn.
“New York Times” apžvalgininkas teigiamai vertina kasdienio gyvenimo atgijimą Bagdade, saugumo gerėjimą, partijų ir laikraščių kūrimąsi. Tačiau šalyje lieka dvi didžiulės problemos. Pasak Frydmeno, priešingai nei tikina Bušo komanda, karas Irake nėra baigtas, dar nėra sudaryta laikinoji šalies vadovybė, kuri valdytų Iraką ir pakeistų geležinį Sadamo arba amerikiečių kumštį.
Amerikiečių apžvalgininko nuomone, Irako karas buvo baigtas pernelyg greit. Neįvyko Bagdado, Tikrito mūšiai, dvi respublikos gvardijos divizijos nepastebimai ištirpo - jos nebuvo sumuštos, kariai nepateko į nelaisvę. Šiandien Sadamo šalininkai gąsdina žmones buvusiojo vadovo sugrįžimu, grasinama bausti visus, kurie bendradarbiaus su amerikiečiais.
Jeigu aš būčiau prezidentas Bušas ir mano politinė ateitis priklausytų nuo Irako sėkmės, aš jau pradėčiau jaudintis, - rašo Frydmenas. Į Iraką pasiųsčiau dvigubai daugiau karių, daug maisto, investuočiau. Reikia, kad irakiečiai pasijustų, lyg būtų laimėję aukso puodą. Mane žeidžia, kad prezidentas to nedaro, o visa gali baigtis tuo, kad bus pažeistas pats prezidentas.
Praėjo beveik septynios savaitės, kai prezidentas Bušas paskelbė kovos veiksmų Irake pabaigą. Jau laikas jam ir britų ministrui pirmininkui Toniui Bleirui vykdyti Irako valstybės kūrimo pažadus, rašoma Londono dienraštyje “Telegraph”. Prezidento vadovavimas turi nustelbti ministerijų tarpusavio rietenas, kurios, deja, nuo Potomako krantų buvo perneštos prie Tigro upės. Nesugebėjimas susitarti dėl Irako valdžios naudojamų pinigų tėra viena ryškiausių ministerijų nesutarimo apraiškų.
Sadamas dešimtmečius žlugdė Iraką ir jeigu amerikiečiai mano, kad šalį galima nesunkiai atkurti, Jungtines Valstijas reikia kaltinti nepaprastu naivumu. Irakas parklupdytas ir jį reikia gydyti. Bušas ir Bleiras turi viešai ir atvirai pasakyti, kaip jie ketina padėti ligoniui, ką jie ketina daryti. Dabar irakiečiai neturi supratimo, ko siekia sąjungininkai.
Irake sąjungininkai mažai bendrauja su žmonėmis, kurių likimą ėmėsi spręsti. Žinoma, šalyje reikia daugiau telefonų, daugiau radijo ir televizijos transliacijų. Tačiau pirmiausia amerikiečiai privalo įsisąmoninti, kad toli gražu ne visi Irake į juos žvelgia kaip į išgelbėtojus.
Izraelio ir palestiniečių konfliktas primena kovą, kai abu priešininkai jau neteko jėgų - nė vienas iš jų nebegali nugalėti kito, tačiau abu atsisako pasiduoti ar sutarti dėl lygiųjų, - dienraštyje “Washington Post” rašo Doudas Kutabas. Šios baisios kovos žiūrovai iki šiol atsisakydavo kištis, daugiausiai, kas buvo daroma, - tai patariama, kaip baigti kovą. Dabar aišku, kad reikalinga neutrali ir galinga pašalinė jėga, kuri galėtų išskirti kovotojus ir padėtų ginčą išspręsti sąžiningai ir su visam.
Visų pirma į konfliktą turėtų ryžtingai įsikišti tarptautinė bendruomenė, kuri, esant reikalui, panaudotų ir ginkluotą jėgą. Šiaip ar taip, visas pasaulis vienaip ar kitaip yra susijęs su šiuo konfliktu. Tarptautinių stebėtojų pasiuntimas yra viena iš sudedamųjų naujojo taikos plano dalių. Šiam planui oficialiai pritarė ir palestiniečiai, ir Izraelis. Paskutinių dienų susirėmimai rodo, kad stebėtojus pasiųsti būtina. NATO ar Amerikos vadovaujami stebėtojai Palestinon turėtų vykti tuoj, kai tik palestiniečiai ir Izraelis susitars dėl paliaubų.
Šiandien Italijos parlamentas balsuos dėl įstatymo, kuris ministrui pirmininkui Silvijui Berluskoniui suteiks teisinį imunitetą, rašoma britų laikraštyje “Financial Times”. Kol Berluskonis vadovaus vyriausybei, jis negalės būti teisiamas. Italijos ministras pirmininkas kaltinamas papirkinėjęs teisėjus. Dauguma deputatų ketina pritarti naujajam įstatymui - manoma, kad priešingu atveju Italijai, kuri kitą pusmetį pirmininkaus Europos Sąjungai, gali kilti rimtų keblumų.
Tačiau tokia nuomonė klaidinga, tikina britų dienraštis. Toks politinis manevravimas tik dar labiau trikdo Italiją ir visą Europos Sąjungą, kyla klausimas, kokios demokratijos galima tikėtis senajame žemyne. Jeigu ministras pirmininkas pasinaudoja parlamente turima dauguma ir prastumia įstatymą, kuris jį iškelia virš įstatymų, o kitos bendrijos šalys toleruoja tokį elgesį - ką galima tokiu atveju sakyti apie visą Europos Sąjungą.
Rytoj Europos Sąjungos šalių vadovams bus įteikta galutinė siūlomos Europos konstitucijos redakcija, britų dienraštyje “Independent” rašo Hamišas MakRajus. Priklausomai nuo jūsų įsitikinimų konstitucijos pristatymą galima laikyti arba eiliniu pratimu, arba neišvengiamu žingsniu kelyje į Jungtines Europos valstijas. Nesvarbu, kurios nuostatos laikotės, vienu klausimu visi sutaria - Europos Sąjungai plečiantis nuo penkiolikos iki dvidešimt penkių narių reikia imtis ir konstitucinių pertvarkymų. Sistema, kuri buvo sukurta šešioms narėms, girgžda, kai Sąjungoje susibūrė penkiolika šalių. Ta pati sistema bus visiškai neveiksminga dvidešimt penkioms valstybėms.
Taigi naujoji konstitucija iš esmės sprendžia Bendrijos plėtros klausimą, tačiau plėtros sėkmė nepriklauso nuo konstitucijos. Jeigu politiniai užmojai ims viršų prieš ūkio tikrovę, reikalai gali labai pablogėti, - perspėja britų apžvalgininkas. Kai 1990 metais vienijosi Vokietija, dauguma žmonių, įskaitant Margaret Tečer, manė, kad naujoji Vokietija sustiprės. Dabar mes žinome, kad Rytų Vokietijos priglobimas tapo gerokai sunkesne našta, negu tikėtasi. Susijungusi Vokietija ne sustiprėjo, o susilpnėjo. O dabar Europos Sąjungon jungiasi nemaža grupė šalių, kurios labai panašios į Rytų Vokietiją.
Britų dienraščio “Financial Times” apžvalgininkas Markas Medišas svarsto, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas skeptiškai vertina savo šalies ūkio galimybes - laikraštyje komentuojamas Putino pasakymas - nors Rusijos ūkio pamatai sustiprėjo, jie vis tiek lieka trapūs.
Ko gero, Putinas ir jo patarėjai supranta, jog rublio sustiprėjimas, kurį visų pirma lėmė užsienio investicijų antplūdis į Rusijos dujų ir naftos pramonę, slepia ir pavojus. Jeigu pinigų kursas ims svyruoti, tai gali sutrikdyti ūkio dinamiškumą, trikdyti jo konkurentingumą. Pasikliaudama vien pajamomis iš naftos Rusija gali sužlugdyti savo užmojus laiduoti ilgą ir nuolatinį ūkio kilimą. Nemažiau Putinui turėtų rūpėti ir paprastų žmonių gerovė. O dabar statistika skelbia, kad ketvirtadalis rusų gyvena žemiau valdžios nustatyto skurdo lygio.
