Vakarų spauda penktadienį (06.27) daug rašo apie Europos Sąjungos nutarimą pertvarkyti paramos teikimą žemdirbiams. Taip pat nepamirštas Irakas su Iranu. Spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Dabar dar sunku pasakyti, kas laimėjo mūšį dėl Europos Sąjungos bendrosios žemės politikos pertvarkymo, dienraštyje “Irish Times” rašo Synas MakKonelis. Airijos žemės ūkio ministras Valšas namo grįžo pavargęs, tačiau triumfuodamas - jis tikino, kad pavyko perkalbėti kolegas ir atsisakyti kraštutinio, pernai pasiūlyto pertvarkymo. Žemdirbiams ir toliau bus teikiama parama, sakė ministras.
Tačiau, antra vertus, triumfuoja ir Europos Sąjungos įgaliotinis žemės ūkio klausimais austras Francas Fišleris, kuris esą įsirašė Europos istorijon - jam pavyko pakeisti esminę bendrosios žemės ūkio paramos politikos nuostatą, kuri iki šiol tiesiogiai siejo gamybą ir išmokas žemdirbiams.
Atrodo, kad visi liko patenkinti, išskyrus airių žemdirbių sąjungas, kurios teigia, kad paramos pienininkystei mažėjimas šalies pieno pramonei kainuos milijonus.
Europos Sąjunga ūkininkams už vienos karvės laikymą moka du dolerius per dieną - tokia yra parama, rašo Amerikos dienraštis “Christian Science Monitor”. Viena svarbiausių priežasčių, skatinančių tokį dosnumą karvėms, yra noras išlaikyti kai kurių Europos dalių kaimiškumą ir patrauklumą turistams. Tačiau nedera pamiršti, kad milijardas žmonių maistui per dieną skiria mažiau nei dolerį. Ir daugelis tų žmonių gamina maisto produktus, kurių negali eksportuoti Europon.
Tokia statistika skatina mažinti pasaulinės prekybos kliūtis, o pradėti reiktų nuo dosnių Europos Sąjungos subsidijų žemės ūkiui, kurios iškraipo pasaulinės prekybos žemės ūkio produktais kainas ir suvalgo beveik pusę ES biudžeto.
Paramos Europos Sąjungos ūkininkams mažinimas bus vienas svarbiausių veiksnių, kurie padės tartis pasaulio prekybos derybose Meksikoje. Jeigu ES nebūtų nusprendusi pertvarkyti paramos ūkininkams, prekybos derybos galėtų baigtis tokia pat nesėkme, kaip ir 1999-aisiais Sietle.
Tačiau vakar dienos sprendimai yra kompromisiniai, primena Amerikos laikraštis. 25 nuošimčiai paramos javų augintojams ir 40 nuošimčių paramos gyvulininkystei ir toliau bus galima sieti su gamyba.
Tiesioginis ryšys tarp žemės ūkio gamybos ir paramos ūkininkams Europoje buvo nustatytas po Antrojo pasaulinio karo, kai saugumo sumetimais siekta laiduoti apsirūpinimą maistu, primena britų laikraštis “Telegraph”. Vėliau tokia tvarka skatino pasaulinės rinkos iškraipymus, darė didelių nuostolių besivystančioms šalims.
Už vakarykštį derybų Liuksemburge lūžį visų pirma reikia dėkoti Europos Komisijos įgaliotiniui žemės ūkio klausimais Francui Fišleriui, kuris įtikino Italiją ir Ispaniją nebesipriešinti Britanijos, Danijos, Vokietijos, Olandijos ir Švedijos kritiškam požiūriui į bendrąją žemės ūkio politiką. Derybos pavyko, nes pirmiausia buvo susitelkta į paramos javų ir gyvulių augintojams pertvarkymą, o tai daugiausiai liečia šiauriečius. Pietuose auginamų kultūrų - alyvų aliejaus, tabako ir medvilnės - paramos pertvarkymas vyks vėliau.
Kartūs žodžiai ir viešas skirtingų nuostatų Irako karo klausimu pareiškimas parodė, kokia trapi yra Europos Sąjungos bendroji užsienio ir saugumo politika, britų dienraštyje “Financial Times” rašo Viljamas Valasas. Iki šiol viena svarbiausių tokio silpnumo priežasčių buvo daugelio Europos šalių vyriausybių nenoras domėtis už Europos sienų kylančia grėsme. Kai 1998-aisiais Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės pasiūlė kurti bendrąją saugumo ir užsienio politiką, specialiai nebuvo užsimenama, kur dar, išskyrus pietryčių Europą, bendrosios europiečių karinės pajėgos galėtų būti panaudotos.
Dauguma Europos Sąjungos šalių nejaučia grėsmės, o tai trikdo pastangas atnaujinti šių šalių ginkluotąsias pajėgas. 1999 metais Helsinkyje visos Europos Sąjungos šalys pasirašė bendrųjų greito reagavimo pajėgų kūrimo sutartį. Pajėgas numatyta sukurti iki 2003-iųjų gruodžio. Pernai bendrijai pirmininkavusi Belgija paskelbė, kad pajėgos jau gali veikti, tačiau tai tik skambūs pareiškimai, rašo britų laikraštis.
Amerikos pareigūnai labai teisingai pabrėžė, kad irakiečio mokslininko sode Bagdade rastos branduolinės įrangos dalys bei planai nėra pakankamas įrodymas, kad Irakas kūrė branduolinius ginklus, rašoma dienraščio “New York Times” redakcijos straipsnyje. Veikiau atvirkščiai - šie daiktai liudytų, kad Bagdadas daugiau nei prieš dešimtmetį atsisakė sumanymo kurti branduolinius ginklus ir tikėjosi darbus atnaujinti kada nors ateity.
Naujųjų radinių Bagdade jokiu būdu nepavadinsi ginklais. Mokslininko Machdžio Obeidžio sode rastus aparatus galima panaudoti kaip pavyzdžius urano sodrinimo centrifugoms gaminti. O kuriant branduolinius ginklus reikia šimtų ar tūkstančių tokių centrifugų. Reikia tik džiaugtis, kad paskutiniais metais, kai tarptautiniai ginklų inspektoriai nebuvo įleidžiami į Iraką ir Vakarų žvalgybos baiminosi blogiausio, Obeidžiui nebuvo įsakyta atkasti sode paslėptų aparatų. Irako branduolinė programa, regis, buvo giliai palaidota, rašo “New York Times”. Ir šie naujausi radiniai jokiu būdu nepatvirtina Bušo tikinimų, kad Bagdadas kūrė branduolinius ginklus.
Tarptautiniai ginklų inspektoriai radinius mokslininko sode turėtų vertinti prieštaringai. Viena vertus, reikia suprasti, kad tikimybė rasti kieno nors sode paslėptus aparatus yra beveik niekinė. Antra vertus, jeigu svarbiausi mokslininkai irakiečiai sutiks bendradarbiauti, jie gali parodyti daug ką įdomaus.
Britų dienraštis “Telegraph” komentuoja vakarykštį Amerikos prezidento patarėjos valstybės saugumo klausimais Kondolyzos Rais pasisakymą Tarptautiniame strateginių tyrimų institute. Pareigūnė ten pareiškė: darykite ką nors su Iranu arba mums teks veikti.
Keista, tačiau šie K. Rais žodžiai sulaukė mažiau prieštaringų vertinimų, negu buvo galima tikėtis. Ir tam esama net keleto priežasčių. Pirma, Amerikos prezidento patarėja neužkirto kelio daugiašaliams veiksmams, atvirkščiai, siūlyta sugriežtinti daugiašalius veiksmus ir taip išgelbėti daugiašališkumo principą, o ne jį palaidoti.
Antra, jeigu lyginsime su Iraku, Europos šalys gerokai vieningiau vertina Irano branduolinės programos grėsmę. Ir pagaliau po paskutinių neramumų Irane nebeįmanoma palaikyti islamo respublikos įvaizdžio, kalbėti apie populiarų revoliucinį režimą.
Šiandien Iranas primena Brežnevo laikų Tarybų Sąjungą - tai galinga valstybė, kuri gali mesti iššūkį laisvajam pasauliui, tačiau pati yra tuščia vieta. Islamo respublika jau yra subrendusi griūčiai, tikina britų laikraštis. Tačiau valdžios pakeitimas nebūtinai reiškia, kad reikia imtis karinių veiksmų, tokių, kurie pašalino Sadamą Huseiną.
Bene daugiausiai vilčių reiktų sieti su Amerikos Kongrese siūlomu nauju įstatymu, kuris numato didinti paramą Irano demokratinei opozicijai. Juk gražiausias valdžios pakeitimo Europoje pavyzdys - sėkminga Solidarumo sąjūdžio veikla Lenkijoje, kur su europiečių ir amerikiečių pagalba tikslą pavyko pasiekti taikiai.
