Reikia susitaikyti su mintimi - kol nepasibaigs dar neprasidėjęs karas Irake, tol Vakarų spaudos pagrindinė tema bus dar neįvykęs karas. Apie tai skaitykite “Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Gintaro Aleknonio parengtoje apžvalgoje.
Įtikinėjant Džordžą V. Bušą Irako bylą perduoti Jungtinių Tautų Organizacijai svarbiausią vaidmenį suvaidino Tonis Bleiras, - rašoma britų dienraščio “Daily Telegraph” redakciniame straipsnyje. Šiandien Bleirui reiktų atleisti, jeigu jis gailėtųsi taip daręs. Kaip rodo Amerikos gynybos ministro Donaldo Ramsfeldo užuominos, besitęsiantys išsisukinėjimai Jungtinių Tautų Organizacijoje tik mažina galimybes suburti tvirtą kovos su Iraku koaliciją.
Po Bušo kalbos Jungtinių Tautų Organizacijos generalinėje asamblėjoje praėjo ne vienas mėnuo, kol amerikiečiai ir britai subūrė savo jėgas kovai su Iraku. Karui jau pasirengta. Puolimo atidėliojimas Bleirui didesnių vilčių nekelia - akivaizdu, kad Jungtinių Tautų Organizacijoje ir valdančiojoje Leiboristų partijoje pritarimas karui mažėja. Vargu ar tolesnis delsimas ką duos - jis tik didins Saugumo Tarybos susiskaldymą, - teigia britų laikraštis.
Įtakingas Amerikos dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas artėjantį karą vadina pasirinkimų karu. Šiandien Sadamas Huseinas mums tiesioginės grėsmės nekelia, tačiau susikirtimas su juo yra pagrįstas, gerokai labiau pateisinamas, negu mano liberalai ir pacifistai. Noro turėti masinio naikinimo ginklus apsėsto Huseino nuvertimas ir pažangos Irake skatinimas, kas galėtų turėti įtakos visam arabų ir musulmonų pasauliui, būtų geriausias atsakas į bin ladenizmą. Kai kurie dalykai yra teisingi, net jeigu jais tiki Džordžas Bušas, - juokauja “New York Times” apžvalgininkas.
Pasak Frydmeno, Irake įtvirtinti taiką bus gerokai sunkiau, negu mano Bušo vanagai. Irakas yra savotiška arabų Jugoslavija, čia gyvena tokios skirtingos tautos ir tikėjimo grupės kaip kurdai, šiitai, sunitai. Juos suvienijo tik britų jėga ir vienoje valstybėje jie laikėsi tik verčiami geležinio kumščio. Atsakingos ir padorios vyriausybės valdomo Irako sukūrimas bus sunkiausias uždavinys, kokio kada nors ėmėsi Amerikos prezidentas.
Išaiškinęs Irako karo prasmę, Frydmenas primena - nepaisant visų įtikinėjimų, dauguma padorių pasaulio žmonių vis dar tikisi kompromiso, kuris priverstų Sadamą nusileisti ir sykiu nenusilpnintų Amerikos.
Tad, pone prezidente, prieš skelbdamas šio teisėto, tačiau pavojingo karo pradžią, pamėginkite dar kartą imtis diplomatijos. Pasak Frydmeno, Bušui reiktų pradėti ten, kur baigė prezidentas Vilsonas - reiktų skristi Paryžiun ir sukviesti draugėn Prancūzijos, Rusijos, Kinijos ir Britanijos vadovus bei Arabų lygos pirmininką. Reiktų susitarti, kiek laiko iš tikro skirti ginklų inspektoriams, o Sadamui numatyti aiškius nusiginklavimo reikalavimus, kurių neįvykdžius Jungtinių Tautų Organizacija automatiškai leistų panaudoti jėgą. Jeigu Prancūzija vėl ignoruotų tokius siūlymus, būtų akivaizdu, kam rūpi kolektyvinis saugumas. Tai labai svarbūs žingsniai, kurie gali pateisinti karą.
Irako krizė jau davė rezultatų - šiandien drąsiai galime sakyti, kad rafinuotumas ir atspalvių ieškojimas prancūzų diplomatijai nebėra būdingas, - rašoma dienraščio “Wall Street Journal” redakciniame straipsnyje. Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas jau padarė logišką visos savo politikos išvadą - paskelbė, kad bet kokiomis aplinkybėmis prancūzai balsuos prieš naują Jungtinių Tautų rezoliuciją, kuri Sadamui duotų naują terminą nusiginkluoti.
Širaką galima kaltinti drumsčiant vandenį. Vakar tarptautiniai ginklų inspektoriai rado naujų įrodymų, kad Irakas tęsia masinio naikinimo ginklų kūrimą - aptikti du dideli nepilotuojami lėktuvai, kurie gali purkšti cheminius ir bakteriologinius ginklus. Tačiau Paryžiui tokie įrodymai nė motais.
Prancūzijos santykiai su Amerika po šios krizės dar ilgai nepasitaisys, - rašoma “Wall Street Journal”. Net pats Prancūzijos užsienio reikalų ministras Vilepenas pripažino, kad pasinaudojimas veto teise Saugumo Taryboje amerikiečiams būtų lyg šūvis į nugarą. Visuomenės pasipiktinimas prancūzais Amerikoje vis didėja, klausimą gali pradėti svarstyti ir Kongresas. Tuomet už Paryžiaus politiką teks mokėti prancūzų bendrovėms.
Po karo gali pasunkėti ir Prancūzijos bendradarbiavimas su Iraku. Kaip naujoji Bagdado vadovybė žvelgs į tuos, kurie dėjo visas pastangas išsaugoti Sadamo Huseino valdžią. Jeigu Irakas taptų naujos tvarkos Artimuosiuose Rytuose atrama, Prancūzija prarastų regione turimą įtaką.
Kai netrukus prasidės Irako karas, bene baisiausios ir kruviniausios kovos gali užvirti šalies šiaurėje, - dienraštyje “International Herald Tribune” rašo Nikolas Kristofas. Ir šiose kovose Irako kariuomenė gali ir visai nedalyvauti. Iki šiol Amerikos bandymai papirkus Turkijos valdžią Ankarą įtraukti į Irako karo koaliciją buvo nesėkmingi. Pagaliau amerikiečiai nenoromis pritarė klaidinančiam Turkijos planui įsiveržti į kurdų gyvenamą Šiaurės Iraką. Tad turkų kariuomenės sunkvežimiai jau rieda link Irako sienos, gabendami tankus ir pabūklus.
Dauguma kurdų nekenčia turkų, šimtmečius tarp šių tautų tvyranti neapykanta, be abejonės, paskatins kokį kurdą mesti granatą į turkų karių automobilį. Tuomet ir prasidės nuožmios kurdų ir turkų karių kovos.
Aiškėjant, kokia sumaištis kils Šiaurės Irake, reiktų prisiminti, kad įsiverždami į šią šalį Amerikos daliniai įžengia į labai sudėtingą sritį, kurioje kylančius tarpusavio ginčus ir kovas labai sunku suprasti. Baltieji rūmai mano galėsią kontroliuoti karo veiksmus, tačiau ar tokios viltys pagrįstos - juk nesugebama suvaldyti net gerai pažįstamų diplomatų Jungtinių Tautų Organizacijoje.
Turkai, kurdai, irakiečiai ir amerikiečiai - jie visi pirmiausia sieks užimti Kirkučio ir Mosulo naftos versloves. Amerikiečiai tikisi pirmieji užimti naftos išteklius ir taip sustabdyti tarpusavio kovas. Tačiau ar planą pavyks įgyvendinti? - klausiama “International Herald Tribune”.
Tie, kurie pasisako prieš Irako karą, turėtų pagalvoti, kad alternatyva karui yra Sadamo Huseino sutramdymas, - dienraštyje “Washington Post” rašo Valteris Mydas. Apžvalgininkas primena, kokia to sutramdymo kaina ir lygina ją su karo nuostoliais.
Huseino režimo sutramdymo pamatas yra prekybos draudimai. O tai taip pat yra savotiškas karas, reikalaujantis taikių žmonių gyvybių.
Per pirmąjį Persijos įlankos karą žuvo nuo dvidešimt vieno iki trisdešimt penkių tūkstančių irakiečių, iš jų ne daugiau kaip penki tūkstančiai buvo taikūs gyventojai.
Jungtinių Tautų Organizacijos vaikų globos tarnybų duomenimis, per mėnesį Irake miršta penki tūkstančiai vaikų iki penkerių metų, per metus dėl maisto ir vaistų stygiaus tokių aukų būna šešiasdešimt tūkstančių. Vadinasi, per metus Irako režimo sutramdymas nusineša daugiau gyvybių negu visas Persijos įlankos karas.
Šiandien Sadamui Huseinui 65-eri. Jeigu lauksime dar dešimt metų, taikių gyventojų aukų skaičius bus milžiniškas. Juk kiekvieni metai - tai lyg naujas Persijos įlankos karas.
Tarptautiniai prekybos draudimai Bagdadui taikomi tik todėl, kad jau dvylika metų Huseinas nevykdo savo paties pasirašytos paliaubų sutarties. Jungtinių Tautų Organizacija leidžia Irakui parduoti tiek naftos, kad gautų lėšų pakaktų taikioms reikmėms. Tačiau Huseinas pinigus panaudoja kitais tikslais. Tokia politika žudo irakiečius kūdikius, - dienraštyje “Washington Post” rašo Valteris Mydas.
