Ketvirtadienio (05.08) Vakarų spaudoje - JAV Senato pritarimas Lietuvos ir kitų valstybių įstojimui į NATO, Bušo Amerika ir Bušo politika. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Gera žinia septynioms Vidurio ir Rytų Europos šalims, kad šiandien Jungtinių Valstijų Senatas tikriausiai didžiule balsų dauguma pritars jų įstojimui į Šiaurės Atlanto Sąjungos Sutarties Organizaciją, kuri daugiau nei pusšimtį metų buvo Vakarų saugumo pagrindas, rašo redakcijos straipsnyje dienraštis “Washington Post” ir tęsia: bloga žinia yra ta, kad jos turi rimtą pagrindą būgštauti, ar išrinktųjų klubas, į kurį jos įstos, kiek ilgiau dar beišliks. Šaltojo karo pabaiga susilpnino NATO susitelkimą ir tikslo pojūtį, karas Irake grasino ją visiškai suardyti. Tai, kad Prancūzija pastojo kelią NATO sprendimui ginti narę Turkiją nuo galimo antpuolio, iškėlė klausimą, ar sąjungos devyniolika narių vis dar turi bendrą saugumo viziją, ką jau kalbėti apie sugebėjimą sutarti dėl konkrečių veiksmų. Pavojus, kad Santarvė gali ištirpti, formaliai ar praktiškai, vis dar egzistuoja. Tačiau tai, kad Jungtinės Valstijos ratifikuos Lietuvos, Latvijos, Estijos, Slovakijos, Slovėnijos, Bulgarijos ir Rumunijos narystę, vis dėlto mums primena, kodėl NATO su 26 narėmis reikia - ir kodėl Bušo vyriausybė turėtų stengtis ją išgelbėti. Tada “Washington Post” redaktoriai tas priežastis išvardija: siekis į NATO įstoti padėjo toms valstybėms pasiekti didesnį demokratijos, kariuomenės pilietinio valdymo, esamų sienų priėmimo ir teisingo elgesio mažumų atžvilgiu laipsnį, ir jis gali ateityje ta pačia linkme pastūmėti ir Ukrainą bei Serbiją. Be to, nepaisant didelio sąjungininkų susipykimo dėl Irako, jie vis dėlto sugebėjo susitarti, kad NATO perims taikos saugojimo operacijas Afganistane. Ir dar svarbiau, kad Briuselyje tyliai kalbama apie galimą NATO vaidmenį Irake, o tokia NATO misija galėtų būti pradžia didesnio bendradarbiavimo tarp Europos ir Jungtinių Valstijų stabilumui ir demokratijai Artimuosiuose Rytuose skatinti. Akivaizdi sėkmė Vidurio Europoje turėtų NATO padrąsinti šį iššūkį priimti, rašo “Washington Post”.
Konservatyvus britų dienraštis “Telegraph” spausdina emocingą rašytojos Margaretos Drebl kalbą prieš amerikiečius ir jų vadovaujamą karą Irake. “Aš nekenčiu Amerikos ir to, ką ji padarė likusiai pasaulio daliai. Aš bjauriuosi disnėjifikacija, aš neapkenčiu kokakolos, mane vemt verčia dešrainiai, aš nepakenčiu sentimentalių ir smurtą garbinančių Holivudo filmų, meluojančių apie istoriją. Aš nekenčiu Amerikos imperializmo, Amerikos infantilizmo, Amerikos triumfalizmo dėl pergalių, kurių ji net nelaimėjo”. Pavyzdys - Vietnamas. Rašytoja gailisi, kad į Irako karą - “neteisėtą, nepateisinamą, agresyvų” - įtraukta ir Britanija. “Nepakenčiu šitaip nekęsti. Aš turiu save priversti prisiminti, kad jei Bušas nebūtų buvęs per nago juodymą išrinktas, viso to nebūtų buvę. Yra kita Amerika. Tegyvuoja ta kita Amerika ir tegu šioji greitai prasmenga”, baigia savo protrūkį dienraštyje “Telegraph” Margareta Drebl.
Prieš Bušą pasisako ir “New York Times’o” apžvalgininkas Bobas Herbertas. “Kai mūsų prezidentėlis džiaugiasi savo aukštais pritarimo reitingais ir “Top Gun” fantazijomis, ekonomika ir toliau lieka duobėje. O valstijų ir savivaldybių finansai tragiškai sminga į vis gilesnę prarają. Norite pamatyti kažką šokiruojančio ir stulbinančio? Atvažiuokite į Niujorko miestą, kur darbo vietų sunku rasti ir biudžetas - kaip gyventojai staiga ima suvokti - yra stuburą laužantis paslaugų mažinimo, mokesčių kėlimo ir tuščių lūkesčių režimas. Didžiausias lūkestis, žinoma, yra tas, kad valstybės ūkis staiga atsigautų ir miesto bei valstijos kasas papildytų verkiant reikalingos įplaukos. Labdaringos valgyklos ir maisto dalijimo punktai perpildyti ir tai lig šiol nematytais klientais”. “Reikia dviejų pagalbos rūšių iš federacijos vyriausybės. Viena - tai tiesioginės išmokos savivaldybėms, o antra - reikia ekonominio skatinimo programos, kuri tikrai veikia, kuri pakelia ūkį ir sukuria darbo vietų per investavimus į tikrus šalies poreikius, o ne tik perkelia vagonus pinigų į turtingųjų kišenes mokesčių mažinimo forma. Bet Bušas tokiomis priemonėmis nesidomi. Jam nerūpi palengvinti nepasiturinčių ir dirbančių Amerikos šeimų ekonominio vargo.
Bušą nuo kai kurių kairiųjų priekaištų “Washington Post” gina liberalaus savaitraščio “New Republic” redaktorius Džonatanas Čeitsas. Karo priešininkai dabar piktdžiugiauja, kad dar nerasta solidžių įrodymų Iraką turėjus masinio naikinimo ginklų - tai esą pakerta visą Bušo pateiktą karo pateisinimą. Bet JAV kariai jų kol kas nerado dėl to, - rašo Čeitsas, - kad Sadamas stropiai darbavosi juos paslėpti. Irakas tuos ginklus pervežinėjo iš vienos vietos į kitą sukabinamaisiais autotraukiniais, laidojo juos nuošaliose vietose ir taip toliau. Rasti Sadamo ginklus tai ne taip paprasta, kaip nusukti nuo pagrindinio kelio ir mesti akį į kelis įtartinus pastatus. Tai reikalauja atplėšti juos supančią įmantrią saugumo aparatūrą. To Bliksas niekada nebūtų įveikęs. Sunkumas aptikti masinio naikinimo ginklus įrodo ne tai, kad inspektoriams reikėjo duoti daugiau laiko, o tai, kad inspekcijos nieko nebūtų pasiekę, kol Sadamas dar valdžioje. Tačiau labiausiai nuviliantis karo padarinys - bent jau Amerikoje - yra skaičius liberalų, kuriems neapykanta Bušui atstojo mąstymą. Kiek kartų matyta tokia šiaipjau įžvalgių žmonių reakcija: jei Bušas “už” tai, aš “prieš” tai, jei Bušas sako “taip”, vadinasi jis meluoja. Liberalų opozicija Bušui juos privertė pritarti principams - pvz., kad Jungtinės Valstijos niekada neturėtų kariauti be Jungtinių Tautų leidimo, išskyrus savigynai - kurių niekada nesilaikė nė Klintono vyriausybė. Ir ji privertė juos pamiršti, kad pasaulyje yra dar bjauresnių ir nepatikimesnių valdžių nei Bušo vyriausybė.
Prancūzijos savaitraštis “L’Express” ragina prancūzų socialistus sekti britų pavyzdžiu. Prancūzijos kairė laiko įsikibusi socializmo kaip sudužusio laivo jūrininkas plausto. Ji kartoja pasenusias frazes, dėl to ji praranda įtakos Europos kairei apskritai, kuriai šiandien vadovauja tokia figūra kaip Tonis Bleiras - jis britų Leiboristų partiją atnaujino imdamasis tikros intelektinės ir politinės rizikos. Tai pavyzdys Prancūzijos kairei - tegu ji šitaip atnaujina politinius debatus Prancūzijoj, užuot tik kalbėdamasi su savimi.
Paryžiuje leidžiamame amerikiečių dienraštyje “International Herald Tribune” Prinsetono universitetą baigęs irakiečių politologas Gailanas Ramizas rašo, kad kai kurias Irako pokarines problemas būtų galima išspręsti įvedant konstitucinę monarchiją. Konstitucinėje monarchijoje kariuomenė, policija, valdininkija ir teismai - pagrindiniai galios ramsčiai pilietinėje visuomenėje - susieti su karūna ir todėl išimti iš audringos politinių konfliktų arenos. Tokios sistemos reikia Irakui, kur politika turi tautines, sektantines, fundamentalistines šaknis ir užtat linkusi į smurtą. Ramizas primena, kad monarchijas turi Britanija, Švedija, Olandija, o Ispanijoje jos atkūrimas prisidėjo prie vidaus politikos stabilumo bei demokratijos augimo ir stiprėjimo po pilietinio karo, Antrojo pasaulinio karo ir diktatūros laikotarpio.
