Antradienį (05.13) didieji Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos dienraščiai jau reaguoja į vakar naktį Saudo Arabijos sostinėje, vakariečių kvartale, nugriaudėjusius sprogimus, taip pat apstu straipsnių apie permainas Irako civilinėje administracijoje, Izraelio ir palestiniečių taikos skaudulius, dėl bandymų gelbėti dūstančią pensijų sistemą streikuojančią Europą.
Užsienio laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Andrius Kunčina.
Įtakingo britų žurnalo “Economist” padalinys “Intelligence Unit” analizuoja 91 procento “už” stojimą į Europos Sąjungą Lietuvos referendume rezultatą, kuris išgelbėjo nuo antro privalomo balsavimo. “Economist” manymu, Lietuvos apsisprendimas yra galingas postūmis jos kaimynėms Latvijai ir Estijai, kurioms tokie pat referendumai dar priešaky. Estijoje jis nebus įpareigojantis ir čia visuomenės nuomonė palankesnė, bet Latvijos įstatymai nesėkmės atveju neleis to paties referendumo rengti anksčiau nei 2007-aisiais, vadinasi, iškils grėsmė, kad, kaip rašo “Economist”, į skurdžiausią iš trijų Baltijos šalių, Sąjungos parama vėluos. Tad ypač Latvijai lietuvių apsisprendimas yra didelis padrąsinimas, žinant, kad nuomonių apklausos iki referendumo rodė bent 10 proc. kuklesnį rinkėjų dalyvavimą, o pritarimą narystei prognozavo vos 65 proc. Atrodo, kad didelė dalis stojimui nepritariančių Lietuvoje liko namie - arba iš pykčio, arba iš nerimo, arba sąmoningai norėdami sumažinti dalyvavusių skaičių. Sykiu daugelis neapsisprendusių, atrodo, apsisprendė palankiai. Šiaip, atrodytų, kad Baltijos šalių gyventojai aktyviai reaguoja į vyriausybės vykdytus švietimo vajus. Kita vertus, nedera pamiršti ir valdžios apsidraudimo: referendumas buvo pratęstas iki dviejų dienų, pakoreguoti dalyvaujančių ir vienaip ar kitaip pasisakančiųjų minimumai. Latvija viso to neturi, o skeptiškų rinkėjų nuošimtis didokas ir pastovus jau kelerius metus, tačiau pritariančių narystei tik truputį daugiau už pusę, be to, čia didžiausias rusakalbių procentas tarp trijų Baltijos šalių. “Economist” dar pabrėžia, kad Baltijos valstybės, labiau už kitas kandidates, patyrusios, ką reiškia Tarybų Sąjunga, narystės Vakarų organizacijose siekia saugumo sumetimais, o tik po to - politiniais ir ūkiniais.
Kventinas Pylas britų dienraštyje “Financial Times” tikina, kad Europos Sąjunga nesuskils į “seną” ir “naują”. Pylo nuomone, 91 proc. už Europos Sąjungą Lietuvos referendume gal kam ir atrodė iš anksto tikėtinas dalykas, bet lietuvių entuziazmas nėra toks visuotinas reiškinys. Kandidatės taps didelėmis Sąjungos biudžeto vartotojomis. Sąjungos plėtra naudinga ir Europai, ir viso pasaulio pastovumui, bet derybos dėl naujų narių priėmimo buvo sunkios, be to, Europa ir Amerika nesutaria daugeliu tarptautinių klausimų. Vis dėlto Pylas vardija Europos vienybės priežastis: Lenkija gavo dosnų pasiūlymą vadovauti vienai iš trijų Irako stabilizacinių zonų, bet viena to nepajėgs, tad Europos sąjungininkių pagalba jai būtina. Ir Lenkijai, ir daugumai kitų kandidačių į Sąjungą artimiausioje perspektyvoje narystė NATO yra svarbiau už Europos Sąjungą, bet tolesnėje - Sąjungos svarba neabejotinai išaugs. Amerikos ūkio paramos mastai niekuomet neprilygs Europos žadamai paramai. Suprantama, kad vadinamoji “naujoji” Europa nenori būti verčiama rinktis, todėl galėtų pasiųsti signalą Amerikai. Jis neturi būti ultimatyvus. Pakaktų tiesiog pareikšti: norime būti geri Amerikos sąjungininkai, bet ir geri europiečiai, - rašo Pylas “Financial Times”.
Janas Treinoras ir Deividas Herstas britų dienraščiui “Guardian” iš Paryžiaus siunčia straipsnį “Europą užgriuvo streikai dėl pensijų sistemos sugriežtinimų”. Neseniai Austriją ištiko didžiausias per pastaruosius dešimtmečius streikas, Prancūzijos profesinės sąjungos šiandien pažadėjo “juodąjį antradienį”, praėjusią savaitę panašiai pasielgė Švedijos komunalininkai. Visa tai ženklas, kad Europos Sąjungos laukia daug sunkumų, bandant nukenksminti demografinę laiko bombą. Sprogstamąjį mišinį sudaro sumažėjęs gimstamumas ir pailgėjęs vidutinis amžius, todėl vidutiniškai kiekvienam darbuotojui tenka išlaikyti vis daugiau pensininkų. Briuselyje guli planai, pagal kuriuos visos Europos Sąjungos valstybės iki 2010-ųjų turėtų pavėlinti amžių, kai išeinama į pensiją, kad ir 5 metais. Pavyzdžiui, Austrijos pensijų sistema viena dosniausių Europoje ir suryja 15 proc. bendrojo vidaus produkto. Vyriausybės planai pradėti ryžtingai taupyti, kad ateityje apskritai būtų iš ko mokėti pensijas, išjudina tokius veikėjus kaip kraštutinis dešinysis Jorgas Haideris, kuriam norisi grįžti į politinę sceną: jis jau grasina antrą kartą per mažiau nei metus sužlugdyti Austrijos vyriausybę ir iššaukti naujus priešlaikinius rinkimus, rašoma “Guardian”.
Amerikos verslo dienraštis “Wall Street Journal” redakciniame straipsnyje rašo, kad nedaug pasaulyje yra tokių patogių ir amžinai madingų dalykų, kaip visuotinis prancūzų streikas. Kai tik vyriausybė paskelbia, kad jau imsis seniai planuotų pertvarkų, profsąjungos pareiškia pasipiktinimą ir tada ministrai lieka skęsti arba šlapi pasiekia krantą, priklausomai nuo to, kiek žmonių profsąjungoms padeda piktintis ir kiek pasipiktinimas tęsiasi. Prancūzams “juodosios dienos”, kaip pavadintas šiandieninis streikas, yra aktyvios, kiekvieną pilietį paliečiančios demokratijos įrodymas. Šiaip paradui vadovauja valstybės tarnautojų profsąjungos. Jei premjerui Žanui Pjerui Rafarenui pavyks prastumti savo planą, laiškanešiai, mokesčių rinkėjai, autobusų vairuotojai ir kiti neteks prabangos į pensiją pasitraukti bent dešimtmečiu anksčiau už tuos, kurie dirba privačiame sektoriuje. Nenuostabu, kad traukinio bilietų tikrintojas nori iš pilnos valstybinės pensijos pradėti gyventi tebūdamas 50-ies - pačiame jėgų žydėjime. Kur kas mažiau aišku, iš kur atsiranda tiek daug mokesčių mokėtojų su šūkiais gatvėse, kurie pasiryžę už jį mokėti sąskaitas, nes šiaip apklausos rodo, jog 77 proc. žmonių norėtų, kad valstybinių ir privačių pensijų amžius būtų suvienodintas. Apklausos, be to, rodo, kad prancūzams gerai žinoma, kad šalies pensijų sistema ritasi į pragaištį. Premjerą Rafareną galima apkaltinti nebent tuo, kad imasi pernelyg kuklių pertvarkų. Kita vertus, net 60 proc. apklaustųjų mano, kad valstybės tarnautojai turi teisę eiti į gatves rėkauti. Europoje tvirta žmonių parama per rinkimus kuriai nors partijai visai nebūtinai atsveria gatvėmis žygiuojančias triukšmingas mažumas. Priešingai nei Alenas Žiupe, kurio pertvarkų planas 1995-aisiais dėl triukšmadarių žlugo drauge su jo vyriausybe, Rafarenas labai stengėsi, kad šįkart jo žodis būtų paskutinis. Jei vis dėlto daugumos gyventojų išrinkta valdžia perrėks demonstruojančią mažumą, tapsime tikros revoliucijos liudininkais, rašo “Wall Street Journal”.
“Washington Post” Ričardas Kouenas rašo apie kitą Amerikos dienraštį “New York Times” ištikusį skandalą: savaitgalį laikraštis pripažino, kad kelerius metus iš eilės, vienas iš laikraščio reporterių, 27 metų Džeisonas Bleiras klastojo faktus, rašė straipsnius iš vietovių, kuriose jis niekad nebuvo. Nors jo chaotiškas elgesys, slapukavimas, per pusšimtį pastebėtų klaidų buvo seniai ir plačiai redakcijoje žinomi, Bleirui ne tik buvo leista tęsti darbą, bet jis buvo paaukštintas. Kaip atsitiko, kad vienas prestižiškiausių, pusantro šimtmečio leidžiamas ir patikimiausiu ne tik Amerikoje, bet visame pasaulyje laikomas dienraštis, pelnęs daugiau Pulicerio apdovanojimų nei kas kitas, taip tragiškai neapsižiūrėjo, kad jo redaktoriams teko viešai atgailauti? Koueno nuomone, dienraštis ne neapsižiūrėjo, o sąmoningai toleravo Bleirą, nes jis buvo juodaodis, o “New York Times” vadovybė puoselėjo politinio korektiškumo ir rasinio sugyvenimo idėją, laikydama Bleirą sėkmingą karjerą padariusio juodaodžio jaunuolio pavyzdžiu. Taip, teisūs “New York Times” redaktoriai sakydami, kad šios didžios gėdos ir nemalonės kaltininkas yra Džeisonas Bleiras, bet jis turėjo padėjėjų. Kol dienraštis nesusitaikys su šia medalio puse ir nepripažins kažką protegavęs tik dėl jo odos spalvos, “New York Times” puslapiuose žinios nebus visapusiškos, rašo Kouenas “Washington Post”.
