"Laisvosios Europos" radijo žurnalistė Irena Vaišvilaitė apžvelgia penktadienio (02.14) Vakarų dienraščius. Nors, be jokios abejonės, dominuoja ir vėl Irako karo tema, tačiau Šv. Valentino diena irgi nepamiršta - laikraščiuose dalijami patarimai, kaip susirasti gyvenimo draugą.
Ir šiandien Vakarų dienraščiuose svarbiausią vietą užima Irako ir Šiaurės Korėjos krizė bei nesutarimai NATO ir Europos Sąjungoje.
Vašingtono laikraštis “Post” pažymi, kad Rusija, Kinija ir kelios Europos vyriausybės teigdamos, jog Jungtinės Valstijos negali vienašališkai, be Jungtinių Tautų sutikimo imtis žygių prieš Iraką, kartu įrodinėja, jog sutramdyti Šiaurės Korėją gali tik Bušo vyriausybė.
Šios dvi, atrodytų viena kitai prieštaraujančios nuostatos iš tikrųjų yra nuoseklios. Abiem atvejais einama lengviausiu keliu. Irako atveju reikalaujama daugiašališkumo siekiant išvengti karinio įsikišimo. Šiaurės Korėjos atveju veikti raginamos Jungtinės Valstijos, nes tokiu atveju kitoms valstybėms nereiks turėti reikalų su Kimu Džon Iru. Iki šiol Jungtinės Valstijos tokiai nuostatai nesipriešino. Klintono vyriausybė sutiko su daugiašale Sadamo Huseino priežiūra ir vienašališkai derėjosi su Šiaurės Korėja. Bėda, kad abiem atvejais norimų rezultatų nebuvo, tad Bušo vyriausybė klystų tęsdama Klintono politiką, - mano dienraštis “Washington Post”.
Britų dienraščių apžvalgos šiandien skirtos Jungtinių Tautų ginklų inspektorių Irake vadovo Hanso Blikso antrai ataskaitai Jungtinių Tautų Saugumo taryboje.
Dienraštis “Financial Times” svarsto, ką reiškia vakar prancūzų spaudoje pasirodęs Rusijos prezidento Putino pareiškimas apie Rusijos pasiryžimą pasinaudoti veto teise, jei to prireiks sprendžiant Irako klausimą. Dienraštis mano, kad, susitikdamas su Europos valstybių vadovais Putinas sutinka su jų nuomone, o kalbėdamasis su amerikiečiais remia jų laikyseną. Nekyla abejonių, kad užkulisiuose vyksta labai karštos derybos. Nors atrodo, kad ginčijamasi, ar kariauti Irake, bet išties vyriausybių vadovų susitikimuose daugiausiai vietos skiriama klausimui, ką daryti po karo.
“Financial Times” cituoja Amerikos pareigūną, sakiusį, kad Maskvos ir Vašingtono pokalbiai skirti Rusijos vaidmeniui Irake po Sadamo ir šalies atstatyme po karo. Tas pats dienraštis cituoja Rusijos vidaus ir užsienio politikos tarybos vadovą Sergejų Karaganovą. Šis pareiškė, kad Rusija nebenori tokio bendradarbiavimo kaip Kosove. Tada Rusija padėjo, o mainais nieko negavo.
Prancūzų spauda šiandien irgi aptarinėja būsimą Hanso Blikso ataskaitą. Konservatyvus laikraštis “Figaro” šią dieną vadina lemtinga ir pranašauja karštas diskusijas tarp Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos iš vienos pusės ir Kinijos, Prancūzijos bei Rusijos užsienio reikalų ministrų iš kitos pusės.
Kitas prancūzų dienraštis “Liberation” mano, jog gali būti, kad Blikso ataskaita pakeis kurios nors pusės laikyseną ir kad Sadamas Huseinas tikriausiai viską yra pastatęs ant tarptautinės bendruomenės nesutarimo kortos. Ši krizė tikrai kelia pavojų organizacijoms, kurios buvo esminės po Antrojo pasaulinio karo, - rašo dienraštis “Liberation”.
Vokiečių dienraštis “Frankfurter Allegemeine” šiandien rašo: diplomatai zuja, gesindami gaisrus ir bandydami išsaugoti Vakarų saugumo atramas; visais būdais bandoma paveikti įvykius Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje po ginklų inspektorių vadovo Hanso Blikso ataskaitos.
Pirmadienį Europos Sąjungos vadovai svarstys bendrą poziciją dėl Irako. Tačiau kyla klausimas, kas per pozicija tai bus ir ko ji bus verta. Europą šiuo metu skaldo esamų ir būsimų Europos Sąjungos narių požiūris į santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Pusę šimtmečio Vokietijos vaidmuo šioje srityje buvo lemiamas. Po antrojo pasaulinio karo Vokietija buvo tvirtu tiltu, jungiančių Europą ir Jungtines Valstijas. Vokietija buvo geriausia Vašingtono partnerė Europoje ir, skirtingai nuo Britanijos, ji nebuvo laikoma amerikiečių Trojos arkliu. Savo ruožtu Amerika vertino gerus Vokietijos santykius su Prancūzija kaip galimybę pažaboti išskirtinius Paryžiaus reikalavimus. Šis trikampis laidavo Vokietijos užsienio politikos sėkmę.
Dabar dėl Berlyno diplomatijos klaidų trikampis sulaužytas. Amerikiečiai laiko Vokietijos elgesį išdavikišku. Prancūzams irgi vargu ar labai patinka tai, kad Vokietija įsikibusi laikosi jų rankovės ir neturi jokios įtakos kitoje Atlanto pusėje. Atrodo, kad Vokietijos tarptautinė reputacija sugriauta ilgiems laikams, - rašo šiandien dienraštis “Frankfurter Allegemeine”.
Briuselyje rengiama verslo dienraščio “Wall Street Journal” laida Europai spausdina apžvalgininko Metju Kaminskio straipsnį, pavadintą “Vokietija įsivaizduoja pasaulį be NATO”.
“Vokietijos karinės pajėgos šią savaitę perėmė vadovavimą taikos palaikymo pajėgoms. Tuo pačiu metu Vokietija kartu su Prancūzija tebesipriešina Turkijos prašymui pasaugoti ją karo Irake atveju ir taiko į pačią Šiaurės Atlanto santarvės širdį”, - rašo apžvalgininkas.
Prancūzijos laikysena normali. Nuo 1966 metų Prancūzija nepriklauso vieningai karinei NATO struktūrai ir niekada didelės meilės NATO nerodė. Tačiau Vokietija buvo didžiausia Santarvės entuziastė. Vokietijos pokario atstatymas tikrąją žodžio prasme rėmėsi NATO. Santarvė suteikė Prancūzijai ir Vokietijai saugią galimybę kurti Europos Sąjungą ir, po Berlyno sienos griuvimo automatiškai suteikdama narystę Rytų Vokietijai, garantavo kad Vokietija liks Vakarų valstybė. Vertėtų prisiminti, kad tada tai nebuvo savaime suprantamas dalykas nei Gorbačiovui nei poniai Tečer, - rašo dienraštyje “Wall Street Journal” apžvalgininkas Kaminskis.
Jei atsiriboti nuo kanclerio Šrioderio pastarųjų dienų pasisakymų, akivaizdu, kad Vokietijos gynyba ir užsienio politika labai priklauso nuo NATO. Galbūt todėl gynybos ministras Štrukas vakar pateikė daug šviesesnį scenarijų žadėdamas kad šį savaitgalį pasipriešinimas Turkijos apsaugai baigsis.
Europoje šiuo metu plinta anekdotas, primenantis, kad, kai paskutinį kartą Vokietija ir Prancūzija kartu priešinosi Amerikai, Prancūzijos sostinė buvo Viši miestelyje. Įdomu, ar vokiečiams tas anekdotas juokingas - klausia dienraštyje “Wall Street Journal” apžvalgininkas Metju Kaminskis.
Šveicarijoje, Ženevoje prancūziškai leidžiamas laikraštis “Tribune” rašo apie prieš karą Irake nukreiptas demonstracijas, šį savaitgalį planuojamas įvairiose pasaulio vietose.
Vargu ar tos demonstracijos nors kiek paveiks tai, kas, atrodo, jau nuspręsta. Tačiau demonstracijos nėra malonios Jungtinių Valstijų laikyseną remiančioms vyriausybėms. Ironiška, kad politinė Europos vienybė byra kaip tik tada, kai, atrodo, atsirado sąlygos vienybei, - rašo šveicarų dienraštis “Tribune”.
Italų dienraštis “Stampa” mano, kad būtent Prancūzijos ir Vokietijos pacifizmas priartino karą ir sugriovė net bendros Europos politikos regimybę. Tą patį galima pasakyti ir apie pacifistų demonstracijas ir jų vadovų pareiškimus. Kuo akivaizdesnis Vakarų nesutarimas dėl Sadamo, tuo neišvengiamesnis karas. Bendras Vakarų frontas galbūt būtų privertęs nuosaikų arabų pasaulį paremti Vakarus, o Sadamą - nusiginkluoti. Jei karas bus, Širakui ir Šrioderiui tenka sunki atsakomybė, nes jie prie karo prisidėjo, - rašo šiandien italų dienraštis “Stampa”.
Net rimtų Vakarų Europos dienraščių pirmuose puslapiuose šiandien atsirado vietos šventojo Valentino dienai.
Britanijoje nuo seno tikima, kad šią dieną sau poras susiranda paukščiai,tad žmonėms dera sekti jų pavyzdžiu.
Konservatyvus britų dienraštis “Daily Telegraph” spausdina straipsnį apie tai, jog rasti tikrą meilę gali padėti šuo. Jorko universiteto mokslininkai išaiškino, jog pasivaikščiojimai su šunimi padeda sutikti idealų gyvenimo draugą. Šiaip jau gatvėse labai nenoriai bendraujantys britai šunį besivedantį žmogų užkalbina beveik tūkstantį kartų dažniau. Be to, moterys linkę manyti, kad šunį turintis vyras yra gero būdo ir mažiau dėmesio kreipia į jo išvaizdą.
Tad, siūlo Jorko universiteto sociologė Makniklas, vyrams derėtų įsigyti dalmatiną - šie šunys dideli, gražūs ir nekelia baimės. Moterims labiausiai tinka labradoras ar auksinis retriveris.
Tokius patarimus ieškantiems tikros meilės šventojo Valentino dienos proga dalija dienraštis “Daily Telegraph”.
