Kovo 18-20 d. Vilniuje vyko tarptautinis kultūros kongresas „Vidurio Europos įtaka Europos kultūrinei tapatybei“. Organizatoriai renginį susiejo su Liublino unijos 440-osiomis ir komunizmo žlugimo 20-osiomis metinėmis. Į Lietuvą buvo sukviestos įspūdingos Lenkijos intelektualų pajėgos.
Džiugu, kad Europos kultūros sostinės naštos prislėgtame Vilniuje šis kongresas sulaukė ne tik iškilių dalyvių, bet ir nemažai klausytojų. Kita vertus, žvalgantis po žiniasklaidą galima jausti tam tikrą atotrūkį tarp kongrese gvildentų rimtų temų ir visuomenės dėmesio joms.
Viena iš negausių Lietuvos ir Lenkijos santykiams skirtų analitinių publikacijų, pastaruoju metu pasirodžiusių internete, yra Lietuvos radijo ir televizijos tinklalapyje paskelbtas Romo Bilinsko straipsnis „Brolybė su Lenkija: meilė be atsako“ .
Išsakysiu kelias mintis, kurios kilo skaitant šį tekstą.
Autorius rašo: „Strateginė partnerystė su Lenkija tapo tokia natūralia Lietuvos užsienio politikos dalimi, kad bet kokios diskusijos apie jos turinį virto tabu. Lietuvoje mažai kas drįsta viešai analizuoti, kokių realių dividendų šiandien duoda mūsų politinio elito daugiau kaip dešimtmetį puoselėta kuo glaudesnės sąveikos su šia kaimynine valstybe idėja“.
Aš manau, kad autorius, svarstydamas apie santykius su Lenkiją, užčiuopė esminį Lietuvos viešosios erdvės bruožą. Panašius dalykus galima pasakyti apie lietuvių požiūrį į Ameriką, Europos Sąjungą, Rusiją. Kadangi ne vienerius metus rašau užsienio politikos temomis, turiu susidaręs tam tikrą auditorijos vaizdą. Lieka įspūdis, kad svarbiausi Lietuvos užsienio politikos klausimai skrieja ore lyg spalvingi oro balionai. Kai kas iš apačios smalsiai stebi padebesius, kartais parėkauja, kad atkreiptų pilotų dėmesį, tačiau nėra jokio rišlaus dialogo tarp oreivių ir ropinėjančiųjų žeme.
Pavyzdžiui, JAV ir jų sąjungininkų karas Irake, NATO veiksmai Afganistane buvo ir yra vieni iš svarbiausių klausimų, galinčių nulemti, kas vienoje ar kitoje Vakarų valstybėje ateis į valdžią. Nors Lietuvoje šie klausimai plačiai nušviečiami žinių laidose, stebint mūsų užsienio politikos vairininkų pasisakymus peršasi mintis, kad Irakas ir Afganistanas svarbūs tik tiek, kiek Lietuvos dalyvavimas tų šalių konfliktuose leidžia užsitarnauti JAV palankumą. Mažai diskutuojama, ar Amerikos politika Vidurio Rytuose yra racionali. Atrodo, kad mažakalbė visuomenės dauguma pritaria Lietuvos vaidmeniui tuose kraštuose. Manau, kad nors kiek didesni Lietuvos karių nuostoliai, – jie gali ištikti bet kada, – tą pritarimo iliuziją išblaškytų.
Kita Lietuvos užsienio politikos sritis, kuri sklando padebesiais, nesukeldama didelių visuomenės diskusijų, yra vadinamoji demokratijos plėtra į Rytus. Lietuva ėmėsi Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos vedlės vaidmens. Diplomatiniu lygiu tai gal ir neblogai pavyksta, tačiau tokio masto misijai reikia nemenkų visuomeninių išteklių – bent jau protaujančių smegenų pavidalu. Manau, kad Lietuvos diplomatijos kilnūs tikslai ir geri norai nėra paremti kokybiška nevalstybine ekspertize – turiu omeny visų pirma nepriklausomą žiniasklaidą. Pavyzdžiui, Ukrainos reikalai mūsų viešojoje erdvėje neretai aptariami kliaunantis gana abejotinais stereotipais – tarkime, neva prorusiška Rytų Ukrainos gyventojų orientacija, nors panašios schemos pačios Ukrainos žiniasklaidoje laikomos primityviomis.
Grįžkime prie Lenkijos. Minėtame straipsnyje R. Bilinskas rašo:
„...tiek mūsų plačioji visuomenė, tiek politikos formuotojai ir vykdytojai yra tarsi pasidaliję į dvi stovyklas. Vieni demonstruoja begalinę meilę Lenkijai ir beveik be išlygų pritaria bet kokiems jos politiniams žingsniams, nedrįsdami kritiškai vertinti net tų sprendimų, kurie neatitinka mūsų nacionalinių interesų ar užgauna tautinį orumą. Kiti vis dar žvelgia į šiuolaikinę Lenkiją tarsi iš tarpukario apkasų, kai kone visa Lietuvos užsienio politika buvo grindžiama vienu šūkiu: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“
Manau, kad autorius tiksliai apibūdino bent jau tą lietuviškos sąmonės sluoksnį, kuris reiškiasi interneto komentarais.
Kokios iš viso to plaukia išvados?
Lietuva yra nedaug išteklių turinti valstybė, kuri neretai elgiasi taip, tarsi būtų labai galinga. Šią temą, beje, įdomiai gvildeno Talino universiteto rektorius Reinas Raudas.
Tokia Lietuvos pozicija ar poza nėra blogas dalykas, nors tai liudija, kad aktyvioji valstybės piliečių dalis – ta, kuriai rūpi užsienio politika, – yra nebrandi. Lietuviai lyg ir norėtų dar kartą pelnyti Vytauto Didžiojo šlovę, tačiau neturi tam išteklių ir nelabai žino kaip. Tačiau norėti nepaliauja.
