Tai, kas iki šiol buvo išsakoma už uždarų valdžios kabinetų durų, praėjusią savaitę tapo viešu dalyku. Didžiųjų Lietuvos politinių partijų užsienio politikos strategai turi skirtingus požiūrius į Europos Sąjungos santykius su Rusija bei kitus svarbius užsienio politikos klausimus. Visų pirma, taktiką ir strategiją Europos Sąjungos viduje bei išorės jėgų poveikį posovietinėse valstybėse, kurias Europos Sąjunga vadina naujomis kaimynėmis, o po Komisijos sprendimo ir Rytų partnerėmis.
Tarptautinės konferencijos metu Vilniuje, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, naujasis Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Audronis Ažubalis pasiūlė kolegoms Europos Sąjungoje į Rusiją po Gruzijos įvykių žvelgti ne kaip į partnerę, bet į grėsmę, o jo pavaduotojas tame pačiame Seimo komitete, buvęs komiteto pirmininkas socialdemokratas Justinas Karosas konferencijos dalyvių iš Europos Sąjungos valstybių akivaizdoje apkaltino konservatorius ir šalies diplomatus radikaliu, paauglišku ir destruktyviu elgesiu. Po to sekė abipusės replikos, kurias pirmininkaujančiam buvo sunku sustabdyti.
Atrodė, lyg J. Karosas nežinojo, kokios pozicijos, sprendžiant Europos Sąjungos-Rusijos sutarties likimą, laikysis Lietuvos diplomatai, arba jų nekontroliavo, kaip Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Apie diplomatų veto derybose kalbėta viešai, bet tada J. Karosas tylėjo. Būtų blogai, jei dabar tai taptų santykių aiškinimusi tarp valdžios ir opozicijos.
Lietuvos politinių jėgų ir atskirų politikų trintis užsienio politikoje kol kas atsiskleidžia tik konferencijoje, bet galima spėti, kad jau netrukus apie tai išgirsime ir iš valdžios tribūnų. Dar blogiau būtų, jeigu už mūsų šalies ribų, Europos Sąjungos ar NATO kraštuose prabiltų, kad Lietuvos politikai susikimba tarpusavyje. Jau šioje konferencijoje mūsų partneriai iš kitų Europos valstybių neslėpė nuostabos dėl įtakingų Lietuvos partijų užsienio politikos strategų pozicijų sklaidos, abi jas įvardindami kaip kraštutines Europos Sąjungoje ir negalinčias sulaukti pritarimo.
Nieko nestebina, kai Ukrainoje valdžia, nesusikalbanti su opozicija šalies viduje, nesuranda bendros kalbos bei tarpusavyje susikerta ir įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Lietuva iki šiol buvo pateikiama kaip valstybė, kur skirtingas politines nuostatas turinčios partijos gali būti vieningos spręsdamos užsienio politikos klausimus, tačiau paskutinio laikotarpio įvykiai rodo, kad taip nebėra. Neturėdama vieningos pozicijos ir didelių resursų, Lietuva tampa ir mažiau įtakinga tarptautinėje erdvėje.
Bet tai žinant, labiau suprantami pastarųjų metų aukštųjų Lietuvos diplomatų veiksmai. Matydami pozicijų skirtumus Seimo Užsienio komiteto vadovybėje, kuri turėtų kontroliuoti diplomatijos veiklą, bei žinodami, kad prezidentūra didesnę svarbą skiria transatlantinei, o ne europinei politikai, be to, net ir europinėje politikoje į rekomendacijas iš kitos pusės Atlanto įsigilina labiau nei į partnerių Europoje nuomonę, Lietuvos diplomatai europinėje politikoje ėmė veikti savo nuožiūra.
Nekonstruktyvi, prieštaraujanti partneriams Europos Sąjungoje ilgą laiką buvo Didžioji Britanija, bet Lietuvai tokia pozicija atsiliepti gali daug rimčiau. Jungtinė Karalystė bet kuriuo atveju yra įtakinga Europos valstybė, nors ir šios šalies politikai pripažino, kad prieštaravimo kitų Europos Sąjungos valstybių pozicijai kelias niekur nevedė. Todėl imtasi žingsnių situacijai pakeisti. Prieštaraujanti dėl visų klausimų, susijusių su Turkija, buvo ir Graikija. Tai neprisidėjo prie šios valstybės įtakos Europos Sąjungos viduje. Ne kartą įsitikinta, kad Graikijos jautrumas Turkijos atžvilgiu yra per didelis.
Europos Sąjungoje suprantama, kai valstybės gina savo gyvybinius interesus ar piliečių nuomonę, pareikštą referendumu, bet neremia siūlymų, kuriuos gali diktuoti kiti motyvai. Ir Lietuvai būtina apsispręsti, kada reikia ginti savo poziciją iki galo ir ieškoti visais būdais sąjungininkų, o kur sutikti su pasiūlytu kompromisu.
Labai svarbu, prieš paskelbiant diplomatines iniciatyvas, dėl jų susitarti viduje. Ne tik tarp partijų. Politikai, diplomatai, politologai, verslininkai, kiti visuomenės atstovai turėtų aptarti užsienio politikos klausimus kaip lygiaverčiai partneriai, nes visi nori, kad diplomatiniai žingsniai atitiktų mūsų valstybės bei piliečių interesus. Panašių visuomeninių forumų pavyzdžių pasaulyje nemaža. Naujasis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pasiūlė įsteigti patariamąjį organą: Užsienio reikalų tarybą, ir šiandien dar sunku suprasti, ar tai būtų tik priedas prie valdžios, ar nepriklausoma visuomeninė institucija užsienio politikos klausimams, kaip kitose Vakarų valstybėse, kas būtų naudinga ir Lietuvai. Ten neretai gimsta idėjos, atspindinčios piliečių interesus šalies užsienio politikoje. Ir apie verslo interesus, vykdant užsienio politiką, nederėtų užmiršti.
Partijų susitarime dėl užsienio politikos tęstinumo, pasirašytame po Seimo rinkimų, netrūksta bendrų frazių, bet jame yra ir svarbių teiginių. Siūloma po konflikto Pietų Kaukaze naujai išanalizuoti geopolitinę situaciją regione ir parengti bendrą strategiją galimiems iššūkiams atremti. Iki šiol tai nepadaryta, nes visas dėmesys buvo skirtas naujos Vyriausybės formavimui. Dabar tai, matyt, turėtų tapti vienu svarbesnių darbų užsienio politikoje. Jeigu norime, kad politikai vėl kalbėtų vieningu balsu tarptautinėje erdvėje, o diplomatai neliktų vieniši ir nesuprasti. Svarbiausia, Lietuvos užsienio politikoje neturėtų būti vienpusiškumo ir kraštutinumo, kas tikrai nesulauks partnerių Europos Sąjungoje pritarimo.
Radijas „Laisvoji banga“
