Gintarė VALUCKYTĖ
Motina prieš du mėnesius neteko savo 38-erių dukters, o vaikai – mamos. Artimieji moters organus padovanojo. Šeima, padėjusi kažkam išgelbėti sveikatą, o gal ir gyvybę, jaučia nuoskaudą: jų artimo žmogaus medicina neišgelbėjo.
Gydytojais nepasitikėjo
Kuršėniškė (pašnekovės vardas ir pavardė redakcijai žinomi) su grauduliu pasakojo, kad jos dukters gyvybė užgeso galvoje trūkus aneurizmai.
Moteris turėjo du vaikus, buvo smulki verslininkė.
Motina prisiminė, kad prieš septynerius metus dukrai ėmė smarkiai skaudėti galvą, kilo kraujospūdis. Anot jos, gydytojai pradžioje tikino, kad ji sveika, patarė mažinti svorį. Po kelių metų lankymosi pas medikus, ji prarado pasitikėjimą jais. Galvos skausmus malšino vaistais.
Paskutiniais gyvenimo metais krizių metu kviesdavosi greitąją medicinos pagalbą.
Lemtingą naktį pas moterį greitoji važiavo tris kartus. Trečiąjį kartą ją iškvietė motina, radusi praleistą dukters skambutį. Dukra jau gulėjo be sąmonės. Iš Kuršėnų ji nuvežta į Respublikinę Šiaulių ligoninę, o iš ten į Kauno klinikas. Po dviejų parų moteris mirė.
Motina rašė skundą, nes įtarė medikų aplaidumą, tačiau jai atsakyta, kad skundas nepagrįstas...
Širdies atskrido sraigtasparniu
Diagnozavus moters smegenų mirtį, medikai klausė šeimos, ar sutiktų paaukoti sveikus organus.
„Jeigu aš staiga mirčiau, mano organus atiduokite, o kūną sudeginkite. Tegu kiti gyvens po manęs“, – tokia buvo mirusios valia. Ji buvo įvykdyta. Per 19 minučių pasirodė sraigtasparnis, kuris išgabeno dar plakančią dukters širdį.
„Nors medicina neišgelbėjo mano dukrelės, ji pati išgelbėjo kitus“, – graudinosi motina.
Skausmą palengvino išdalyti organai
Iš moters buvo paimti visi persodinimui tinkami organai. Motina žino, kad jos dukters širdis plaka moters krūtinėje, kepenys, ragenos ir vienas inkstas – paaukoti pacientams vyrams, kitas inkstas persodintas moteriai.
Motinos svajonė – pamatyti žmogų, kuriame plaka jos vaiko širdis.
„Sapnavau, kad dukra sėdi su šviesiaplauke moterimi, tačiau ta moteris nugarą atsukusi – nemačiau jos veido. O dukra į ją žiūrėdama smagiai juokėsi“, – pasakojo motina.
Begalinį skausmą velionės motinai ir vaikams palengvino žinojimas, kad tapusi donore ji išgelbėjo ne vieną gyvybę.
Kažkur ji tarsi gyvena.
Donorų daugėja
Nacionalinio transplantacijos biuro komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė teigė, jeigu organai sveiki, velionis gali paaukoti širdį, plaučius, širdies-plaučių kompleksą, du inkstus, kepenis, kasos-inkstų kompleksą, dvi ragenas.
„Iki šių metų kovo 1-osios širdies laukė 22 recipientai. Didžiausias poreikis yra ragenų – 210, inkstų – 199 ir kepenų – 48“, – sakė R. Pekarskienė.
Anot jos, kasmet Lietuvoje būna iki 100 potencialių ir apie 45 efektyvūs donorai. Donorų skaičius auga. Šiuo metu Lietuvoje donoro kortelę turi 16 680 žmonių.
Baiminasi juodosios rinkos
Pasak R. Pekarskienės, žmones nuo organų donorystės dažniausiai atgraso baimė, kad pasirašius sutikimą donoro kortelei gauti, kas nors pagrobs, vėliau parduos jų organus.
R. Pekarskienė tikino, kad juodoji organų rinka Lietuvoje yra neįmanoma. Organų pirkimo ir pardavimo sandoriai yra draudžiami.
Ji aiškino, kad transplantacijos procese dalyvauja bene 100 žmonių – gydytojai, laboratorijų specialistai, kitas medicinos personalas, vairuotojai, sraigtasparnių pilotai. Organų transplantaciją gali atlikti tik didžiųjų ligoninių profesionaliausi gydytojai, naudodami sudėtingą techniką, ypatingus medikamentus.
Anot specialistės, kartais žmonės nesutinka dovanoti artimojo organų, nes nežino, ką jis galvojo apie donorystę.
„Kita priežastis, kai žmonės sunkiai suvokia, kad smegenų mirtis yra žmogaus mirtis. Palaikomas aparatūros, jis kvėpuoja, plaka širdis. Dėl to ir sunku suvokti“, – teigė R. Pekarskienė.
Anot jos, yra įrodyta, kad donoryste pasitikima tiek, kiek pasitikima medicina.
Bendraujama per biurą
R. Pekarskienė sakė, kad informacija apie donoro ir recipiento sveikatos būklę, taip pat ir duomenys apie tapatybę, yra konfidencialūs ir neatskleidžiami. Tačiau donoro ir recipiento artimieji tarpusavyje gali susirašinėti Nacionalinio transplantacijos biuro pagalba.
Donoro artimieji gali parašyti laišką recipientui ir išsiųsti į biurą, kur jis perskaitomas. Jeigu jame nėra jokios informacijos, kuri padėtų atskleisti tam tikras donoro ar recipiento detales, laiškas persiunčiamas adresatui.
Už gerus darbus atlyginama
Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius tėvas Algis Baniulis sako, kad Katalikų bažnyčia organų transplantacijai ne tik pritaria, bet ir skatina ją.
Jo nuomone, savo organus aukoti yra kilnu, svarbiausia, kad negrėstų pavojus. Tėvas yra girdėjęs blogų pavyzdžių, kai kitose valstybėse buvo gaudomi sveiki žmonės – benamiai, našlaičiai - ir panaudojami kaip donorai.
A. Baniulis stebėjosi, kad žmonės, prisirinkę prietarų, mano, jog žmogus turi būti palaidotas sveikas, „ne išmėtytas dalimis“.
„Pagal Bažnyčią yra prisikėlimas. Žmogus, išdalinęs organus, turės dar daugiau dvasinės naudos“, – aiškino tėvas.
Jo nuomone, šeimai, kuri paaukojo mirusios moters organus, reikia labai dėkoti: „Kūnas vis tiek virs dulke – iš dulkės į dulkę. Donorystė kažkam pagerino gyvenimo kokybę, suteikė laimės. Didžiausias džiaugsmas ir palaima tai šeimai, kad kažkam galėjo padėti. Dievas atlygins už gerus darbus.“
„Kiek galima žemėje daryk gera. Net paskutiniu akimirksniu,“ – sakė tėvas A. Baniulis.
