Mokslininkai mano užfiksavę dar daugiau signalų apie tamsiąją medžiagą, kuri, kaip manoma, sudaro didžiąją dalį Visatos masės.
Italijoje vykdomo „Cresst“ eksperimento tyrėjai teigia detektoriuose užfiksavę 67 įvykius, kuriuos galėjo sukelti tamsiosios medžiagos silpnai sąveikaujančios masyvios dalelės (angl. Weakly Interacting Massive Particles – WIMPs).
Šie duomenys dar turi būti sulyginti su kitais eksperimentais, kuriuose neseniai gauta užuominų apie aptiktas WIMP daleles.
Pirmiausiai pasitelkus tamsiąją medžiagą bandyta paaiškinti, kaip galaktikos išlieka patvarios. Iš to, kas žinoma apie trauką, matyti, kad reikia daug daugiau medžiagos galaktikų patvarumui palaikyti nei tai, ką galime matyti.
Buvo pateikta daug teorijų, kas tamsioji medžiaga yra iš tikrųjų, tačiau didžiąją dalį paaiškinimų paneigė eksperimentai.
Kol kas geriausiai teoriją ir eksperimentus vienijantis dalykas yra dalelių, kurios nesąveikauja su mums žinoma medžiaga, klasė – WIMP dalelės.
Nors įsivaizduojama, kad tamsioji medžiaga yra visur, persmelkusi Visatą ir susitelkusi aplink galaktikas, manoma, kad kai kurios WIMP dalelės galbūt prakeliauja pro visą galaktiką taip ir nesąveikaudamos su jokia įprasta medžiaga.
„Cresst“ yra tik viena iš laboratorijų, giliai po žeme įrengtais detektoriais besistengianti pagauti įnoringas daleles. Ji naudoja 33 kristalus, vadinamus kalcio volframatu. Kai WIMP dalelė susiduria su kristaluose esančių atomų branduoliais, ieškoma fotono ir fonono – sąveikos šviesos ir garso.
„Cresst“ komanda teigia, kad 2009–2011 metais vykdytuose eksperimentuose jie stebėjo 67 tokius atvejus, kurių negalima niekaip kitaip paaiškinti.
Duomenų tikrumo laipsnis – didesnis nei „4 Sigma“: stiprios užuominos, tačiau vis dar trūksta iki to, kas formaliai galėtų būti pavadinta atradimu.
Tačiau tai suteikia daugiau svorio rezultatams, gautiems kitose mokslinių tyrimų įstaigose: „Dama“ Gran Sasso nacionalinėje laboratorijoje Italijoje ar „Cogent“ eksperimentui, vykdomam apleistoje Minesotos šachtoje JAV.
Kiek anksčiau šiais metais „Cogent“ eksperimentą vykdantys mokslininkai pranešė, kad kasmet jų stebimų įvykių skaičius svyruoja priklausomai nuo sezono. Lygiai tą patį „Dama“ atrado 2010-aisiais.
Tai paremia idėją, kad mūsų Saulės sistemai judant per tamsiosios medžiagos halą, supantį mūsų galaktiką, Žemė kartais juda palei, o kartais – prieš šią tamsiosios medžiagos srovę.
Vis dėlto tikrasis WIMP dalelių pobūdis (tai, kiek jos sveria, kokia tikimybė, kad jos sąveikaus), kurį „Cresst“ komanda mano stebinti, nelabai sutampa su ankstesnių tyrimų rezultatais.
Šią savaitę „Xenon“, kito Gran Sasso eksperimento, mokslininkai paskelbė rezultatus, leidžiančius manyti, kad eksperimento metu nebuvo pastebėta jokių WIMP dalelių, kurios panašėtų į matytas kitų bandymų metu. Tačiau šių rezultatų, pirmą kartą paskelbtų balandį, interpretacijos vertinamos prieštaringai.
Danas Hooperis, tamsiosios medžiagos tyrėjas „Fermi“ nacionalinėje laboratorijoje JAV teigia, kad tokie nesutapimai atspindi sunkumus medžiojant dalelę, kurios savybės vis dar nežinomos.
Kiekvieno eksperimento metu įvykių, sukeltų paklydusios šviesos, įprastos medžiagos dalelių iš kosmoso ir net radioaktyvaus irimo eksperimento aparate, kakofonijoje laukiama mažyčio „zvimbtelėjimo“.
