Jeigu mes prisimintume dviejų savaičių senumo įvykius, mes pamatytume, kad gigantiška imigrantų banga prie ES sienų atsidūrė staiga, lyg kažkas būtų atidaręs lagerių Artimuosiuose Rytuose ir Turkijoje vartus, „wPolityce“ rašo Sławomiras Sieradzki.
Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į itin darnią (nepaisant tragiškų incidentų) žmonių perkėlimo iš Turkijos pakrančių į Graikijos salas ir kontinentinę Graikiją sistemą. Atstumas ten nedidelis: nuo Bodrumo pusiasalio Vakarų Turkijoje iki Koso salos kiek mažiau nei keturi kilometrai. Tačiau toks procesas reikalauja gero pasiruošimo.
Kažkieno nematoma ranka privertė minias žmonių atsidurti iš pradžių Budapešte, o vėliau Austrijoje. Plačiai nuskambėję Angelos Merkel žodžiai, kad „mes priimsime visus, kam to reikės“, suveikė, kaip didžiulis siurblys. Tačiau tai įvyko tada, kai bėgliai traukiniais vyko iš Austrijos į Miuncheną, Bavarijos sostinę. Kažkas turėjo pastūmėti tuos žmones taip toli, kad Vokietijos kanclerė atkreiptų į juos dėmesį ir pateiktų savo kvietimą.
Kas gi atidarė Turkijos, Jordanijos, Libano stovyklų vartus? Kas papirko „Islamo valstybės“ spec. tarnybas, kurios, kaip ne sykį pasakojo rašytojas ir žurnalistinių tyrimų autorius Witoldas Gadowskis, iš IS teritorijos išleidžia tik tuos, kuriuos nori paleisti? Reiktų iškart pasakyti aiškiai, kad neturime tiesioginių įrodymų to, kad už didžiausios Europos Sąjungos krizės, kuri gali nulemti jos griūtį, stovi Kremlius. Tačiau įvykiai ES šiandien, atrodo, naudingi tik Maskvai, ir tik ji turi potencialą, įgalinantį organizuoti masinį žmonių perkėlimą pripučiamomis valtimis per Egėjaus jūrą. Reiktų turėti omenyje, kad daugelio žmonių „eksportu“ užsiimančių organizacijų užnugaryje stovi rusakalbių mafija.
Europos Sąjunga ir jos elitas dėl savo politkorektiškumo tapo tokie nuspėjami, kad Rusija žinojo: paleidus mįslingą migracijos krizę ir tuo pat metu pasiūlius pagalbą jos sprendimui (karinė operacijoje Sirijoje ir Šiaurės Irake prieš IS), ji paliestų reikalingą stygą. Ir jiems tai pavyko. Aišku, ta styga yra Berlyne.
Vokietijos vicekancleris Sigmaras Gabrielis vos pasirodžius Rusijos pasiūlymui iškarto prabilo apie būtinybę atsisakyti sankcijų, kurios buvo įvestos Rusijai už Ukrainos užpuolimą. „Mums prireiks keisti požiūrį į Maskvą. Ukrainos konfliktas gali tapti tuo kroviniu, kuris trukdys traktuoti Rusiją kaip partnerį Sirijos konflikto sprendimo klausime“, – rugsėjį pareiškė S. Gabrielis.
„Es turi priversti JAV ir Rusiją sėstis už derybų stalo“, – antrino jam buvęs Vokietijos pasiuntinys Lenkijoje Frankas Elbe, buvęs generalinis bundesvero generalinis inspektorius Haraldas Kujatas, Helmuto Kohlio patarėjas tarptautiniais klausimais Horstas Teltschikas ir Carlo Friedricho von Weizsäckerio fondo tarybos pirmininkas Bruno Redekeris.
Taigi viskas vyksta pagal Rusijos planus, kuri jau prisijungė prie karinių operacijų Sirijoje ir šiaurės Irake, o abi šios valstybės jau pradėjo naujajam sąjungininkui perdavinėti žvalgybos duomenis.
Rusija tam tikru atžvilgiu atkuria 1941-ųjų geopolitinę situaciją. Po 22 mėnesio dienos ji nustoja būti A. Hitlerio sąjungininke, pavirsdama į svarbią sąjungininkę kovoje su juo. Apie pusės Lenkijos, Baltijos šalių užgrobimus, Katynę ir daugelį kitų nusikaltimų visi pamiršo.
Ar pripažins Rusiją ir vėl (nepaisant Krymo užgrobimo) naudinga sąjungininke, nes ši prisijungia prie kovos su Vakarų priešu? Mes galime užsiduoti klausimą, ar negalėjo Maskva „šiek tiek“ padėti pagreitinti įvykius, iššaukiant migracijos bangą. Ir dar vienas svarbus mūsų ateičiai klausimas: ar paaukos Vakarai viskuo, pavyzdžiui, Ukraina, tai yra mūsų rytinės sienos saugumu, kad uždarytų imigracijos klausimą, pasiekus daugiau ar mažiau stabilių Artimųjų Rytų?
