Neretai būna taip, kad laike sutampa du įvykiai, susiję konceptualiai, bet nesusaistyti priežastiniais ryšiais. Jungas tai vadino sinchroniškumo principu. Tokį sutapimą patyriau praėjusiai savaitei įpusėjus. Trečiadienį žiūrėjau debiutinį Olgos Generalovos spektaklį „Arbūzų cukruje“ Menų spaustuvėje, o ketvirtadienį praleidau Žeimių miestelio dvare, kur jau antrus metus gyvena jauni menininkai Domas Noreika ir Agnė Bagdžiūnaitė.
Šių dviejų patyrimų leitmotyvas – įsivaizduojamos, utopinės bendruomenės, kurios visgi nėra visiškai atsietos nuo tam tikro laikmečio realybės, o yra tarsi jos atspindžiai kreivame vaizduotės veidrodyje. Tačiau spektaklio „Arbūzų cukruje“ atveju ta bendruomenė, deja, veikiau taip ir liko žiūrovo (ypač artimiau pažįstančio Richardo Brautigano prozą ir jos kultūrinį kontekstą) vaizduotėje, nei įtikinamai materializavosi scenoje. O štai „paslaptingo“ Žeimių miestelio ir jo dvaro gyvenimo atveju ji, nors beveik visiškai fiktyvi, yra keistai tikroviška ir įtraukianti. Ir tuo verčianti nebe pirmą kartą retoriškai paklausti: kodėl žmonės jaučia tokį stiprų potraukį alternatyvių realybių vaizdavimui? Tik jei praėjusių laikų autoriai tą įsivaizduojamą realybę konstravo visgi kaip kritinį komentarą ar (anti)utopinę alternatyvą „tikrai“ realybei, šiuolaikinių menininkų vaizduotės vaisiai dažnai yra invazija į tą tariamai tikrą „objektyvią“ realybę, dar labiau nutrinanti ir taip ganėtinai susidėvėjusias ribas tarp tikrovės ir fikcijos.
Ar 1960-uosius įmanoma „išversti“ į 2000-uosius?
Kai kurių autorių kūrinius, parašytus specifiniu, unikaliu laikotarpiu, beveik neįmanoma prasmingai adaptuoti kitų laikmečių kontekstui ar pavaizduoti kaip belaikius; juose nėra kažkokių „universalių“ klausimų ir problemų, jie neatsiejami nuo konkrečios vietos ir konkretaus kultūrinio/socialinio/politinio landšafto. Tačiau teatro režisieriai, ištikimi jiems vis dar patraukliam „sušiuolaikinimo“ ar „universalizacijos“ principui, vis tik bando galynėtis su neįmanomybe – stengiasi kiekviename veikale įžvelgti amžiną moralinį imperatyvą, klasikinę „dramaturgine“ situaciją ar „mūsų laikų herojus“. Bet ar šios pastangos visada pasiteisina? Deja, ne.
Richardo Brautigano psichodelinė proza yra absoliutus septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Amerikos realijų produktas. Nors net nebūtina kalbėti apie konkretų laikotarpį; aišku tik, kad „Arbūzų cukruje“, „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ ir kiti autoriaus kūriniai galėjo gimti tik Šiaurės Amerikoje, turinčioje tą nepakartojamą pasvirusio pastorališkumo jausmą. Neveltui vienas britų apžvalgininkas teigė, kad Brautigano kūryba yra artima 1860-iesiems tiek pat, kiek ir 1960-iesiems. Ko gero, minėtų ekscentriško rašytojo kūrinių ištakų galima rasti ir kitame klasikiniame „džiaugsmingo eskapizmo“ manifeste – Thoreau gyvenimo miške „instrukcijoje“, dokumentiniame romane / praktinės filosofijos veikale „Voldenas“. Turbūt neperdečiau, jei pasakyčiau, kad amerikiečių kultūrai jau nuo seno būdingas tam tikras mistinis psichodeliškumas – įtariu, kad nemažos įtakos tam turi svaiginanti Šiaurės Amerikos gamta.
Taigi, „Arbūzų cukruje“ svarbus tikrai ne siužetas, ir mažų mažiausiai svarbios „archetipinės“ siužetinės situacijos – pabėgimas nuo „supuvusios“ visuomenės, meilės trikampiai ir t.t. Brautigano teksto žavesys – pačioje teksto perteikiamoje fragmentiškoje, trūkčiojančioje būsenoje, kurioje viskas kas sekundę keičiasi, kaip užsitęsusiame intensyviame narkotiniame trip’e. Taip, ši brautiganiška būsena iš pirmo žvilgsnio yra kiek naivi (bet tada galima sakyti, kad ir Vonneguto proza, kurią Brautigano tekstas faktūriškai primena, yra naivi, o tai būtų tik ketvirtadalis tiesos), tačiau kalba šiuo atveju ne apie rimtumą ar didžiulį psichologinį realizmą. Didžioji dalis septinto dešimtmečio psichodelinio roko įrašų šiandien taip pat skamba pakankamai naiviai, tačiau visgi ne infantiliai, ir klausytis jų keistai smagu. O štai Olgos Generalovos pastatyme „Arbūzų cukruje“ suskamba būtent infantiliai – todėl, kad kaip tik to brautiganiško skaitymo malonumo spektaklyje nebelieka, lieka tik gan schematiškas tariamo siužeto „karkasas“.
Didžiausia spektaklio problema tame, kad jis gimė ne iš patyrimo, o iš pastangų tą patyrimą simuliuoti. Netekusi tikro psichodeliškumo, kūrinio medžiaga tampa kažkokia melodramatiška ir dvimatė. Tikroviško keistos „poistorinės“ bendruomenės/komunos įspūdžio – nė kvapo, aktoriai, išskyrus Joną Versecką (vaidinantį autsaiderį įNIRTĮ), silpnai jaučia savo vaidinamų personažų specifinį „temperamentą“. Vienu žodžiu, bendras vaizdas yra mėgėjiškas. Ypač nepatraukliai atrodo spektakliui jau į antrąją pusę persiritus rodomas stereotipinių globalios informacinės erdvės vaizdinių kaleidoskopas – visgi kaip viena iš teksto interpretacijos ašių pasirinktas bendruomenės, siekiančios „gyventi kuo arčiau paprastos gyvenimo tiesos“ („Arbūzų cukruje“ pranešimo spaudai žodžiais kalbant), motyvas atrodo pernelyg tiesmukas ir plokščias. Trūksta šiokio tokio twist’o.
Jau pažiūrėjęs „Arbūzų cukruje“, prisiminiau prieš porą metų matytą tikrą psichodelinio teatro pavyzdį – amžinatilsį Sauliaus Mykolaičio „Stop mašina“ pagal kitą kultinį absurdistą Daniilą Charmsą. Deja, šių dviejų spektaklių neįmanoma lyginti. Ir problema tikriausiai ne tiek patirties stokoje, kiek tam tikrų pasaulėžiūrinių šablonų įsigalėjime šiandienos jaunimo sąmonėje.
Teatras dviems aktoriams ir provincialiai bendruomenei
Tai, ką šiandieniniame savo gyvenime daro teksto pradžioje paminėti Domas Noreika ir Agnė Bagdžiūnaite, taip pat galima pavadinti teatru. Tačiau tam reikia būti ne išoriniu stebėtoju, o bent akies krašteliu pamatyti jų kasdienybę „iš vidaus“. Aš tokią galimybę turėjau. Man buvo įdomu pabendrauti su jais todėl, kad žinojau, jog po studijų Vilniaus dailės akademijoje jie išsikraustė į niekuo neišsiskiriančio provincialaus Žeimių miestelio, esančio apie 15 km nuo Jonavos, dvarą, kuris prieš tai, kaip ir dauguma Lietuvos dvarų, stovėjo išprievartautas sovietmečio ir niekam ypatingai nereikalingas. Kadangi tas faktas man pasirodė panašus į alternatyvą vyraujančiai tendencijai (iš Vilniaus dauguma žmonių išsikrausto nebent į didesnius pasaulio miestus, o ne į provinciją), buvo smalsu atskleisti tokio jaunų šiuolaikinių menininkų (ne tautodailininkų) sprendimo motyvaciją. Tačiau kai praleidau Žeimių dvare ir aplink visą dieną, viskas pasirodė gerokai sudėtingiau.
Žeimiai yra „idealus“ ir stereotipinis posovietinės lietuviškos provincijos miestelis. Beviltiškai beveidis ir „linčiškai“ siurrealus. Domas Noreika sako, kad Žeimiai yra ideali vieta praktikuoti tai, ką jis vadina „dingimo kultūra“. Beje, pasak jo, Lietuvoje yra daugiau nei viena gyvenvietė tuo pačiu pavadinimu, ir visos jos geografiškai viena nuo kitos nutolusios beveik vienodu atstumu. Tad, tęsia Domas, būti žeimiškiu praktiškai reiškia būti lietuviu.
Vilniuje jie neliko (pradžioje labiausiai man rūpėjęs klausimas) todėl, kad nerado jame psichologinės nišos sau. Ar rado Žeimiuose? Sudėtingas klausimas, likęs iš esmės be atsakymo ir po visos Žeimių dvare praleistos dienos. Domas ir Agnė įsivaizduoja savo įsikūrimą dviejuose dvaro rūmų kambariuose (visą dvarą būtų pernelyg brangu šildyti) kaip utopinę „naują steigtį“ – tai primena keistas hipių bendruomenes/komunas, kurios buvo svarbu ne tiek „pabėgti“, kiek įsteigti savo naują alternatyvią realybę, egzistuojančią pagal savo taisykles. Menininkai ir kuria tą alternatyvią realybę, šiuo atveju pakankamai šizofrenišką – ji tarsi ir savarankiška, tačiau visgi neatsiejama nuo „tikros“ Žeimių gyvenimo realybės, nors ir netapati jai. Ir egzistuoja ši „pasvirusi“ realybė beveik išimtinai pačių menininkų ir jų bendraminčių (ar, tiksliau, kitų slapto ordino narių) sąmonėje, išskyrus tuos atvejus, kai reikia savo veiklą pristatyti meno parodos kontekste (galima prisiminti jų kūrinį „Gerrard & Terry“, rudenį eksponuotą parodoje „KORE(a)KCIJOS“ sostinės „Vartų“ galerijoje). Jie tiria ir perkeičia Žeimių „psichogeografiją“ įsiverždami į ją, tačiau ne tiek „savo pačių“, kiek įvairių išgalvotų, kasdienio susidūrimo su žeimiškiais ar ankstesnių gyvenimo etapų padiktuotų personažų (tapatybių) pavidalu.
Tapatybę neretai konstruoja ne tiek pats subjektas, bet ir išoriniai veiksniai. Kalbant konkrečiai apie Agnės ir Domo atvejį, Žeimių gyventojai beveik iškart „priskyrė“ jiems „ekscentrikų“ tapatybę, o vėliau ir visą eilę kitų. Tačiau jei dauguma žmonių stengiasi apsaugoti savo tapatybę nuo svetimos valios įsikišimo (paneigdami gandus apie save, kovodami su klaidinga informacija apie savo asmenį ir konstruodami vientisą, monolitinį įvaizdį), Agnė ir Domas, kaip tikri menininkai, su tuo viešu tapatybės konstravimu sumaniai žaidžia (Domas netgi teigia, kad kurdamas visada turi galvoje šešis potencialius suvokėjus, kuriems ta kūryba adresuota, ir visi jie yra jo paties „kaukės“).
Tad Žeimių dvaro gyventojai nuolat keičiasi, beveik kaip Brautigano „Arbūzų cukruje“ landšaftas, o kartu keičiasi ir įsivaizduojamieji Žeimiai – iš inertiškos provincijos jie gali tapti kone metropolija, arba išvis būti „išvežti į užsienį“ vieno iš „įšventintųjų rato“ narių. Labai brautiganiška absurdistinė poetika – mitinė, individualių bruožų beveik neturinti vietovė (Žeimiai) gali būti atsakymas į klausimus kur, kas, kaip, kada ir bemaž visus kitus, kaip ir Brautigano išgalvotas idMYRIS. Bet šiuo atveju tai neįgyja teksto formos – greičiau tai alternatyvi televizija ar TV teatras. Domas prisipažįsta, kad gyvendamas Žeimiuose jaučiasi taip, lyg jį 24 valandas per parą filmuotų TV kameros – tačiau jokių kamerų nėra, tai jie patys save „filmuoja“ tarsi iš šono, bandydami išgryninti vis naujus tikroviškus personažus – provincijos inteligentus, „paprastus“ provincialus, ekscentriškus menininkus, filmų herojus ir t.t.
Agnės ir Domo gyvenimas Žeimiuose yra savotiškas eksperimentas – galbūt bandymas rasti minėtą „psichologinę nišą“. Kartu tai ir bandymas padaryti Žeimiuose „kultūros injekciją“, kuriant alternatyvų miestelio folklorą (pavyzdžiui, įsteigiant fiktyvų „Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumą“) ir matant provincialius Žeimius tame kontekste, kuris neprieinamas daugumai Žeimių „čiabuvių“ – „globalaus kaimo“ perspektyvoje. Sunku pasakyti, ar žeimiuose (vartojant šį vietovardį kaip bendrinį žodį) kada nors pavyks sinchronizuoti „lokalinį“ laiko tėkmės ritmą su globaliuoju. Tačiau akivaizdu, kad „pabėgimas“ į žeimius iš „didelio pasaulio“ šiandien yra praktiškai neįmanomas – galima tik dingimo iliuzija. Visgi Agnė ir Domas daug laiko praleidžia Vilniuje ar Kaune, savo dvare yra įsivedę telefono ir interneto ryšį – taigi, periferijoje ir tuo pat metu pačiame globalaus pasaulio centre. Ar gal „globalus kaimas“ yra tik ryšio priemonių kuriama fikcija? Koks tada skirtumas, kur šiandien gyventi?
Būtų galima dar daug kalbėti apie Agnės ir Domo vaizduotėje besikuriančią fikciją, kurią jie projektuoja į išorinę realybę, ir vis tiek visa tai bus ne iki galo aišku. Tačiau ta jų alternatyvioji Žeimių mitologija ir įsivaizduojamų personažų bendruomenė, nors ir nesu šiuolaikinio meno „kūrinio nebuvimo“ idėjos gerbėjas, yra be galo įtraukianti, net jei ir yra kiek miglota. Iš tikrųjų, gyvenimas Žeimių dvare galbūt yra tikroji Brautigano „Arbūzų cukruje“ inscenizacija, kuriai netrūksta nei literatūriško absurdiškumo, nei tikroviškumo.
