Iš skeptikų man dažnai teko girdėti, kad jie netiki nuoširdžiais šių žmonių, prie Nepriklausomybės paminklo susirinkusių palaikyti europinę šalies raidos kryptį, ketinimais. Stichinį Euromaidaną-2013 skeptikai lygina su 2004 m. įvykiais, kai šalyje audringai vyko Oranžinė revoliucija. Ir iš tikrųjų, tarp šių dviejų Maidanų yra didžiulis skirtumas.
Pirma, jeigu išeiti į gatves kviestų kuris nors, tegu ir labai autoritetingas, politikas, pavyzdžiui, partijos „Udar“ (liet. „Smūgis“) vadovas Vitalijus Kličko arba partijai „Svoboda“ (liet. „Laisvė“) vadovaujantis Olegas Tiagnibokas, aš taip ir likčiau šiltame kambaryje beskaitąs interneto komentarus. Po Oranžinės revoliucijos ir sekusio po jos Viktoro Juščenkos penkerių metų prezidentavimo dauguma šalies gyventojų politikais jau nebetiki.
Oranžinei revoliucijai buvo rengtasi ilgai ir rūpestingai. Kiekvienoje srityje ir rajone veikė Leonido Kučmos vyriausybei opozicinės partijos „Mūsų Ukraina“ štabas. Jos regioniniai vadovai vietose vykdė didelį agitacinį darbą, būsimiems revoliuciniams įvykiams telkdami lengvai patikinčius, geraširdžius ir principingus žmones, dėl idėjos pasiryžusius iškęsti bet kokius nepriteklius.
Šaltomis lapkričio naktimis šie žmonės rengė naktinius budėjimus palapinių miestelyje, tapusiame svarbiausiu oranžinio Maidano ramsčiu. Tačiau jų vadovai, kai tik gaus valdžią ir postus naujojoje vyriausybėje, iškart apie juos užmirš. Valdymo aparatui išlaikyti ir pačiai revoliucijai buvo sunaudota daug milijonų.
2013-ųjų Euromaidane dauguma – atvirų, nuoširdžių veidų žmonės, išėję į gatves ne tiek dėl to, kad būtų formaliai pasirašytas dokumentas, žadantis Ukrainai suartėjimą su Europa, kiek dėl supratimo, kad šaliai reikalingi rimti pokyčiai. Nežabojama korupcija teismuose, atsilikusi medicina, perspektyvų jaunimui, baigusiam aukštąsias mokyklas ir negalinčiam rasti padoriai mokamo darbo, nebuvimas, žeminančiai maži biudžetininkų atlyginimai – tai toli gražu ne visas sąrašas priežasčių, paskatinusių žmones pareikšti savo pilietinę poziciją ir visuomeniniais pagrindais pasitarnauti tautos Maidanui dirbant jame agitatoriais, apsaugininkais, virėjais, žurnalistais.
Sakyti, kad ten susirinkę žmonės stovi dėl pinigų, paprasčiausiai yra absurdas.
2013-ųjų Euromaidanas – tai itin unikalus ukrainiečių socialinio-politinio gyvenimo reiškinys, kai žmonių akyse gimsta pilietinė visuomenė. Manau, kad kol kas tiksliai įvertinti šio reiškinio nepajėgtų nė vienas politikas ar ekspertas, tuo labiau – niekas negalėtų prognozuoti, į ką visa tai išsilies.
Čia neišgirsi iš anksto paruoštų oratorių kalbų. Priešingai, pirmosiomis dienomis, kai prie mikrofono ėjo studentai, pirmą kartą pasisakantys tokiuose gausiuose viešuosiuose susirinkimuose, galima buvo išgirsti ir eilėraščių ukrainiečių kalba.
Kai skambėjo himnas ir vyresni žmonės, ir jaunimas glaudė rankas prie širdies ir tyliai giedojo. Visa tai vyko nuoširdžiai, nebuvo jokios vaidybos. 35 metus pragyvenęs tarp apolitiškų ukrainiečių su atbukusiu nacionalinės identifikacijos jausmu, aš į visa tai žiūrėjau plačiai atvėręs akis. Norėjosi verkti.
Lapkričio 30-ąją, 4 val. 30 min. ryto, valdžia paleido į darbą specialios paskirties būrį „Berkut“ ir išvaikė taikią manifestaciją. Ištuštėjusią teritoriją apsupo „Berkut“ kariai, įleido tik komunalininkus, kurie ėmė statyti eglę Naujiesiems metams. „Berkut“ dalinys taip pat užtvėrė įėjimą į metro stotį „Nepriklausomybės aikštė“.
Ar po visų šių įvykių kijeviečiai ir sostinės svečiai galės džiaugtis šventine nuotaika? Galima užtikrintai teigti, kad Viktorui Janukovyčiui, be kurio sutikimo teisėsaugos organai nebūtų galėję taip žiauriai susidoroti su taikios akcijos dalyviais, nebeliko šansų tapti prezidentu kitai kadencijai.
Dainininkė Ruslana, nuo scenos aktyviai agitavusi už suartėjimą su ES, koordinavo žmonių, kuriems bėgant pavyko išsigelbėti nuo milicijos persekiojimo, judėjimą, jiems pavyko pasislėpti Michailo soboro teritorijoje. Dieną į Michailo aikštę rinkosi kijeviečiai ir tautos Maidano šalininkai, atvykę iš įvairių Ukrainos sričių. Ši aikštė tapo naujojo Maidano vieta.
Milicijai panaudojus jėgą psichologinė atmosfera aikštėje įkaito. Kovinę dvasią palaikantys muzikantų pasirodymai, per kuriuos atlikėjai skandavo „mes už ES“, pritilo. Tapo aišku, kad pilietinės pozicijos taip ir nepavyks apginti. Pasirodė šūkių, raginančių konkretiems ryžtingiems veiksmams.
Mano akyse įsiaudrinusi minia vos neapvertė pravažiuojančio milicijos autobuso. Radikaliausiai nusiteikę aktyvistai bandė kojomis išmušti jo žibintus, kai kurie į autobuso langus mėtė viską, kas pasitaikė po ranka, vydamiesi autobusą keletą šimtų metrų.
Kaip toliau klostysis įvykiai, parodys laikas. Bet jau aišku viena: Ukrainoje gimsta pilietinė visuomenė.
