Tačiau Seimo Švietimo ir mokslo komitetui nutarus patyrinėti, kokia situacija yra iš tiesų, paaiškėjo, kad Lietuvoje viskas labai lietuviška bei nekoordinuota. Pinigų tarsi ir yra, bet jie nepanaudojami. Skundžiamasi mokytojų darbo kokybe dirbant su kitakalbiais, bet paaiškėja, kad jų apmokėjimas juokingas. Aiškinama, esą ukrainiečiai patys nenori ir per darbus neturi laiko mokytis lietuvių kalbos, bet Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija Lituanistikos ir tarptautinių programų vadovė Vilma Leonavičienė sako, kad pas juos laisvos vietos kursuose lietuvių kalbos mokymuisi užsipildo akimirksniu – žmonės laukia rezervo sąrašuose.
Negana to, Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Ieva Valeškaitė, skaitydama savo pasisakymą kompiuterio ekrane, pareiškė, kad iš esmės reikia tik pratęsti Vyriausybės nutarimą dar mažiausiai dvejiems metams, pagal kurį ukrainiečiams nereiktų mokėti lietuvių kalbos dar papildomai dvejus metus, o Valstybinės kalbos inspekciją apkaltino noru visus apdėlioti baudomis.
„Tarp mūsų svarbių darbų yra ir talentų pritraukimas. Čia tikrai mums geru pavyzdžiu išlieka kunigaikščio Gedimino laiškai. Deja, praėjus 700 metų, panašu, kad kai kada ne tobulėjame, o sukame atgal. Mūsų šalies priežiūros institucijos siuntinėja ne kviečiančius, pagalbą siūlančius laiškus, o gąsdina užsieniečius, tarp jų ir karo pabėgėlius, patikrinimais. Tai čia yra šiek tiek mums liūdna“, – skaitydama iš anksto paruoštą pasisakymą nuotoliniame Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje aiškino viceministrė, priminusi dar ir lietuvius, kurie emigravę nebūtinai gerai mokėjo užsienio valstybių kalbas.
Tačiau į tai greitai sureagavo tiek Švietimo ir mokslo komiteto narė Dalia Asanavičiūtė, tiek Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka.
Jungtinėje Karalystėje gyvenusi D. Asanavičiūtė pabrėžė, kad nemokėdamas vietos kalbos Jungtinėje Karalystėje negausi paslaugų ir negalėsi tinkamai integruotis, o jei Lietuva paliks rusakalbius užsieniečius gyventi savo kalbiniuose „burbuluose“, tai jie gali būti paveikūs rusiškai propagandai, nesiintegruos į Lietuvos visuomenę.
„Norėčiau pakviesti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją nustoti nuolatos skleisti dezinformaciją apie kažkokius gąsdinimus ir baudas. Prašau sugrįžti į realybę, nešnekėti tokių nesąmonių, nes nei tame rašte, nei kur nors viešoje erdvėje apie jokias baudas, gąsdinimus nebuvo. Paskutinė bauda, kurią Kalbos inspekcija skyrė, buvo 2019 metais, o už teisinį nihilizmą, kai žmogus neišsilaiko tokio egzamino, pasakojo, kad buvo 2013 metais. Ponia Velaškaite, grįžkit į realybę, tokios dezinformacijos pasižadėkite daugiau neskleisti“, – pyktelėjęs pareiškė A. Valotka.
Ką turės mokėti ukrainiečiai?
Lietuvoje iš viso gyvena apie 70 tūkst. Ukrainos karo pabėgėlių, iš kurių apie 23 tūkst. žmonių dirba. Kadangi mūsų šalyje valstybinė kalba yra lietuvių, tai pagal darbo sutartis paslaugų teikimo, gamybos, prekybos srityse dirbantys trečiųjų šalių asmenys, darbo reikalais bendraujantys su klientais, turėtų mokėti lietuvių kalbą apytiksliai A2 lygiu.
Kad įrodytų kalbos mokėjimą, šie žmonės turėtų išsilaikyti pirmosios kategorijos egzaminą. Jeigu asmuo dirba sveikatos priežiūros, švietimo, kultūros srityje, tuomet turi būti laikomas antros kategorijos egzaminas, o kalba mokama bent B1 lygiu.
Ukrainos karo pabėgėliams Lietuva padarė dvejų metų išimtį, kuri reiškia, kad žmonės iš Ukrainos turi teisę dirbti nemokėdami lietuvių kalbos ir vis tiek aptarnauti klientus. Ši išimtis apytiksliai baigs galioti apie 2024 m. kovo mėnesį, nors kiekvienam žmogui dvejų metų išimtis galioja nuo pabėgėlio ar laikinos apsaugos statuso suteikimo.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos viršininkas A. Valotka teigia, kad valstybinę kalbą naudinga mokėti ir patiems pabėgėliams, mat, priešingu atveju, jiems sunkiau susidoroti su kasdienėmis problemomis, ne taip lengva integruotis į darbo rinką, gauti geresnį darbą bei apskritai sudėtinga ieškoti informacijos apie galimą gauti pagalbą. Šiuo atveju net nekalbama apie tai, kad ir Lietuvos piliečiai idealiu atveju turėtų turėti galimybę gauti paslaugas lietuvių kalba.
A. Valotka sako, kad patys ukrainiečiais apskritai nelabai yra informuoti, kad praėjus kuriam laikui jie turės laikyti lietuvių kalbos egzaminą, todėl inspekcija pradėjo siųsti trikalbius priminimo laiškus. Lietuvoje taip pat nėra nė vienos institucijos, kuri turėtų visą vieningą informaciją apie lietuvių kalbos mokymosi padėtį, finansavimą bei regimus trūkumus.
Valstybinės kalbos inspekcijos surinktais duomenimis, nuo 2022 m. rugsėjo iki 2023 m. balandžio pirmos kategorijos egzaminą laikė labai mažai ukrainiečių: tai yra, nuo 1 iki 4 asmenų skirtingose savivaldybėse, o kai kur laikančiųjų neatsirado nė vieno.
Tuomet kyla klausimas, ar Lietuvoje iš viso yra patogiu laiku organizuojamų kokybiškų ir nemokamų lietuvių kalbos kursų? Ar tam skiriamas finansavimas? Koks jis?
„Kalbėjomės su įmonėmis, kurios organizuoja mokymus. Su tokiomis, kurios per visą Lietuvą, tokių įmonių vadovais. Pavyzdžiui, metų pradžioje buvo tokia padėtis: lėšų lyg tai Vyriausybė turėtų skirti, jie surenka ukrainiečių grupes, tada paaiškėja, kad tų lėšų nėra, žmonės išsivaikšto. Ar mus turėtų tenkinti tokia situacija? Ne“, – aiškino A. Valotka.
Institucijos nemato ukrainiečių troškimo mokytis lietuviškai
Posėdyje paaiškėjo, kad lietuvių kalbos mokymas užsieniečiams yra išmėtytas tarp skirtingų institucijų, todėl praktiškai niekas neturi vieningos informacijos. Tarkime, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuriai vadovauja pirmininkė Violeta Meiliūnaitė, 2022 m. turėjo finansavimą lietuviškai mokyti vos 200 kitakalbių žmonių, 2021 m. – apie 100.
Ji pastebi, kad lietuvių kalbos kursų labai trūksta ne Vilniuje, be to, kai kuriems atvykusiems žmonėms neužtenka paties žemiausio lygmens kalbos kursų, mat jie ketina dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, pavyzdžiui, medicinos srityje. V. Meiliūnaitė teigia, kad ukrainiečiams nepakanka ne tik kursų, bet ir mokomosios medžiagos, ypatingai patogiai prieinamos skaitmeniniu būdu.
„Yra ir didelė mokytojų problema. Kitą sykį tu gali rasti vietą, bet negali rasti to žmogaus. Pirmiausia, mes neturime žmonių, kurie būtų išmokyti mokyti lietuvių kalbos žmones, neturinčius pirminio sąlyčio su lietuvių kalba“, – teigia V. Meiliūnaitė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsieniečių integracijos grupės vadovė Laura Perevičiūtė atkreipė dėmesį, kad į Lietuvą atvykusių ukrainiečių motyvacija mokytis lietuvių kalbos nėra itin didelė, bet tai suprantama.
Panaši padėtis buvo jaučiama, kai į Lietuvą ėmė bėgti pabėgėliai iš Baltarusijos, po suklastotų prezidento rinkimų 2020 m. Iš pradžių šie žmonės tikėjosi, kad galės gana greitai grįžti į savo šalį. Toks laikotarpis, kai žmonės nežino, kur tiksliai kurs savo gyvenimą, paprastai trunka 1-4 metus.
Pasak L. Perevičiūtės, baltarusiai tik dabar pradeda ieškoti vietos mūsų visuomenėje, o ukrainiečiai dažnai vis dar tikisi, kad karas baigsis ir bus galima grįžti namo. Lietuvių kalba daugeliui ukrainiečių neatrodo sukurianti pridėtinę vertę, nes jos neįmanoma panaudoti, jeigu bus grįžtama į Ukrainą.
Nepaisant to, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ketina skirti didesnį finansavimą Užimtumo tarnybai lietuvių kalbos kursams užsieniečiams, ne tik ukrainiečiams. Šiuose kursuose vieną kartą nemokamai gali mokytis visi darbingo amžiaus žmonės, taip pat ir dirbantys – iš esmės visi, išskyrus pensininkus ir vaikus, o pastarieji lietuvių kalbos mokosi mokyklose.
Užimtumo tarnybos vadovė Inga Balnanosienė sako, kad reikia suprasti, jog į Lietuvą atvykę pabėgėliai ar kiti užsieniečiai pirmiausia galvoja apie įsikūrimą, kasdienius rūpesčius, o lietuvių kalbos mokymasis nutolsta. Be to, finansavimas nėra tolygus: pavyzdžiui, praėjusiais metais Užimtumo tarnyba turėjo daugiau lėšų lietuvių kalbos mokymui, o šių metų pradžioje lėšos buvo minimalios.
Užimtumo tarnybos puslapyje nurodoma, kad 90 val. trukmės lietuvių kalbos kursai gali kainuoti apie 1300 eurų, bet užsieniečiams kursai yra nemokami, tik tiek, kad jie nemokami vieną kartą. Jeigu pabėgėlis iš Ukrainos Užimtumo tarnybos apmokamuose kursuose išmoks lietuviškai A1 lygiu, tačiau norės siekti aukštesnio kalbos lygmens, jis ar ji turės ieškoti galimybių kitur.
„Tačiau poreikį mokytis išreiškė kiek daugiau nei 100 nedirbančių ukrainiečių ir kitų trečiųjų šalių piliečių“, – aiškino I. Balnanosienė, pridūrusi, kad apie šią galimybę žino visi Užimtumo tarnyboje registruoti nedirbantys užsieniečiai, tai yra apie 1,3 tūkst. žmonių.
Pasak I. Balnanosienės, iš visų 23 tūkst. dirbančių ukrainiečių, poreikį mokytis lietuvių kalbos jaučia 2,3 tūkst. asmenų. „Visi kiti apie tai nei svarsto, nei galvoja. Kodėl taip yra? Tie žmonės, kurie registruoti Užimtumo tarnyboje, jie liko ne dėl to, kad nenorėjo integruoti ar susirasti darbo. Labai sudėtingos šeiminės situacijos, mamos, auginančios keletą vaikučių, tarp kurių yra mažiukai, kūdikiai. Jos tiesiog šiuo metu darbo neieško, todėl poreikio mokytis kalbos taip pat nejaučia“, – teigia vadovė.
„Kita grupė – priešpensinio amžiaus žmonės, kurie nedirbs, jie nenori ir neturi poreikio integruotis Lietuvoje, nes jų vienintelė svajonė yra grįžti namo“, – pridūrė I. Balnanosienė.
Užimtumo tarnyba apklausė ir dirbančius, ir Užimtumo tarnyboje registruotus užsieniečius apie tai, kiek jų pasiliktų Lietuvoje, jeigu turėtų tokią galimybę. Po pusmečio nuo karo pradžios apie pasilikimą galvojo 15 proc. visų užsieniečių klientų, o šių metų kovą taip manančių buvo jau 32 proc. „Tai atspindi ir tą poreikį mokytis lietuvių kalbos“, – sako tarnautoja.
„Dar vienas aspektas: didžioji žmonių dalis dirba mažiau kvalifikuotus darbus – tai yra vidutinės kvalifikacijos reikalaujančius darbus: gamyboje, paslaugų srityje ir taip toliau. Tos moterys grįžta namo vakare ir turi kitų įsipareigojimų: sužiūrėti vaikučius, sužiūrėti jų namų darbus, galų gale, pailsėti. Kodėl jos negali išeiti nemokamų atostogų ir mokytis? Todėl, kad joms reikia gyventi“, – pažymėjo I. Balnanosienė.
Ekspertė šokiruota: žmonės stovi eilėse
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys informavo, kad Vyriausybė praėjusiais metais pabėgėlių lietuvių kalbos mokymui per savivaldybes skyrė 800 tūkst. eurų, tačiau metų pabaigoje savivaldybės grąžino apie 300 tūkst. eurų. Tiek lėšų savivaldybės nepanaudojo užsieniečių lietuvių kalbos mokymui, didesnės sumos grįžo iš didžiųjų miestų. Šiems metams Vyriausybė lietuvių kalbos mokymui papildomų lėšų neskyrė.
Tačiau visų institucijų paaiškinimus išgirdusi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija Lituanistikos ir tarptautinių programų vadovė V. Leonavičienė buvo šokiruota. Ekspertės patirtis visiškai kitokia – ukrainiečiai ir baltarusiai noriai mokosi lietuvių kalbos, o eilės nusidriekia iškart tik paskelbus apie kursus.
„Mes jau įžengėme į 4000 sąrašą asmenų nuo karo pradžios, kurie nori mokytis lietuvių kalbos. Man tie finansuoti 100 ar 200 atrodo truputėlį juokingai“, – pastebėjo V. Leonavičienė.
„Jeigu mes atidarome registraciją ir per dvi valandas užsiregistruoja 400-500 norinčiųjų, tai yra didelis noras. Jie žino, kad nori mokytis lietuvių kalbos, jie žino, kad turi mokytis lietuvių kalbos, jie gauna migracijoje lapelį, ateina su tuo lapeliu, jie žino, kodėl čia yra. Jie pabėgę nuo karo. Nėra tiesa, kad jie nori čia grįžti, sėdi ir laukia, kada grįš. Jie nori gyventi, nori integruotis. Didžiausia problema visame šiame kontekste, tai informacijos išsimėtymas per visas institucijas, tai didžiausias Lietuvos skaudulys“, – sako ekspertė.
Pasak V. Leonavičienės, medžiagos užsieniečių mokymui lietuviškai yra prirengta per akis, tik ji nesutelkta į vieną vietą, egzistuoja įvairiausios nuotolinio mokymo platformos, kai kurios jų parengtos su Europos Sąjungos parama, bet jos irgi nesutelktos. Anot jos, netgi kvalifikuotų lietuvių kalbos mokytojų kitakalbiams tikrai yra, tik jiems reikia mokėti padorius pinigus, o ne 3-5 eurus už valandą. „Nejuokaukime. Maždaug visi Lietuvoje galime gauti atlygį, bet lituanistas negali. Tai kur tie mokytojai?“ – svarstė V. Leonavičienė, pridūrusi, kad tai yra mokytojų žeminimas – jau tada geriau tiesiog savanoriauti.
Ekspertė taip pat paaiškino, kodėl ukrainiečiai nelaiko lietuvių kalbos egzaminų – paprasčiausiai jie negali užsiregistruoti, nes nėra vietų. „Jeigu ukrainietis išmoksta lietuvių kalbą Vilniuje, jis turi važiuoti į Panevėžį, į kažkokį regioną laikyti lietuvių kalbos lygio, tai jam kainuoja finansus ir laiką“, – sakė V. Leonavičienė, pridūrusi, kad Nacionalinė švietimo agentūra yra nepasirengusi srautams.
Ji taip pat turėjo pastabų dėl finansuojamų kursų tęstinumo: iš pradžių duodama pinigų kursams išmokti lietuvių kalbą A1 lygiu, paskui blaškomasi, pinigai grąžinami į biudžetą. Ekspertės teigimu, kursų tęstinumas yra privalomas, negalima sustoti pusiaukelėje ir mėtytis.
„Ir aš matau labai stiprią tendenciją. Ukrainiečiai tikrai yra stiprios, gajos kultūros žmonės, jie buriasi, nes jie neranda mūsų kultūros, mes jiems nieko nepasiūlome, jie kuria savo burbulą, kuris didėja beprotišku greičiu. Mes tik siūlome lietuvių kalbą kažkaip neprofesionaliai, profesionaliai, priešokiais, mes neturime net šalityros kurso valstybiniu lygiu, kurį galėtume pasiūlyti, kai visos šalys turi. O kas yra mūsų kultūra? O mūsų Velykos? O mūsų Velykėlės, o Atvelykis?“ – sako V. Leonavičienė.
