Po žeminančio Rusijos armijos pasitraukimo iš Charkivo srities Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas surengė fiktyvų referendumą Ukrainos regionuose, kuriuos ji vis dar okupavęs yra: kai kuriose Donecko, Chersono, Luhansko ir Zaporožės dalyse.
Suklastoti rezultatai parodė, kad didžiulė dauguma pasisakė už atsiskyrimą nuo Ukrainos, o po kelių dienų Putinas paskelbė oficialų šių teritorijų perėmimą. Tačiau Ukrainos armija tęsė sėkmingą veržimąsi į rytus ir užėmė daugybę miestų ir miestelių, kuriuos Putinas ką tik paskelbė Rusijos teritorija. Ukrainos pajėgos atsiima ištisas sritis, kurios buvo Rusijos kontroliuojamos nuo karo pradžios.
Tai puiki žinia Ukrainai ir Vakarų sąjungininkams. Tačiau tai taip pat kelia problemų Kijevui. Spalį V. Zelenskis pareiškė, kad okupuotų vietovių gyventojams, kurie buvo lojalūs Ukrainai, nėra ko bijoti. „Mūsų požiūris visada buvo ir išlieka aiškus ir teisingas: jei žmogus netarnavo okupantams ir neišdavė Ukrainos, tai nėra jokios priežasties tokį asmenį laikyti kolaborantu“, – paskelbė jis.
Tačiau nustatyti, kas yra bendradarbis, gali būti sudėtingiau, nei pripažino V. Zelenskis. Yra daugybė kaltų, kaltė svyruoja nuo atviros išdavystės iki pasyvaus dalyvavimo. V. Zelenskis turės apsvarstyti, kokia baudžiamųjų ir reintegracinių priemonių pusiausvyra yra tinkama tokiuose regionuose kaip Donbasas, kur nemaža dalis valstybės tarnautojų liko dirbti okupacijos metu.
Tai yra tie patys regionai, kuriuos Ukrainos vyriausybė stengėsi labiau integruoti nuo pirmosios Rusijos invazijos 2014 m., ir tai pavyko. Gerai sureguliuotas požiūris į bendradarbio klausimą bus labai svarbus tolimesniam procesui.
Putino obsesija
Ankstyvosiose karo stadijose Rusija užėmė netoli Kijevo esančias teritorijas ir kitas šiaurės Ukrainos dalis, tokias kaip Černigovas ir Sumai, kur vietos gyventojai buvo itin priešiški. Nuo kovo mėnesio atsitraukimo Rusija daugiausia dėmesio skyrė pietryčių – regiono, kuriame istoriškai jos minkštoji galia buvo stipriausia – okupacijai.
Putinas šį regioną – didžiulę stepių platybę ir pakrantę, kurią XVIII amžiuje carai atėmė iš Osmanų sultonų – vadina Novorosija arba Naująja Rusija. Nepaisant to, kad etniniai ukrainiečiai regione visada sudarė daugumą, Putinas yra apsėstas minties, kad tai yra prarasta Rusijos provincija.
Tiesą sakant, nacionalinė tapatybė pietryčiuose yra labai sudėtinga, o Putinas turėjo išmokti šią pamoką 2014 m., kai Rusija įsiveržė į savo vakarinę kaimynę. Rusija tikėjosi savo įsiveržimą pavaizduoti kaip vietinį Novorosijos sukilimą, kuris tęsėsi nuo Charkovo šiaurėje iki Odesos pietuose.
Tačiau tik rytinėje srityje, vadinamoje Donbasu, apimančioje Donecko ir Luhansko sritis, Kremlius rado kritinę masę vietos gyventojų, norinčių palaikyti Rusijos valdžią, ir net ten Putino kariuomenė sugebėjo užgrobti tik apie pusę teritorijos.
Vėlesni aštuoneri metai padalijimą sustiprino. Rusijos propaganda ir besitęsiančios karo traumos Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ padėjo sukurti intensyvias antiukrainietiškas nuotaikas. Tuo tarpu proukrainietiškas jausmas augo ir pietryčių Ukrainoje, kurį iš dalies paskatino Kijevo investicijos į infrastruktūrą ir vyriausybines paslaugas regione.
Tačiau Putino žvalgybos tarnybos šios dinamikos visiškai pasigedo. Rusijos prezidentas, matyt, buvo įsitikinęs, kad pietryčių gyventojai priims jo užpuolikus. Vietoj to, Rusijos kariai visame regione, ypač pakrantės miestuose Berdianske, Chersone ir Melitopolyje, sutiko audringus protestus prieš okupaciją.
Ši reakcija dezorientavo rusų užpuolikus. Pasak Wilsono centro Kennano instituto vyresniojo patarėjo Mykhailo Minakovo, Rusijos vyriausybė bandė atremti šį pasipriešinimą taikydama metodą, kurį ji naudojo prieš nepaklusnius Čečėnijos gyventojus.
Rusijos pajėgos prieš protestuotojus panaudojo ašarines dujas ir gyvą amuniciją ir pagrobė proukrainietiškus aktyvistus, armijos veteranus ir jų šeimas. Kai kurie buvo sulaikyti neribotam laikui; kiti buvo nužudyti ir palaidoti masiniuose kapuose, kurie dabar atidengti išlaisvintuose miestuose, tokiuose kaip Iziumas.
Šiuo intensyvaus smurto laikotarpiu Rusija paliko atvirus pabėgimo kelius, kad kiti proukrainietiški gyventojai galėtų „savarankiškai deportuotis“ iš okupuotų teritorijų. Išvykimas buvo masinis, o kai kurios okupuotos bendruomenės neteko pusės gyventojų.
Tuo tarpu simpatizuojantys rusams vietiniai buvo apdovanoti daugkartinėmis Rusijos šventėmis ir viešais renginiais. Sovietinis kultas sugrąžino tariamos buvusios šlovės simbolius. Maskva siekė įtikinti likusius gyventojus, kad tai yra naujas jų normalumas. Reklaminiai skydai, skelbiantys „Rusija čia amžinai!, aiškiai išdėstė esmę.
Palaikantys tai vieną, tai kitą pusę
Pirmosiomis okupacijos dienomis prorusiški vietiniai, norintys priimti okupacinę kariuomenę, daugiausia buvo pensininkai, nostalgiški Sovietų Sąjungai. Tačiau įsigalėjus okupacijos kasdienybei, miestų gatvėse ir aikštėse pradėjo dygti demografiškai įvairesnė prorusiška populiacija, kuri per Rusijos dienos minėjimus plevėsavo miniatiūrinėmis vėliavėlėmis ir klijavo Z ant savo automobilių. Kupianske, Charkovo srityje, grupė paauglių susirinko plaktukais nudaužyti Ukrainos herbo nuo vietos kultūros centro ir davė interviu netoliese esančiai Rusijos televizijos grupei apie jų panieką Ukrainai.
Beje, tų, kurie sveikino Rusijos okupaciją, paplitimas įvairiose okupuotose pietryčių teritorijose skiriasi, o tai iš esmės atspindi skirtumus, iškilusius 2014 m.
Chersone atvira parama Rusijai yra reta, galbūt dėl partizanų išpuolių, kurie nusinešė daugelio vietinių bendradarbių gyvybes. Pirmieji pranešimai rodo, kad Charkovo regione ištikimybės pasiskirstė po lygiai, nors tai įvyko po didelio proukrainietiškų gyventojų nutekėjimo.
Luhansko ir Donecko regionuose prorusiški vietos gyventojai jaučia stiprybę ir viešosiose erdvėse dominuoja, nes patriotiškai nusiteikę kaimynai buvo ištremti arba sulaikyti. Ten susiformavo tam tikri modeliai: miestuose ir regionuose, kurie buvo gerai integruoti į šalies ekonomiką, proukrainietiškas jausmas yra stiprus. Rusų simpatijos yra didžiausios atokiuose kaimuose ir depresyviuose anglių miesteliuose, kur ekonominio optimizmo nėra.
Vietos gyventojai, palaikę Rusiją, pabėgo iš Charkivo provincijos ir Donbaso po Ukrainos karinui kontrpuolimo, užkimšusios Rusijos sienos kirtimo punktus.
Ši emigracija apėmė ne tik elitinius biurokratus, važinėjančius brangiais importuotais automobiliais, bet ir žmones daužytomis sovietinėmis transporto priemonėmis, o tai rodo, kad bėgo ir kuklių lėšų savininkai, prijaučiantys rusams.
Kai kurie Vakarų žurnalistams paaiškino, kad bijo persekiojimo.
Mirtis žudikams ir išdavikams
Tai nėra tuščia baimė. Daugelis ukrainiečių reikalauja nubausti tuos, kurie bendradarbiavo su rusais. Jie pabrėžia, kad 2014 m. pirmojo neteisėto Rusijos referendumo organizatoriams Ukrainai buvo gana lengva pateisinti pusės Donbaso okupaciją, o 2022 m. daugelis tų pačių veikėjų vėl tapo bendradarbiais.
Kovo mėnesį parlamente priimtas įstatymas kriminalizuojantis bendradarbiavimą su valstybe agresore. Vieninteliai darbuotojai, kurie yra nuo to atleisti tai gydytojai ir greitosios pagalbos bei komunalinių paslaugų darbininkai.
Kiti valstybės tarnautojai, kurie liko dirbti, gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad tai apima mokytojus ir socialinius darbuotojus.
Iššūkis yra nustatyti tokių asmenų ketinimus ir veiksmų laisvę. Santykinai mažai išrinktų pareigūnų pasirinko bendradarbiauti su rusais, tačiau laikui bėgant į savo postus grįžo daug vietinių biurokratų.
Vieni tai darė su akivaizdžiu pasimėgavimu, keikdami Ukrainos valstybę, o kiti tai darė pasyviai. Nepriklausomai nuo entuziazmo lygio, Rusijos ir separatistinė žiniasklaida reguliariai skelbdavo šių valstybės tarnautojų nuotraukas ir vaizdo įrašus po Rusijos vėliava, o po kelių valandų ekrano kopijos atsirasdavo proukrainietiškuose „Telegram“ kanaluose. Tokiu būdu Rusija sudegino tiltus už tų, kurie okupaciją priėmė kaip naują realybę.
Tiesa, kai kurie žmonės liko darbe, nes jiems darbas labai svarbus. Štai Almutas Rochowanskis yra tarptautinis taikos stiprinimo aktyvistas, nuo 2014 m. dirbantis su moterimis aktyvistėmis Rytų Ukrainoje, remiančiomis civilius okupuotose teritorijose.
Keletas jo kontaktų teigia, kad kai kurie mokytojai ir socialiniai darbuotojai liko dirbti, nes bijojo, kad niekas kitas negalės padėti smurto šeimoje ir prievartavimo – dviejų karo zonoje paplitusių nusikaltimų – aukoms.
Vieno aktyvisto žodžiais, jie tokius valstybės tarnautojus laiko „savo komandos dalimi“, o ne priešo agentais. Jie pataria nebendrauti su kitais, kurie liko okupuotose teritorijose.
Beje, šios moterys pasisako už vietos administratorių, bendradarbiavusių su Rusijos okupantais ir paskutinio referendumo organizatoriais, nubaudimą. Raginimų atsakyti tik padaugės po pranešimų apie kankinimų kameras ir masines kapavietes, rastas išlaisvinus Iziumą ir kitus miestus.
Ukrainiečiai netoleruos grįžimo į status quo. Ukrainos vyriausybė kolaborantus turi nustatyti ir nubausti skaidriai ir atsakingai, kad tai netaptų dar vienu traumos šaltiniu priblokštiems gyventojams.
Ukraina turėtų vengti greitų visuotinių bausmių ištisoms įtariamų bendradarbių kategorijoms, išlaikydama apeliacijos teisę ir atsižvelgdama į atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Teisingai administruojamas toks procesas gali sustiprinti atskaitomybę, sąžiningumą ir teisinę valstybę regionuose, iškylančiuose po nihilistinės Rusijos okupacijos.
