Dešimt ūkių dalyvauja projekte, kurio tikslas – išsaugoti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, retus pievų paukščius.
Itin retą Žuvinto ir Nemuno deltos pievose perintį paukštelį – meldinę nendrinukę – galima sutikti tik septyniose pasaulio šalyse. Lietuvoje saugomas stulgys bei griežlė – taip pat reti, šlapių pievų gyventojai.
Atkurti šiems paukščiams tinkamas buveines ėmėsi dešimties ūkių savininkai: iškirsti apleistų pievų krūmai, jas imta šienauti, ganyti gyvulius. Šie darbai iš dalies finansuojami iš Kaimo plėtros programos ir vykdant Norvegijos projektą nykstančioms paukščių rūšims išsaugoti.
Biržų rajono ūkininkas, ekologinio ūkio savininkas Vytautas Stankevičius pastebi, kad atliktų darbų nepakanka: „Tas pievas reikia ir toliau prižiūrėti, nes jos užžels ir bus beprasmis darbas – bent jau penkis metus reikės tas pievas prižiūrėti, šienauti arba ganyti gyvulius“.
Telšių rajone ūkininkaujanti Jurgita Ivinskienė sako, kad jos prižiūrimose pievose gyvena ne tik reti paukščiai, tačiau ir žydi augalai.
„Mūsų pievos pagal projektą yra skirtos trims paukštelių rūšims. Mes matėm ir griežlę, ir stulgį, o projektas buvo skirtas dar ir nendrinukei. Be to, mūsų pievos skirtos ne tik paukščiams, yra ir retų augalų, matėm žydinčias gegužraibes“, – pasakoja J. Ivinskienė.
Projekte dalyvaujantys ūkininkai sako, kad besirūpindami paukščiais gali ir šiek tiek nuostolių patirti. Pasak Šilutės rajono ūkininko Petro Lengvino, šiek tiek vėliau nušienavus pievą pašaras būna nebe toks vertingas, dėl to gali nukentėti gyvulininkystės produkcija.
Ūkininkaujantieji aplinkai palankiu būdu buriasi į tinklą, kad būtų lengviau tvarkytis padedant gamtai ir turėti iš to pajamų.
Toliau bendradarbiauti su ūkininkais žada nevyriausybinės gamtosaugos organizacijos.
Pasak Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymanto Morkvėno, viena iš pagrindinių problemų ūkininkaujant darnoje su gamta – ta, kad ūkininkas neturi kur dėti nušienautos žolės.
„Vienas iš sprendimų yra vieno dabar prasidedančio projekto rėmuose – mes kursime ir darysime kuro briketavimą iš tos biomasės. Bet tai pasitvirtina stambiuose ūkiuose, smulkiuose tas klausimas su biomase neišspręstas“, – aiškina Ž. Morkvėnas.
Susibūrusieji ūkininkauti aplinkai palankiu būdu turi įvairius ūkius – nuo 5 iki 500 hektarų. Esą svarbiausia – keistis informacija ir idėjomis.
Pasak ekspertų, tokie ūkiai turi daug praktikos, tad gali padėti Žemės ūkio ministerijai formuoti agrarinės aplinkosaugos politiką.
Salomėja PRANAITIENĖ
