29-erių Vaida Masiokaitė su sportu susidraugavo ganėtinai vėlai – studijų laikais. „Viskas prasidėjo nuo bėgiojimo rytais bei „štanginių“ dėl gražesnių kūno linijų, - pasakoja vis dažniau bokso ringe pasirodanti Vaida. – Vaikystėje be kūno kultūros pamokų sporto nebuvo... Ir nepasakyčiau, kad jis mane labai traukė“.
Keltis anksti ryte, lipti iš lovos ir eiti į stadioną... „O mintys galvoje „Kodėl aš turiu tai daryti?“, „O tai ką kaimynai pagalvos, jei dabar bėgsiu? Juk sakys, kad pablūdau...“ Tačiau po savaitės šios mintys išgaravo. O kas bus, jei šiandien nebėgsiu, o kas, jei tingėsiu – uždavinėjau sau klausimus ir bijojau, kad kitą dieną, jei patingėsiu, bus tik sunkiau. Taip gimė „Man reikia“ ir „Aš privalau“.
Visiškas kaifas
Nuo mažumės Vaida žavėjosi kovos menais. „Tačiau vaikystėje neišdrįsau to išmėginti. Juos išbandžiau prieš šešis metus atėjusi į Karatė Shotokan treniruotes. Netrukus išbandžiau ir Muay Thai, - kalbėjo Vaida. - Niekada nesiruošiau dalyvauti varžybose, buvau įsitikinusi, kad sportuoju tik sau... Tačiau vieną dieną sulaukiau pasiūlymo išbandyti savo jėgas karatė varžybose“.
Šių varžybų mergina teigia niekada nepamiršianti. „Tuomet dirbau naktiniame klube ir tiesiai po darbo, nemiegojus lėkiau į salę, - šypsojosi V. Masiokaitė. - Ir viskas buvo gerai, laimėjau aukso medalį. Jausmas, kai laimi, yra nerealus, o dar ir adrenalinas... Visiškas kaifas. Tada supratau, kad noriu kovoti. Po kiek laiko teko atsisakyti draugystės su karatė, nes pradėjo pjautis kovinių sporto šakų technikos ir kovos pobūdžiai, pasirinkau tai, kas teikė didesnį malonumą. Dar vėliau atsirado ir boksas“.
„Aš dirbsiu tol, kol būsiu geriausia. Aišku, iki geriausios man dar kaip iki mėnulio, bet dirbu toliau. Aš privalau“, - teigia kovotoja.
Svarbiausi sprendimai
„Norėjosi disciplinos gyvenime. Kažkokios tvarkos, - savo sprendimą daugiau laiko skirti sportui prisiminė V. Masiokaitė. - Smagus tas naktinis gyvenimas. Bet dar smagiau, kai penktadienio vakarą gali atsisėsti ant sofos, įsijungti šimtą kartų matytą filmą ir nulūžti jam dar net neįpusėjus. Atsibodo naktinis darbas, girtų žmonių veidai, „afteriai“ po darbo. Ir labiau džiaugiuosi, kad būtent tada gyvenime atsirado kovos menai“.
Sportininkė prisipažino, kad visada stengiasi būti teisinga. „Ringe turėčiau būti pikta? – šypsojosi Vaida. – Būna visaip. Kartais netgi juokas ima. Ringas mane pakeičia, juk einu kovoti. Kažkiek sužvėrėju, paaštrėja instinktas išlikti. Ar pamenu skausmingiausią savo sportinį epizodą? Tikrai taip! Pilna sauja kraujo ir lūžus nosis.
Šiuo metu inžiniere dirbanti Vaida teigia, kad ne visi supranta jos tokio pasirinkimo. „Visi tik ir kartoja, kad esu pamišusi dėl sporto, galėčiau dirbti trenere... Tačiau aš dirbu tai, ką moku. Galėčiau būti trenerė, bet neturiu sportinio išsilavinimo, tad traumuoti žmonių savo neišmanymu tikrai nesiruošiu“.
Apie svajonę – tyliai!
„Kaip reaguoja vaikinai treniruotėse? Nelabai jie ir reaguoja, - nusijuokia V. Masiokaitė. – Juk dabar populiaru panas matyti bokso salėje. Labiau reaguoja, kai jau tenka sparinguotis: „Tai kaip aš čia panai trenksiu?“ Na, nesąmonė.. Bla, bla, bla... Porą „bankių“ prasileidžia ir tada jau nebesvarbu pana tu, ar ne – laikykis!”
V. Masiokaitė, išgirdusi klausimą apie savo svajones, pradeda kalbėti tyliau. „Nenoriu prisikalbėti, - perspėja ji. – Svajoju apie olimpines žaidynes. Tačiau atrodo, kad ši svajonė vis tolsta. Kuo daugiau išmokstu, tuo labiau suprantu, kad iš tikrųjų dar beveik nieko nemoku. Svajoti gera ir viskas yra realu, tik neaišku, ar sugebėsiu įdėti tiek darbo ir laiko, kiek reikia. Niekas manęs neišlaikys ir valgyti neatneš, reikia, visų pirma, pačiai savim pasirūpinti... Taip, viskas priklauso nuo finansų. Aš galiu per dieną suderinti dvi treniruotes ir aštuonias valandas darbo, bet to yra per mažai“.
