Prie gausėjančių įspėjimų apie galimą Lietuvos ekonomikos išsibalansavimą prieš šv. Velykas dar spėjo prisidėti ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Balandžio 3 d. jis paskelbė iškart du analitinius dokumentus – vieną tradicinį šalies ekonominės politikos įvertinimą (konsultacijas), atliekamą TVF Nuostatų IV straipsnio pagrindu, kitą – parinktų ūkio raidos problemų (šiuokart – finansų sektoriaus reikalus ir pajamų mokesčio reformą, tobulinant padėtį darbo rinkoje) tyrimą, daromą rengiant tas IV straipsnio pagrindu teikiamas rekomendacijas.
TVF ekspertai padarė tokią išvadą (ją paskui patvirtino TVF Vykdomoji taryba): „Lietuvos ekonomikos perspektyvos lieka šviesios, bet siekiant užtikrinti tokios pažangos tęstinumą reikėtų neatidėliojant imtis prevencinių priemonių“.
Lietuvos ekonomika pademonstravo atsparumą išorės sukrėtimams bei gebėjimą kopti technologijos ir kokybės pakopomis. Tačiau augimą kurstė spartus vartojimo kilimas, kurį stūmė paspartintas atlyginimų didėjimas ir nedarbo mažėjimas. Jei atlyginimų didėjimas liks spartesnis nei darbo našumo kilimas, šalies produkcijos tarptautinis konkurencingumas sunyks ir ekonomikos augimas gali liautis – taip paaiškina savo apibendrinimus TVF ekspertai.
Iš esmės tą patį TVF pranešė ir pernykščiame (2006 m.) balandžio 12 d. pranešime apie Lietuvos ekonomikos raidą. Padidėjo ekonomikos perkaitimo pavojus, paspartėjo infliacija, išliko didelis einamosios sąskaitos deficitas, sustiprėjo nacionalinio ūkio nesubalansuotumo apraiškos – teigė TVF ekonomistai.
Vis tik prieš metus TVF perspėjo Lietuvos ūkinę valdžią švelniau, nes dar nebuvo įvykęs tas staigus atlyginimų šuolis (žymia dalimi, tiesa, numatytas, taigi – ir valdomas, nes jis kilo dėl stambaus atlyginimų padidinimo sveikatos priežiūros sistemoje, minimalaus darbo užmokesčio pakėlimo iki 600 litų bei praūžusio atlyginimų „vokeliuose“ legalizavimo vajaus).
Taip viskas ir tęsis? Darysim savo darbus ir kasmet klausysimės maždaug tokių pačių perspėjimų? „Neskubėkit“ arba, kitais atvejais, „neatsilikit“?
Ne, taip gerai nebus. Mūsų auganti ekonomika keičia proporcijas ir dėl to praranda stabilumą.
Todėl TVF ir pasiūlė Lietuvos ekonominei valdžiai „tęsti pastangas užtikrinant ūkio sveikatą“. TVF ekspertai netgi pažymėjo, kad Lietuvos valdžia priėmė domėn TVF ekspertų patarimus, bet pabrėžė, jog turėdamas tvirtus makroekonominius pagrindus šalies ūkis turėtų tęsti plėtrą ir atlaikyti išorės sukrėtimus.
TVF ekonomistams svarbiausia yra siūlyti tai, ką gali būtent šalies politinė valdžia – tobulinti šalies fiskalinę ir socialinę politikas, kurios ir yra vienas iš rimčiausių išorinių ūkinės veiklos veiksnių.
Lietuvos valdžiai šiame laikotarpyje TVF siūlo sutelkti dėmesį keturioms veiklos sritims.
Pirma, būtina fiskalinė konsolidacija – siekiant prilaikyti įsiplieskusį išlaidų didėjimą reikėtų kuo greičiau subalansuoti nacionalinį biudžetą (panaikinti deficitą), visas pajamų viršplanines įplaukas nukreipiant valstybės skolos mažinimui ir nesiimant peržiūrėti biudžeto metų viduryje (į ką jau nusitaikė daugelis iš biudžeto maitinamų institucijų ar sektorių).
Antra, būtinos papildomos mokesčių ir biudžeto išlaidų reformos – Lietuvoje tebėra pernelyg didelė mokesčių našta mažiausiai uždirbantiems žmonėms (net sumažinus gyventojų pajamų mokestį (GPM) iki 27 proc. šis tarifas, kaip pats mažiausias Lietuvoje apmokestinant darbo pajamas, vis tiek lieka bene didžiausias Europoje). Dėl to labai nusilpę paskatos dirbti: skirtumas tarp to, ką žmogus gauna kaip nedarbo draudimo išmoką (arba, kai kuriais atvejais, socialinę paramą) ir to, ką jis, nekvalifikuotas ir nedaug uždirbsiantis, gautų įsidarbinęs, yra pernelyg mažas. TVF ekspertai siūlo įdiegti gaunamų pajamų mokesčių kreditavimo schemą, pagal kurią bet koks darbo pajamų gavimas ženkliai didintų žmogaus (šeimos) pajamas, nes socialinė parama būtų mažinama tik laipsniškai.
Be to, sako ekspertai, darbo motyvacijai labai trukdo vienodas GPM mažinimas. Ji iškart sustiprėtų, jei, pavyzdžiui, nuo 2008 m. šalis įsivestų 22 proc. GPM tarifą pajamoms iki 1200 Lt. per mėnesį (neapmokestinamų pajamų dydį pakėlus iki 400 Lt.) ir 26 proc. tarifą pajamoms, viršijančioms 1200 Lt. per mėnesį. Sumažėjusias mokesčių pajamas galėtų papildyti mokesčių bazės išplėtimas (pirmiausia apribojant iškerojusią ir ūkinės veiklos sąlygas iškraipančią patentų išdavimo praktiką) bei mažai prasmės turinčių PVM lengvatų smarkus sumažinimas.
Trečia, reikia sutvirtinti galimas pažeidžiamas finansų sistemos vietas – čia tam tikrą pavojų kelia staigus kreditų augimas bei tų kreditų finansavimas žymia dalimi ne iš vietinių santaupų, bet iš motininių bankų išteklių – kurie gali netikėtai nustoti būti ištekliais Lietuvos bankams. Kitaip tariant, pigių ir lengvai prieinamų kreditinių išteklių egzistavimas be ryšio su tokių išteklių kaupimo mastais ir kaštais šalyje gali pasirodyti esąs „su galu“, kas šalies bankų sistemai gali tapti nemalonia staigmena.
Ketvirta, pačiame šalies ūkyje būtina imtis priemonių, kad nepasikartotų (neprasitęstų) pernai metais įvykęs darbo užmokesčio šuolis daug didesnis nei darbo našumo augimas. Bet kokia disproporcija šioje srityje kaipmat imtų didinti produkcijos gamybos kaštus, siaurintų eksporto galimybes, ir šalies ekonomika įžengtų į stagnacijos liūną. Todėl būtina toliau gerinti klimatą investicijoms – kad nepaliaujamas gamybos atnaujinimas ir modernizavimas keltų produkcijos konkurencingumą. Čia deramą vaidmenį vaidina ir dar didesnį gali suvaidinti ES lėšos, kurių naudojimu Lietuva jau nebegali pasigirti.
Tokios gairės nubrėžtos Lietuvos ekonominei politikai artimiausiu laikotarpiu. Ar tikrai netrukus matysim spektaklį pagal šį scenarijų – įsitikinsim sekdami tolesnius įvykius. Režisierius juk savas - kaip jis interpretuos scenarijų? Be to, spektaklis vyksta ne uždaroje patalpoje, o europinių ir globalinių ekonomikos vėjų pagairėje, kurie ne tik dekoracijas, bet patį režisierių gali nupūsti.
