Artėjant ar jau atėjus finansinei krizei, piliečiai bombarduojami valdžios pareiškimais, kad valstybė susiverš diržą. Arba jau veržiasi. Kad susiveržusi nutūptų minkštai, rašo „Respublika“.
Piliečiai gauna paveikslą su didele, rūsčia diržo sagtimi. Bet piliečiams nenurodyta minkštoji vieta. Kur jis ir valstybė, susiveržę sagtis, žada nutūpti. Kur minkštoji? Kur mums prisakyta nutūpti? Į parkų lapus ar į nuosavą patalynę? Jei piliečių išgyvenimo strategijoje nurodomas kietas daiktas diržas, turi būti nurodytas ir konkretus minkštas daiktas. Vienas. Visiems.
Ieškome. Dairomės. Matome. Daiktą. Pro veržiamą sagtį jau baigia prasprūsti Gugenheimo muziejaus statyba. Pačiu laiku. Bent kažkas konkretaus. Strategiško. Kai pasaulis purtysis ištiktas ekonominės krizės, Lietuva nuo jos ginsis menu. Nes menas minkštas. Kaip poeto širdis.
Kaip biudžeto planuotojų protas. Todėl grūsime pinigus į didingąjį meno traukos centrą. Pradžiai įtrauks litus. Mokesčių mokėtojų. Paskui patys įbėgsime. Į tą Gugenheimą. Kaip į slėptuvę. Ypač per Mėnulio pilnatį. Dar prigrūsime pinigų į taip pat didingus Valdovų rūmus. Pripirksime rūmams senovinių gobelenų, paveikslų, žvakidžių. Verčiau pliušinių meškiukų. Jie minkštesni. Kai šalies ekonomika sėdasi, į žvakides galime susibraižyti. Susiplėšyti kelnes.
Na ir kas? Svarbu, kad turime lietuviškai egiptietišką krizių įveikimo scenarijų. Tarp dviejų piramidžių. Meno ir valdžios didybės. Kuo labiau įsiverždavo senovės egiptiečio ir jo kupranugario diržas, tuo didesnę pastatydavo piramidę.
Apie ekonomiką nekalbame. Ekonomika yra niekis. Krizių metu lietuviai patrakę gelbės pasaulį. Visiems siūlys savo biudžetą. Nesvarbu, kad net namie deficitinį. Dovanojamam arkliui niekas į dantis nežiūrės. Tarkime, Afganistane. Todėl ten už 5,5 mln. litų atliekame Goro provincijos atstatymo darbus. Nors namie neatstatome griūvančios Pažaislio vienuolyno ansamblio tvoros. Senovinės. Barokinės. Jau nekalbant apie freskas. Drėgmėje tyžtančias.
Krizių metu lietuvis, tas pasaulio misionierius, išžygiuoja į misijas, tarptautines karines operacijas. Nors namie tuoj pritrūksime pinigų apendikso operacijoms. Bet misionierius, medikas, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas drąsiai siunčia lietuvių biudžeto milijonus bei karius kuo daugiau. Ir kuo toliau. Nuo vietinių apendiksų.
Ar logiška? Būtent tuo metu, kai Lietuvai artėja sunkmetis, iš valstybės į įvairias tarptautines misijas vis gausiau išžygiuoja pinigai ir profesionalūs kariai. Valstybė, dėl krizės patirsianti vidinę įtampą, pati atsisako savo apsaugos! Ekonominės ir fizinės! Tokią apsaugą suteikia kariai profesionalai ir papildomas biudžeto litas.
Ar protingas yra karvedys, kuris, artėjant pavojui, išsiunčia gynėjus su materialinėmis atsargomis (60 mln. Lt) iš tvirtovės. Kad treniruotųsi Afganistane, Kosove ar Bosnijoje. Ten glostytų galveles. Statytų. Saugotų. Gydytų. O savi tautiečiai, palikti tvirtovėje be papildomų materialinių atsargų, vis labiau erzeliotų. Imtų nusileidinėti ne minkštai, bet kietai. Anot Dalios Grybauskaitės, kaip raidė „L“. Kaip Lietuva. Neaišku, kam reikalingos garsiosios karinės saugojimo treniruotės. Jei sava tvirtovė vis mažiau apsaugota. Nespės atbėgti, kai bumptelėsime į „L“.
Kartais atrodo, kad J.Oleko karys jau benamis valkata. Turintis visur vaizduoti gerąjį, turtingąjį, globojantį, raumeningąjį lietuvį su šalmu. Apsireiškusį čiabuviams. Iš labai turtingos Šiaurės šalies. Nesuveržtojo Diržo. Įsivaizduokime, kad „turtuolių“ pažiūrėti atvyksta afganų vaikučiai. Ar įstengtų J.Olekas savo kūnu užtūpti bent vieno 180 g varškės pakelio kainą ir dvi gatvės duobes vienu sykiu? Kad išgelbėtų turtingosios Lietuvos reputaciją. Bijau, neįstengtų.
Olava Strikulienė
