Savaitgalį teko keletą dienų praleisti Kryme, gražiojoje Jaltoje, jau ketvirtojoje Jaltos konferencijoje, kurią organizuoja europinė nevyriausybinė organizacija, turinti skambų “Yes” pavadinimą. Šią organizaciją sukūrė Ukrainos verslas ir žinomi Europos politikai, o jos tikslas yra pasiekti, kad Ukraina apie 2020 metus taptų Europos Sąjungos nare.
Man teko dalyvauti jau antroje tokioje konferencijoje. Ši išsiskyrė dalyvių gausa ir reprezentatyvumu. Pranešėjai – tokie buvę ir esami politikos lyderiai, kaip B.Clinton, G.Stroeder, A.Kvasniewski, Slovėnijos premjeras J.Janda, V.Černomyrdin, V.Juščenka, B. Nemcovas. Pagrindinis svarstybų objektas – "Yes" grupės parengta strategija “Ukraina – ES narė 2020 metais”.
Tenka pastebėti, kad rudens rinkimai į Ukrainos politinį gyvenimą gali atnešti įdomių permainų, nes vis daugiau Ukrainos verslo pasisako už aiškų ES narystės siekį. “Yes” grupę organizavo ir remia vienas iš Ukrainos oligarchų – Pinčiukas. Kitas žinomas verslo banginis, Janukovičiaus rėmėjas – Achmetovas, iki šiol garsėjęs savo verslo tariamai kriminaline praeitimi, sprendžiant iš pokalbių su Ukrainos analitikais, taip pat labai greitai keičiasi ir siekia Ukrainos integracijos į ES.
Lietuvai ir visam regionui sėkminga Ukrainos narystė ES-oje yra ypač svarbi. Tai iš esmės pakeistų viso regiono geopolitiką. Įdomu, kad V. Černomyrdinas savo pranešimą baigė viltimi, jog Ukraina taps ES nare.
Tai reiškia, kad Lietuvos numatytajam pirmininkavimui Europos Sąjungos reikalams 2013 metais gali tekti tikrai didelis uždavinys – pakelti į oficialų Europos Sąjungos ; lygį Ukrainos narystės klausimą. Lygiai tas pats parengiamasis darbas jau po 4 metų laukia Lenkijos, kuri ES reikalams pirmininkaus 2011 metais.
Ir čia negaliu nepasidžiaugti pasibaigusiu Vokietijos pirmininkavimu Europos Sąjungoje. Tai, kad paskutinėje ES Vadovų taryboje buvo pasiektas kompromisinis sutarimas dėl Konstitucinės sutarties, yra labai svarbu. Kaip svarbu ir tai, kad Vokietijos pirmininkavimo laikotarpiu Europos energetinio saugumo reikalai taip pat pajudėjo į priekį. Be Konstitucinės sutarties negalima įsivaizduoti Ukrainos narystės ES-oje. Todėl, sveikindamas Vokietiją, negaliu neišsakyti nerimo dėl to, kad Lenkija vis dar rodo nepasitenkinimą pasiektu kompromisiniu sprendimu ir, atrodo, nori jį persiderėti. Nesinorėtų matyti Lenkijos, blokuojančios ne tik Konstitucinės sutarties priėmimo, bet tuo pačiu blokuojančios ir Ukrainos europines perspektyvas. Tokiu atveju tikrai nesuprasčiau Lenkijos pozicijos. Kaip šiandien nesuprantu kai kurių komentatorių, kurie kritikuoja Lietuvos poziciją pastarojoje Vadovų taryboje kaip per silpną ir nepastebi, kokį svarbų vaidmenį Lietuva, ir konkrečiai prezidentas V. Adamkus, suvaidino tiek įtikinant Lenkiją, kad reikia sutikti su kompromisu, tiek ir įtikinant ES vadovybę, kad, paliekant Lenkiją vieną, būtų daroma didelė klaida. Lietuvos pozicija buvo gerai subalansuota ir efektyvi siekiant pagrindinio tikslo, kad Europoje būtų daugiau Europos ir kad neatsirastų dviejų greičių Europos.
Valstybė turi nustoti papirkinėti žiniasklaidą
Tikrai paraginsiu frakcijos narius parengti ministrei Kazimirai Prunskienei interpeliaciją, bet tai bus ne tiek interpeliacija konkrečiai ministrei, kiek interpeliacija visam reiškiniui, kurį toleruoja ir skatina visa Vyriausybė ir visa valdžia – tai oficialus spaudos papirkinėjimas, jos korumpavimas už valstybės pinigus, kartu pasirūpinant ir pačių ministrų ar kitų nomenklatūros atstovų įvaizdžiu. Ne vieną kartą raginome Vyriausybę stabdyti tokią ydingą praktiką, apie tai visai nesenai savo tyrime kalbėjo “Transparency International” atstovas R.Juozapavičius bei Žurnalistų etikos inspektorius R.Gudaitis. Deja, iki šiol niekas nesikeitė, išskyrus tai, kad žiniasklaida demonstravo savo neslepiamą pyktį Juozapavičiaus ir Gudaičio atžvilgiu. Savoje “Rusijos sulaikymo strategijoje” teigėme, kad žiniasklaida Lietuvoje yra mažiausiai pasiduodanti korupcijos kontrolei ir tai rodo mano jau minėtas didžiosios žiniasklaidos pyktis. Įveikti žiniasklaidos problemas valstybei nėra lengva, bet valstybė bent jau turi pati nustoti papirkinėti ir korumpuoti žiniasklaidą.
Todėl mes ir rengsime interpeliaciją ministrei K. Prunskienei tam, kad minėta problema būtų pagaliau sprendžiama ir sprendžiama iš esmės. Aš tikiuosi, kad iki interpeliacijos svarstymo Seime Vyriausybė pateiks aiškius įrodymus, kad ji yra pasiruošusi efektyviai išardyti savo pačios susikurtą spaudos papirkinėjimo sistemą. Taip pat yra visiškai akivaizdu, kad kiekvieną kartą, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija paskelbs nepalankias išvadas ministrui ar kitam aukštas pareigas einančiam pareigūnui, mes Seime reikalausime svarstyti tokio elgesio priežastis ir pasekmes.
Ministrai, vengiantys atsakomybės už savo klaidas, nekelia pasitikėjimo
Rytoj Seime bus svarstoma interpeliacija, parengta Darbo partijos, dėl keturių ministrų atsakomybės už “Alitos” reikalus. Mes esame pasakę, kad rimtai svarstysime šį reikalą ir nuo ministrų atsakymo ir visos Socialdemokratų partijos laikysenos, taip pat ir nuo jų lyderio laikysenos šiuo klausimu, priklausys mūsų apsisprendimas. Visokie atsakančiųjų juokeliai apie Darbo partijos kerštą ar perkaitusius Seimo narius, taip bandant išvengti rimtos kalbos apie Vyriausybės atsakomybę, gali sulaukti atitinkamo frakcijos vertinimo. Suprantame, kad “Alitos” istorijoje didžiausia atsakomybė tenka buvusiam ministrui pirmininkui A.Brazauskui, suprantame, kad, pagal Konstituciją ir Seimo statutą, Seimas gali reikalauti ministrų atsakomybės tik už jų dabartinį vadovavimą ministerijoms, tačiau ministrai, vengiantys atsakomybės už savo praeities klaidas, nekelia pasitikėjimo ir savo dabartinėje veikloje. Taigi ministrų likimas yra pačių ministrų rankose – tik sąžiningas kalbėjimas gali įtikinti Seimo narius.
Seimas neturėtų pats sau nustatyti socialinių lengvatų
Ir toliau laikausi nuomonės, kad problema yra ir ją reikia spręsti, bet pasirinktas sprendimo būdas yra netinkamas ir kompromituojantis tiek patį reikalą, tiek ir visą Seimą. Visiškai netinka slaptumas ir skubotumas sprendžiant šią problemą. Netinka, kad šis Seimas pats sau nori nustatyti socialinę lengvatą. Šiaip jau įprasta, kad tokios lengvatos būna taikomos tik kitam Seimui. Trečia, tokias socialines lengvatas reikėtų taikyti tik tokiems Seimo nariams, kurie Seimuose išdirbo ne mažiau kaip dvi kadencijas, nes tai būtų ryškus įrodymas, kad jie yra tapę profesionaliais politikais, o ne atsitiktinai į Seimą patekę. Paliekant tik vienos kadencijos reikalavimą galime susidurti su tokiomis pasekmėmis, kai į Seimo narius bus veržiamasi tik vienam kartui ir tik dėl didesnės pensijos (rentos). Kaip žinote, jauni žmonės apie pensiją nelabai galvoja. Taigi gali būti, kad tokiu atveju pamatysime Seimo narių kontingento slinktį link vyresnio amžiaus.
Noriu pastebėti, kad ne vien tinkamai sutvarkyta rentų sistema skatintų profesionalesnio politikų sluoksnio formavimąsi. Lygiai taip pat efektyvus galėtų būti ir valstybinis finansavimas prie partijų veikiantiems institutams ar fondams, kartu keliant labai aiškius intelektualinės veiklos uždavinius tokiems centrams. Taip veikia garsieji Adenauerio ar Eberto fondai Vokietijoje bei jų analogai Skandinavijoje ir kitose šalyse. Tokie partiniai institutai kartu būna ir labai stiprūs valstybės užsienio politikos įgyvendinimo instrumentai. Tokiuose institutuose savo darbą gali tęsti rinkimuose nesėkmę patyrę politikai. Tokiuose institutuose bręsta ir jaunieji politikai.
Siūlau neskubėti su rentų įstatymo priėmimu. Siūlau jį svarstyti atvirai ir sąžiningai. Dabartinis įstatymo projektas yra nesąžiningas ir kitų profesionalių politikų atžvilgiu, nes jame kalbama tik apie Seimo narius. O tuo tarpu profesionaliais politikais gali būti ir ministrai, nesantys parlamentarais, arba, pavyzdžiui, savivaldybių merai ar vicemerai. Jais kol kas nesiruošiama pasirūpinti. Todėl ir siūlau neskubėti ir nesiversti per galvą, siekiant šį įstatymą būtinai priimti šioje sesijoje.
Dėl Vytauto Pociūno žūties tyrimo
Prokuratūra turi nedelsiant paaiškinti savo ligšiolinius veiksmus. Byla turi būti atnaujinta ir tęsiama. Lygiai taip pat ir viešai skelbto šmeižto reikalai turi būti tiriami principingai ir sąmoningai. Ši valstybė yra per daug paskendusi mele, ir tai negali būti toleruojama. Pamažu, bet turime pradėti vaduotis ir kurti mūsų valstybės ir jos pareigūnų kitokius elgesio standartus. Aš tikiu Generalinės prokuratūros vadovybės padorumu ir tikrai nesinorėtų nusivilti.
Parengta pagal liepos 2 d. A. Kubiliaus spaudos konferenciją.
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas
