Ši religinė grupė susikūrė XIX a. antroje pusėje ir sulaukė didelio populiarumo. Dažnai Jehovos liudytojus galima sutikti įvairiose miesto vietose, pasistačiusius stendus, kuriuose puikuojasi jų leidiniai, pasakojantys apie jų tikėjimą, o kartais jie užkalbina žmones tiesiog gatvėje arba apie savo religiją pasakoja pasibeldę į namų duris.
Vis dėlto daugelis lietuvių į tai žiūri skeptiškai ir nėra linkę bendrauti su prašalaičiais, skambinančiais į namų duris.
Svarbiausia pasakoti apie Dievą
Pasak G. Tereikio, pagrindinis Jehovos liudytojų tikslas nėra įtraukti kuo daugiau narių, o suteikti galimybę išgirsti Biblijos žinią. Jis pasakoja, kad tik labai maža dalis su jais pabendravusių žmonių nusprendžia tapti Jehovos liudytojais. Tačiau, sėkme jie laiko jau tai, kad gali pasakoti kitiems apie Dievą.
Jis nurodo, kad kiekvienai vietinei Jehovos liudytojų bendruomenei vadovauja vyresniųjų taryba, o jos nariai turi atitikti Biblijos reikalavimus, išdėstytus Pirmajame laiške Timotiejui (laiško ištrauka: „kad jie nemokytų klaidingų mokslų, neužsiiminėtų pasakomis ir begaliniais kilmės sąrašais, kurie veikiau kelia ginčus negu yra pravartūs išganingiems Dievo sumanymams, įgyvendinamiems tikėjimu.“) ir laiške Titui (ištrauka iš laiško: „Juk vyskupas, kaip Dievo reikalų prievaizdas, turi būti nepeiktinas: ne savavaliautojas, ne karštabūdis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis, bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardąs, tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas.“).
Visą pasaulinę šios religinės bendruomenės veiklą prižiūri Vadovaujančioji taryba, kuri įsikūrusi JAV.
„(Vadovaujamės – aut. pastaba) Biblijos tiesomis. Todėl kuo geriau asmuo yra susipažinęs su Biblija, tuo geriau supranta ir Jehovos liudytojų tikslus bei motyvus“, – teigia jis.
Dažnai tenka išgirsti, kad Jehovos liudytojai vadinami sekta arba kultu. Pats G. Tereikis sako, kad tai netiesa, o dėl šio žodžio vartojimo ir prasmės derėtų kreiptis į religijotyros specialistus.
„Tapti Jehovos liudytoju nėra lengva. Tam reikia nemažai laiko. Asmuo turi ne tik gerai susipažinti su pagrindiniais Biblijos mokymais, bet ir suderinti su jais savo gyvenimą. Taip pat pradėti dalyvauti evangelizacijos tarnyboje. Jehovos liudytoju asmuo tampa, kai žengęs visus pirmiau minėtus žingsnius pasikrikštija.
Išeiti iš Jehovos liudytojų religijos galima laisva valia. Niekas neturi teisės varžyti žmogaus apsisprendimo laisvės“, – teigia jis.
Kaip baigsis pasaulis
Istorijoje buvo ne viena Jehovos liudytojų pranašauta pasaulio pabaiga. Pirmoji turėjo įvykti 1914 m., kita po metų – 1915 m., vėliau buvo pranašauta ir 1925 m., po to – 1975 m., tačiau apokalipsės nebuvo sulaukta.
G. Tereikis nurodo, kad Biblija nedviprasmiškai moko, kad pasibaigs žmonių valdoma santvarka, o tuomet žemę valdyti ims Dievo įsteigta dangiška valdžia. Itin religingiems žmonėms visada buvo labai įdomu, kaip ir kada išsipildys ši pranašystė.
„Nemanome, kad dėl 1914 metų suklydome. Pagal Biblijos pranašystes, tais metais žmonijos istorijoje turėjo įvykti didelių pokyčių, turėjo prasidėti „sunkūs laikai“. Tai, kas įvyko 1914 metais ir vėliau, – du pasauliniai karai, genocidas, įvairios epidemijos, totalitarinių valstybių, pražudžiusių milijonus savo piliečių, atsiradimas ir daug kitų dalykų – byloja, kad Jehovos liudytojai nesuklydo aiškindami Biblijos pranašystes.
Aišku, tai nereiškia, kad niekada neklydome, esame turėję neteisingų lūkesčių dėl pabaigos. Kai kas mus kritikuoja, bet mums labiau rūpi ir toliau stengtis suprasti Biblijos pranašystes, negu išvengti kritikos“, – sako jis.
Remiantis Biblija, daromos prielaidos, kad atėjus pasaulio pabaigai pati žemė nebus sunaikinta – iš jos dings karai, smurtas ir neteisybė. Žmonės ir toliau vaikščios Žemės paviršiumi. G. Tereikis priduria, kad pradėjus valdyti Dievo Karalystei, įvyks dar vienas stebuklas – prisikels mirusieji.
„Tarp šių daugybės prikeltų žmonių Jehovos liudytojai sudarys tik mažytę procentinę dalį. O kalbant apie dabar gyvenančius žmones, Jehovos liudytojų pozicija yra tokia: „ne mūsų reikalas spręsti, kas bus išgelbėtas, o kas ne. Ši atsakomybė patikėta Jėzui Kristui“, – teigia vyras.
Po mirties nelaukia nei pragaras, nei rojus
Daugybėje įvairių tikėjimų egzistuoja pasakojimai apie dvi amžino gyvenimo po mirties vietas – rojų ir pragarą. Rojus – vieta, kurioje pomirtinį gyvenimą praleis tik patys tauriausieji, atgailavę už savo poelgius žemėje. Nusidėjėliams buvo sukurtas pragaras – skausmo ir kančios vieta, kurioje dega ugnies ežerai ir pilna sieros.
Jehovos liudytojai vadovaujasi nuostata, kad žmogus po mirties tiesiog nustoja egzistuoti. Jo nelaukia nei deginančios pragaro ugnys, nei atverti dangaus vartai.
„Biblija moko, kad po mirties žmogus yra be sąmonės ir visiškai nieko nejaučia – nei gero, nei blogo. Tačiau dėl Dievo gerumo jo laukia mirusiųjų prisikėlimas – galimybė Dievo Karalystėje pabusti iš mirties miego ir gyventi vėl.
Pragaro, kuriame nusidėjėliai būtų kankinami ugnimi ar kaip nors kitaip, nėra. Tai nebiblinis mokymas. Didžiausia galima bausmė užkietėjusiam nusidėjėliui yra tiesiog mirtis be galimybės būti prikeltam (išnykimas visiems laikams). Žinoma, tai spręs tik Dievas, o ne kokie nors žmonės.
Kai kurie teologai tokį Jehovos liudytojų požiūrį į mirtį ir amžinąją bausmę vadina patraukliu ir humanišku, tačiau Jehovos liudytojai tiesiog atkartoja Biblijos mokymą šiuo klausimu – tai ne mūsų, o Dievo nuopelnas“, – pasakoja G. Tereikis.
Vyras nurodo, kad pagal Bibliją, Dievas sukūrė tobulą pasaulį, tačiau žmonės piktnaudžiaudami jiems duota laisva valia pradėjo nepaisyti dorovės normų, atsirado išnaudojimas ir neteisybė, prasidėjo karai ir genocidas.
Šventės, kraujo perpylimas ir kariuomenė
Parodydami savo ištikimybę tikėjimui, Jehovos liudytojai nešvenčia ir kai kurių mums, lietuviams, įprastų švenčių. Pavyzdžiui, Joninės yra laikomos švente, kuri persipynusi su prietarais arba tikėjimu laime ir likimu, o Biblijoje yra nurodyta, kad tie, kad padengia stalą „laimės dievui“, išduoda jų Dievą Jehovą.
Jehovos liudytojų nesutiksite ir Vėlinių metu, nes ši šventė yra skirta pagerbti visus mirusiuosius ir tikima, kad tą dieną gali pasirodyti jų vėlės, o Jehovos liudytojai tiki tuo, kad siela yra mirtinga. Tad ir ši valstybinė šventė yra priešprieša jų įsitikinimams.
Taip pat neminimos ir krikščioniams svarbios datos, tokios kaip Gavėnia, Trijų Karalių diena ar Žolinė. Pasak Jehovos liudytojų, šios šventės grindžiamos religinėmis tradicijomis, kurių Biblija nepalaiko.
Šį tikėjimą išpažįstantiems žmonės gruodžio 24 ir 25 dienos yra tik eilinės dienos. Jų teigimu, Biblijoje Jėzaus Kristaus gimimo data nepaminėta ir jo gimtadienio švęsti neliepiama, o patyrinėjus Kalėdų atsiradimo istoriją paaiškėja, kad ši šventė kilusi iš pagoniškų ritualų, tad šios šventės minėjimas žeistų Dievą. Tokios pat nuomonės laikomasi ir dėl Velykų.
Biblijoje neuždrausta švęsti gimtadienių, tačiau Jehovos liudytojai įsitikinę, kad gimimo dienos minėjimas gali nepatikti Dievui. Jie nurodo, kad gimtadienis yra susijęs su pagoniškais papročiais, jo metu pučiamos žvakės, tikintis, kad išsipildys norai, tačiau burtai Jehovos liudytojams yra smerktini.
Taip pat Jehovos liudytojams nepriimtina ir kraujo donorystė arba privalomoji pradinė karo tarnyba. Pasak G. Tereikio, Jehovos liudytojai brangina gyvybę. Tačiau jie tiki, kad alogeninio kraujo (visos sudėties kraujo, eritrocitų, leukocitų, trombocitų ir plazmos) perpylimas yra nepriimtinas.
„Kraujo perpylimo atsisakome dėl to, kas mokoma Biblijoje. Jehovos liudytojai neatsisako gydymo apskritai. Kai sveikata sušlubuoja, kaip ir visi kreipiamės į gydytojus. Džiaugiamės matydami medicinos pažangą ir kad pasaulyje vis daugiau gydytojų imasi operuoti pacientus nenaudodami kraujo.
Kalbant apie tarnybą kariuomenėje, mes atsisakome „mokytis kariauti“, nes klausome Dievo ir mylime artimą. Be to, Jehovos liudytojai priklauso tarptautinei brolijai ir nė vienas jų niekada nepakels ginklo prieš savo bendratikį“, – sako G. Tereikis.
Vis dėlto, Jehovos liudytojai sutinka atlikti alternatyviąją tarnybą. Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme nurodoma, kad alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą karo prievolininkai atlieka valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą. Karo prievolininkai skiriami atlikti darbų, nesusijusių su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu.
Statusas valstybėje
Tikriausiai yra tekę girdėti pasakojimų apie tai, kad žmonės susidomėję tam tikra religine bendruomene, kad būtų priimti turi paaukoti dosnią auką. Kalbos apie perrašinėjamus butus ir turtus sklandė ir apie Jehovos liudininkus. Tačiau, G. Tereikis tokių kalbų per daug nesureikšmina.
„Atsakysiu pasinaudodamas analogija: prieš keliasdešimt metų Lietuvoje buvo labai įprasta apie kitos tautinės ir religinės mažumos atstovus kalbėti (dar ir dabar yra tuo tikinčių), kad jų šventiniam patiekalui būtinas krikščionių vaikų kraujas, todėl jie neva pagauna vaiką ir įkiša jį į vinių prikalinėtą statinę. Įdomu, kas paskleidė tokias kalbas? Turbūt neapykantos kurstytojai“, – sako jis ir prabrėžia, kad visa jų bendruomenės veikla remiasi savanoriškomis aukomis.
Jehovos liudytojai Lietuvoje nėra pripažinti kaip oficiali religija, tačiau ši bendruomenė stengiasi gauti atitinkamą statusą valstybėje. Jie prašo suteikti valstybės pripažinimą, nes ši bendruomenė mūsų šalyje gyvuoja jau daugiau nei 100 metų, o šiuo metų turi apie 3 tūkstančius krikštytų narių.
„Jeigu žmonių skaičių laikytume vienu iš „atramos visuomenėje“ (LR Konstitucijos 43 straipsnio sąvoka) kriterijų, tai tenka konstatuoti, kad Lietuvos Jehovos liudytojų bendruomenė yra gausesnė netgi už kai kurias tradicines religijas.
Kitų Europos šalių patirtis rodo, kad aukštesnio statuso suteikimas padeda sumažinti socialinę įtampą ir nuo nepagrįstos kritikos apsaugo pažeidžiamiausius Jehovos liudytojų bendruomenės narius, pavyzdžiui, vaikus mokykloje, kad nebūtų pravardžiuojami sektantais ir panašiai“, – teigia G. Tereikis.
2011 m. gyventojų surašyme 3,5 tūkst. gyventojų (0,1 %) deklaravo, kad save laiko Jehovos liudytojais.
