Kada, jei ne nėštumo metu, tu labiausiai turi teisę į šį įvardį? Mažytės, kaip persiko kauliukas, širdies plakimas - tavo pulso aidas. Tavo kvėpavimas duoda jam deguonies. Jūsų kraujas bendras, ir nė vienas raudonas jo lašas nežino, ar bus tavo, ar jo, ar išsiliejęs žus kaip nuolatinė duoklė pradžios ir gimimo paslapčiai.
Duonos gabalas, kurį kramtai, - statybinė medžiaga kojoms, kuriomis jis lakstys, odai, kuri jį dengs, akims, kuriomis jis matys, smegenims, kuriose gims mintis, rankoms, kurias išties į tave, šypsenai, su kuria sušuks: „Mama!“
Judviem teks išgyventi lemiamą minutę: jūs kartu kentėsite skausmą. Varpo dūžis praneš: „Laikas.“
Ir iš karto jis, tavo vaikas, paskelbs: aš pasiruošęs gyventi savo gyvenimą, o tu atsiliepsi: dabar jau gali gyventi pats, tai gyvenk.
Stipriais sąrėmiais varysi jį iš savęs į pasaulį negalvodama, kad jam skauda, ir jis irsis pirmyn, stipriai ir narsiai, nesirūpindamas, kad skauda tau.
Žiaurus aktas.
Ne. Ir tu, ir jis, jūs abu sukursite šimtą tūkstančių akiai neįmatomų, smulkių, nuostabiai darnių judesių, kad, pasiimdamas savąją dalį iš tavęs, jis nepaimtų daugiau nei leidžiama įstatymo, amžino, visuotinio gyvenimo įstatymo.
„Mano vaikas.“
Ne. Nei nėštumo mėnesiais, nei gimdymo valandomis vaikas nebūna tavo.
Vaikas, kurį pagimdei, sveria 10 svarų.
Jame aštuoni svarai vandens ir kruopelytė anglies, kalcio, azoto, sieros, fosforo, kalio, geležies. Tu pagimdei aštuonis svarus vandens ir du svarus dulkių. Kiekvienas tavo vaiko lašas buvo lietaus lašeliu, snaige, migla, rasa, vandeniu, dumblu miesto kanale. Kiekvienas anglies ar azoto atomas pynėsi į milijonus skirtingų medžiagų arba griovė šiuos junginius. Tu tik surinkai į vienį tai, kas buvo.
Žemė, pakibusi begalybėje.
Iki artimiausios žvaigždės - Saulės - 50 milijonų mylių.
Mažytės mūsų Žemės diametras 3000 mylių ugnies su plonu, vos 10 mylių, atvėsusiu apvalkalu.
Ant plonos žievės, pripildytos ugnies, tarp vandenynų - sausumos salelės.
Sausumoje, tarp medžių ir krūmų, musių, paukščių, žvėrių, - rausiasi žmonės.
Tarp milijonų žmonių ir tu išleidai pasaulin vieną. Ką gi? Stiebelį, dulkelę - nieką.
Jis toks silpnutis, kad gali žūti nuo bakterijos, kuri, jei padidintume ją 1000 kartų, atrodytų tarsi taškelis.
Bet tai niekis - kūnas iš jūros bangos, vėjo, žaibo, saulės, Paukščių Tako kūno. Ši dulkelė turi kraujo ryšį su kviečiu, pieva, ąžuolu, palme, paukšteliu, liūtuku, kumeliuku, šuneliu.
Jame yra tai, kas jaučia, mato, kenčia, džiaugiasi, myli, viliasi, nekenčia, tiki, abejoja, traukia ir atstumia.
Ši dulkelė mintimi apglėbs žvaigždes ir vandenynus, kalnus ir bedugnes, - viską. Kas yra siela, jei ne visa visata, tik kitokio mastelio?
Toks yra amžinas žmogaus prigimties prieštaravimas, kuris kyla iš dulkės ir kuriame gyvena Dievas.
Tu sakai: „Mano vaikas“
Ne, tai visų vaikas - motinos ir tėvo, senelių ir prosenelių.
Kažkieno tolimas aš, snaudęs tarp protėvių, kažkieno sugedęs, seniai pamirštas balsas staiga suskambėjo tavo vaike.
Prieš tris šimtus metų, karo arba taikos metu, rasių, tautų, klasių sankirtų kaleidoskope kažkas kažką užvaldė - gal abipusiu sutarimu, gal prievarta, gal geismo, o gal meilės svaigulio minutę, galbūt apgavo, suviliojo, - niekas nežino, kas, kada, kaip, bet Dievas užrašė tai į likimų knygą, ir antropologas jau spėlioja pagal kaukolės formą ar plaukų spalvą.
Kitą kartą jautresnis vaikas išsigalvoja, kad jis - pamestinukas, svetimas tėvų namuose. Taip ir yra: tas, kieno paveikslą jis pakartojo, prieš amžių mirė.
Vaikas - papirusas, kruopščiai prirašytas smulkių hieroglifų, tu sugebėsi perskaityti tik dalį jų, o kai kuriuos pavyks nutrinti arba nubraukti ir parašyti savo turinį.
Baisus įstatymas. Ne, nuostabus. Kiekviename iš tavo vaikų jis mena pirmąją grandį nemirtingoje kartų grandinėje. Ieškok miegančios savęs dalelės šiame savo svetimame vaike.Galbūt tu ir rasi ją, netgi gal sugebėsi plėtoti.
Vaikas ir begalybė.
Vaikas ir amžinybė.
Vaikas - dulkelė erdvėje.
Vaikas - akimirka laike.
Tu sakai: „Jis privalo... Aš noriu, kad jis...“
Ir ieškai pavyzdžio, kurį jis turėtų atitikti, modeliuoji gyvenimą, vertą jo.
Tai kas, kad aplinkui - vidutinybė ir kasdienybė. Tai kas, kad aplink - pilkuma.
Žmonės kruta, ropoja, nervinasi, - smulkūs rūpesčiai, niekingi siekiai, vulgarūs tikslai...
Sudužusios viltys, sekinantis liūdesys, amžinas ilgesys...
Neteisybė viešpatauja.
Tau šalta nuo ledinio abejingumo, o veidmainystės atima kvapą.
Turintieji adatų ir nagus puola, tykieji pasitraukia į save.
Kokiam jam būti?
Kovotoju ar darbininku, vadu ar eiliniu? O gal tegu būna tiesiog laimingas?
Kur laimė, kas jinai? Ar žinai kelią pas ją? Ar egzistuoja žinantieji?
Ar susidorosi su tuo? Ar galima viską numatyti, nuo visko apsaugoti?
Tavo drugelis virš kunkuliuojančio gyvenimo srauto. Kaip jam pridėti tvirtybės, o ne sumažinti skrydžius, kaip sutvirtinti jo sparnus, o ne juos pakirpti?
Savo pavyzdžiu, pagalba, patarimu, žodžiu?
O jeigu viską paneigs?
Po 15 metų jis žvelgs į ateitį, tu - gręžiosies atgal.
Tavyje - prisiminimai ir patirtis, jame - nepastovumas ir įžūli viltis. Tu svyruoji - jis laukia ir tiki, tu būgštauji - jam viskas paprasta.
Jaunystė, jeigu ji nesišaipo, neatsiriboja, nesmerkia, visada siekia ištaisyti praeities klaidas.
Taip turi būti.
Ir vis dėlto... Tegu ieško, kad tik nepaklystų, tegu užkariauja viršūnes, kad tik nesusižeistų, tegu kariauja, tik atsargiai atsargiai...
Jis pasakys:
- Aš manau kitaip. Pakaks mane globoti.
Vadinasi, tu manimi netiki?
Vadinasi, aš tau nereikalinga?
Tave slegia mano meilė? Nejautrus vaikas. Vargšas, nepažįstantis gyvenimo... Nedėkingas!
Nedėkingas
Ar žemė dėkoja saulei už tai, kad ji šviečia? Medis - sėklai, iš kurios jis išaugo? Ar lakštingala savo treles skiria motinai už tai, kad ši kadaise šildė jį savimi?
Ar atiduodi vaikui tai, ką pats gavai iš tėvų, ar skoliniesi kuriam laikui kruopščiai skaičiuodamas palūkanas?
Argi mylėti - paslauga, kurią galima apmokėti?
Geras vaikas
Būkite atsargūs, kad nesupainiotumėte „geras“ su „patogus“.
Verkia mažai, nežadina naktimis, patiklus, paklusnus, - geras.
Kaprizingas, verkia be akivaizdžios priežasties, motina šviesios dienos per jį nemato - blogas.
Nepriklausomai nuo savijautos, naujagimiai iš prigimties apdovanoti didesniu ar mažesniu kantrumu. Vienam pakanka vieno nemalonaus pojūčio, kad sureaguotų dešimtimi riksmų, o kitas į dešimtį nemalonių pojūčių reaguoja vienu verksmu.
Vienas mieguistas, tingių judesių, žinda lėtai, rėkia neįnirtingai, be ašarų.
Antras lengvai įsijaudrina, miega jautriai, žinda springdamas, rėkia iki pamėlynavimo. Tenka jį gaivinti, kitąkart sunkiai grįžta į gyvenimą. Aš žinau: tai liga, mes ją gydome fosforu, dieta be pieno. Bet ši liga netrukdo kūdikiui užaugti ir tapti žmogumi, pasižyminčiu stipria valia, nepaprastu atkaklumu ir genialiu protu.Napoleonas kūdikystėje, būdavo, įsirėkia iki dusimo.
Šiuolaikinis auklėjimas reikalauja, kad vaikas būtų patogus. Žingsnis po žingsnio jis veda prie to, kad vaiką neutralizuotų, nuslopintų, sunaikintų viską, kad yra valia ir laisvė, dvasios grūdinimas, reikalavimų ir siekių jėga.
„Paklusnus, išauklėtas, geras, patogus...“
Nė minties nekyla, kad toks užaugs bevalis ir neprisitaikęs prie gyvenimo.
Tęsinys - kitą šeštadienį.
10 J. Korčako priesakų
1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, koks tu nori. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.
2. Nereikalauk iš vaiko atlygio už viską, ką dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą - kaip jis gali tau atsidėkoti? Jis duos gyvenimą kitam, kitas - trečiam, ir tai yra nekintantis dėkingumo dėsnis.
3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.
4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas duotas kiekvienam pagal jėgas, ir, būk tikras, jam jis sunkus ne mažiau nei tau, o gal net ir labiau, nes jis neturi patirties.
5. Nežemink!
6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai - tai jo susitikimai su vaikais. Skirk jiems daugiau dėmesio - mes niekada negalime žinoti, ką sutinkame vaiko pavidalu.
7. Nesikankink, jeigu ko nors negali padaryti dėl savo vaiko. Kankinkis, jeigu gali, bet nedarai. Atmink, dėl vaiko padarei nepakankamai, jeigu nepadarei visko.
8. Vaikas - ne tironas, kuris valdo visą tavo gyvenimą, ne tik tavo kūnas ir kraujas. Tai tas brangus indas, kurį Gyvenimas davė tau saugoti ir įžiebti kūrybos ugnį. Tai laisva motinos ir tėvo, pas kuriuose augs ne „nuosavas“, „mūsų“ vaikas, o siela, patikėta saugoti, meilė.
9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekada nedaryk svetimam to, ko nenorėtum, kad darytų tavajam.
10. Mylėk savo vaiką bet kokį - netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo - džiaukis, nes vaikas - tai šventė, kuri kol kas su tavimi.
Parengė Vilma Skiotienė
