Kol kas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) absolventai neskuba siekti politikų karjeros. Vis dėlto tikėtina, kad jau netolimoje ateityje daugiau buvusių instituto studentų užsiims realia politine veikla, ir tai prisidės prie politikos brandos Lietuvoje, interviu naujienų agentūrai ELTA sakė šią savaitę 20-metį švenčiančio TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas.
- Kaip manote, kokį vaidmenį turėtų atlikti politikos mokslų institutas: ruošti politikos mokslų analitikus, teoretikus ar kaip tik tokius žmones, kurie užsiimtų praktine politine veikla?
- Norėtųsi, kad daugiau institutą baigusių žmonių nuspręstų imtis aktyvios politinės veiklos, nes kol kas dauguma absolventų vis dėlto dirba analitinį darbą. Tiesa, nemažai dirba ir diplomatinėje tarnyboje, kur reikia ne tik analitinių įgūdžių, bet ir asmeninių savybių, polinkio bendrauti, daug kas pasuko ir į privatų sektorių. Man regis, politiko profesija Lietuvoje tik formuojasi, ir tai vyksta lėčiau negu daugelyje kitų sričių, bet manau, kad laikui bėgant tarp aktyvia politine veikla užsiimančių bus vis daugiau tų, kurie baigė institutą. Žinoma, niekada nebus taip, kad visi politikai bus baigę politikos mokslus, to nėra nė vienoje šalyje. Bet manau, kad santykis tarp dirbančių grynai analitinį darbą ir užsiimančių politika ateityje keisis, ir tikiu, kad tai irgi prisidės prie politiko profesijos brandos Lietuvoje.
- Ar manote, kad pačioje Lietuvoje turėtų įvykti kažkokių konkrečių permainų, kurios paskatintų didesnį politikos mokslų studentų įsitraukimą į politiką, ar tai kaip tik toks procesas, kurio nelabai įmanoma paskatinti?
- Lietuvoje yra plačiai paplitęs požiūris, kad politinės partijos neatsinaujina, neįsileidžia jaunimo, kad institucijos yra gana uždaros. Žinoma, tame yra dalis tiesos, bet aš manau, kad tai vis tiek pirmiausia priklausys nuo jaunimo - kuo jis norės užsiimti baigęs studijas. Jeigu jie matys prasmę politinėje veikloje, tai tas atsinaujinimas vyks. Po 10 metų, manau, bus daugiau buvusių instituto studentų, užsiimančių aktyvia politine veikla.
- Kaip manote, ar institutas ugdo labiau nešališkai, techniškai į politiką žiūrinčius žmones, ar linkstama į kokią nors politinę kryptį, ideologiją? Ar sutiktumėte su mintimi, kad institutas turėtų ugdyti ir tam tikras vertybes?
- Vertybės neabejotinai yra svarbios. Yra tokios vertybės kaip pagarba kito nuomonei, savo nuomonės gynimas, argumentavimas. Galbūt tiksliau tai būtų įvardinti kaip tam tikrus principus, kuriais, mano nuomone, turėtų vadovautis instituto bendruomenės žmonės. Bet jei kalbame apie konkrečias politines ideologijas, tai institutas pirmiausia sudaro sąlygas vykti diskusijoms tarp skirtingų nuostatų žmonių, diskusijoms, kurios būtų grindžiamos ir vertybėmis, ir ekspertiniais argumentais, nes ir vieni, ir kiti turi savo svarbią vietą. Institutas, kaip mokslo įstaiga, skiriasi nuo tų organizacijų, kurių veikla grindžiama konkrečiomis ideologinėmis nuostatomis, tuo, kad čia dirba skirtingų pažiūrų žmonės, studijuoja skirtingų pažiūrų studentai. Svarbiausia, kad jie aiškiai suvoktų savo pažiūras, turėtų savo nuomonę, mokėtų ją pagrįsti, įsiklausytų ir į kritiką.
- Ar manote, kad tarp studentų vis dėlto vyrauja kažkokia konkreti politinė ideologija?
- Norint pagrįstai atsakyti į tokį klausimą, reiktų atlikti tyrimą, apklausti studentus. Kadangi tokio tyrimo mes nesame atlikę, negaliu nei „taip“ sakyti, nei to neigti. Mano, kaip instituto vadovo, principinė nuostata yra, kad institutas turi būti ta vieta, kur atvirai vyksta diskusijos tarp skirtingų pažiūrų atstovų ir kur jokia nuomonė nėra ignoruojama. Nuomonės turi būti argumentuotos, turi vykti normali diskusija. Atskiro dominuojančio požiūrio aš neišskirčiau.
- O ar sunku institutui išlikti nešališkam ir nepriklausomam nuo konkrečių politinių srovių, tarkime, pasikeitus valdžiai po rinkimų? Ar buvo atvejų, kuomet politikai vienaip ar kitaip bandė jus paveikti?
- Natūralu, kad politikai tikisi pritarimo savo idėjoms ir savo partijoms iš tokių vietų kaip TSPMI: ir iš jame dirbančių žmonių, ir iš jame studijuojančių studentų. Bet vis dėlto tiek mūsų analitikams, dėstytojams, tiek visiems, kas susiję su institutu, svarbiausia yra aiškiai suvokti savo pažiūras ir atskirti, tai, kas yra tavo kaip žmogaus įsitikinimai, vertybės, ir tai, ką sako tyrimai. Manau, būtent tuo politikos mokslų atstovai skiriasi nuo politikos apžvalgininkų, komentatorių. Mokslininkai pateikia tyrimų, studijų vertinimus, o apžvalgininkai tiesiog pasako savo nuomonę apie tai, kas vyksta valstybėje. Mokslininkai žino kitų šalių situaciją, pateikia palyginimus, pasiremia kitų mokslininkų darbais. Tuo tarpu politikos apžvalgininkai, komentatoriai gali aiškiai simpatizuoti vienai ar kitai partijai.
- TSPMI visuomenėje dažnai įsivaizduojamas kaip įstaiga, kuri suteikia platų išsilavinimą, bet neparuošia jokiam konkrečiam darbui. Kaip jūs į tai žiūrite?
- Aš manau, kad tai kaip tik yra viena iš pagrindinių instituto stiprybių. Tai suteikia baigusiems institutą įgūdžių realizuoti savo pomėgius įvairiuose darbuose, įvairiose srityse. Vieniems artimesnis darbas viešajame sektoriuje, kitiems - nevyriausybiniame, tretiems - versle, bet svarbu tai, kad jie institute įgyja įgūdžių ir gali rinktis. Pasaulyje situacija darbo rinkoje šiuo metu keičiasi greitai, vyksta konkurencija tiek dėl darbuotojų, tiek dėl darbo vietų. Įvertinant tai, manau, kad analitinių įgūdžių ugdymas ir bendrojo universitetinio išsilavinimo turėjimas suteikia daug privalumų.
- Kaip vertinate aukštojo mokslo reformą? Ar pasiteisino krepšelių įvedimas, ar sistema tapo efektyvesnė?
- Apie reformos rezultatus kalbėti, mano nuomone, dar per anksti. Trūksta aiškumo ir tyrimų, kad galėtume pateikti apibendrinančius visą reformą vertinimus. Nemažai pradinių reformos idėjų keitėsi įgyvendinimo metu, jai dar turės įtakos ir Konstitucinio Teismo sprendimai. Daug kas priklausys ir nuo to, kokia bus kita Vyriausybė po rinkimų, jos politika aukštojo mokslo atžvilgiu. Vis dėlto, jeigu vertintume atskirus dalykus, manau, teigiama yra tai, kad jaunimas vis aktyviau domisi tuo, ką siūlo ir Lietuvos, ir užsienio aukštosios mokyklos, ir rimčiau gilinasi į tai, ką jie norėtų mokytis. Manau kad tiems, kurie tikrai nori kelti studijų kokybę, yra tikrai nemažai galimybių, bet daug kas priklauso ir nuo to, kaip tvarkomasi viso universiteto viduje.
