Pasak atletiškojo Viliaus, dabar tenka džiaugtis, jog prieš tris metus paskatintas draugo, pasirinko tinkamą trenerį, kuris sugebėjo nukreipti tinkama linkme. Jau po dviejų metų sunkių treniruočių V. Sosnovskis varžybose atsistojo greta savo mokytojo Deivido Dubino.
„Tai - neapsakomas jausmas, atrodo, dar vos prieš kelis metus buvau visai smulkutis ir niekada nemaniau, kad turėsiu galimybę stoti su D. Dubinu petis į petį varžybose“, - teigė V. Sosnovskis.
„Buvau labai motyvuotas ir tiesiog degiau noru parodyti visiems, kurie manim netikėjo, kad ir aš galiu. Žinoma, treneris visada nuo pat pradžių manim tikėjo ir palaikė. Tai man teikė dar didesnį norą pasistengti nenuvilti nei savęs, nei trenerio“, - apie savo užsidegimą kalbėjo sportininkas.
- Viliau, kada supratai, kad kultūrizmas yra tavo sporto šaka?
- Net sunku pasakyti, turbūt, tada, kai draugas Edvinas Norkus sporto salėje kartą man pasakė: „Tu tiek treniruojies, atrodai genetiškai atletiško sudėjimo, kodėl tu nepabandai pasiruošti ir sudalyvauti kultūrizmo varžybose?“ Iš pradžių man tai nuskambėjo tikrai juokingai: ką aš būdamas toks smulkutis galėčiau ten parodyti? Dažnai žiūrėdavau vaizdo įrašus ir matydavau „didelius dėdes“ ir man visą tai atrodė kaip neįmanoma svajonė. Tačiau būtent po tų žodžių pradėjau vis labiau kapstytis ir domėtis apie kultūrizmą. Visai netikėtai pamačiau, kad treneris Deividas Dubinas ieško jaunuolių, kurie norėtų prisijungti į naujai sukurtą komandą „Dubinas Team“, kurios nariai ruošėsi sudalyvauti varžybose. Atrodo lyg viskas būtų buvę lemta. Treneris sudėliojo mitybos bei sporto programą, pradėjau dirbti, jau po kelių savaičių pastebėjau pasikeitimus, kurie mane nudžiugino. Mane tai taip įkvėpė, jog iki šiol negaliu sustoti.
- Kokias sporto šakas buvai išbandęs vaikystėje?
- Visa mano vaikystė buvo pagrįstą sportu, pradžioje labai patiko lengvoji atletika, šiek tiek dirbau su svoriais, taip pat žaisdavau krepšinį, tačiau tai truko neilgai. Kiek vėliau perėjau prie futbolo ir štai čia užtrukau ilgesniam laikui. Buvau pradėjęs lankyti Širvintų miestely futbolo sporto mokyklą. Net atvykęs studijuoti Karo akademijoje pirmus metus žaidžiau už jos komandą. Tačiau man visa tai labai ėmė nepatikti, nes tai buvo komandinis sportas ir manęs vieno čia neužteko. Esu žmogus, mėgstantis dirbti „juodą darbą“ dieną iš dienos, kad tik būtų pasiekti užsibrėžti tikslai. Nusprendžiau, kad, galbūt, pats laikas pereiti prie individualaus sporto, kur bus vertinimas įdėtas darbas.
- Ar gali paaiškinti, kaip gimsta meilė „geležiai“?
- Tai paprasta, vos tik suderini mitybą ir pradedi sportuoti su aiškiu iškeltu tikslu ir pamatai tam tikrus pokyčius savo kūne, tai sukelia motyvacijos ir norą toliau dirbti ir didinti krūvius.
- Kokios mintys sukasi kiekviena kartą einant į treniruotę?
- Eidamas į treniruotę stengiuosi pamiršti visus rūpesčius, kankinančias problemas ir susikaupti, tam kad galėčiau neblaškant minčių dirbti su kuo didesniu intensyvumu. Nes treniruotė nėra vien atėjimas į salę ir bukas svorių kilnojimas. Ne, taip nėra, tu turi sutelkti dėmesį, tam kad atlikimo technika būtų teisinga, ir kad pajaustumei dirbamą raumenį, o ne pusę dirbančio kūno. Ir visada išeinant mėgstu jaustis nusipelnęs išeiti iš sporto salės, atidavęs visas jėgas, tiesiog nekenčiu dienų, kai išeinu iš salės ir jaučiu, kad galėjau labiau pasistengti...
- Pameni pirmą kartą scenoje? Tai buvo baimė? Pasitenkinimas? Adrenalinas?
- Buvo visko, visa virtinė jausmų ir pojūčių. Iškart buvo labai didėlė baimė žengti tą pirmą žingsnį į sceną, galvoje sukosi mintys, kaip atlikti visas privalomas pozas, o ką jau kalbėti apie laisvą programą. Tačiau tą baimę padėjo nuvyti komandos draugai, sukurdami linksmą atmosferą, kuri padėjo nusiraminti. O štai, kai laimėjau pirmą vietą, tai buvo tokia euforija, toks pasitenkinimas, net sunku buvo patikėti, kad tai tikrai įvyko.
- Kaip manai, kokiomis svarbiausiomis charakterio savybėmis turėtų pasižymėti atletas, pasirinkęs kultūrizmo kelią?
- Manyčiau, kad atkaklumas, valia, atsidavimas, ryžtas ir kantrumas.
- Ar tavęs neerzina aplinkinių nuomonė, kad kultūrizmas – tai savo kūno žalojimas. Ką galėtumei atsakyti tokiems skeptikams?
- Tiesiog nekreipiu dėmesio į tokius žmones, nes dažnai tokių neperkalbėsi ir net nėra reikalo to daryti, juk kiekvienas žmogus pasirenka savo kelią, kuriuo jam eiti yra malonumas. Ir jeigu tokie žmonės mano, kad tai tik kūno žalojimas, manau, laikas geriau parodys, ar mano kultūrizmas man atneš daugiau žalos nei jų sėdėjimas ir nieko neveikimas smerkiant kitus už bandymus kažką padaryti ar pakeisti.
- Ar dažnai nusvyra rankos salėje? Kaip kovoji su psichologinėmis duobėmis?
- Nedažnai, tačiau būna, pasitaiko visko, dar, žinoma, priklauso kokiu periodu tai būna. Tačiau užtenka prisiminti, dėl ko viską pradėjau ir kaip toli sugebėjau nueiti, kokie yra mano užsibrėžti tikslai... Ir motyvacija sugrįžta. Aš visada save nuteikinėju, jeigu kažkas sugebėjo padaryti, tai kuom aš prastesnis už kitus, jie irgi žmonės, kaip ir aš.
- Duobių būna ne tik psichologinių. Didžiausia duobė, pasak sportininkų, yra paskutinės savaitės iki varžybų. Kaip išgyveni šį laikotarpį?
- Manau, sportininkai, kurie yra tai iškentėję, supranta, kad ypač paskutinė savaitė yra tikras pragaras, kaip kosmonautas jautiesi: kai nebūna nuotaikos, energijos, kai angliavandenių beveik nelieka, kai pradedi druskos nebevartoti ir maistas tampa beskonis, kai aplinkiniai maisto kvapai taip vilioja, kai pradedi net vandenį riboti ir burna atrodo tarsi sacharoje. Atrodo, paimtum ir viską tiesiog mestum, kam čia kankinti save? Tačiau vertėtų prisiminti, kad būtent aš pats pasirinkau šitą kelią ir niekas manęs to nevertė daryti, todėl reikia sukaupti visas jėgas ir prisiminti vardan, ko viską darau, ir padaryti iki galo - nenumesti viso įdėto darbo, kai jau finišas yra ranka pasiekiamas.
- Ar pats gaminiesi sau maistą? Sunku buvo perlipti per save žengiant į „mitybos režimus“?
- Dažniausiai gaminuosi pats, tačiau, kai tenka savaitgaliai grįžti namo, tai ir mama gamina. Jau ir ji žino, kaip ir ką, ir kiek reikia gaminti. Gal tai ir sudaro sunkumų, tačiau mama visada bus mama ir padės savo sūnui bei palaikys. O štai priprasti prie tokio mitybos raciono, iš tikro, nebuvo labai sudėtinga, nes aš jau nuo mažens turėjau sveikatos problemų, ypač su skrandžiu, tai man jau buvo tekę atsisakyti labai daug ko dėl šios priežasties. Manyčiau, vienintelis dalykas, kas buvo neįprasta, tai maisto kiekiai ir valgymo dažnis. Dabar jau pripratau ir net norisi daugiau valgyti. Kalbant apie maisto kiekius – būna įvairiai, ypač pasiruošimo laikotarpiu, kadangi tada tenka žiūrėti į kūną, stebėti, kaip jis reaguoja. Būna per dieną ir apie 800 g-1 kg mėsytės suvalgau, dar kokių 16 kiaušinio baltymų, 1 trinį arba dar kokios žuvytės, ar tuno įtraukiu į meniu dėl baltymų įvairovės vietoj mėsytės, dar 50-80 g riešutų ir žalias daržoves valgau, o smagiausia dalis – angliavandeniai. Šiam sezonui ruošiantis pradėjau nuo 400 g kruopų ir po truputį mažinu. Na, o ne sezono metu suvartojamų baltymų kiekį kiek primažindavau, o štai angliavandenių su kiekvienu pavalgymu būdavo. Iš tiesų, nemažai būdavo dienų, kai po 600 g kruopų per dieną suvalgydavau. Dar pridėdavau kokį 1 greipfrutą kas dieną ir dar kokį obuolį bei bananą ir, žinoma, nepamiršdavau daržovių valgyti. Tačiau, žinoma, ne sezono metu būdavo dienų, kai leisdavau ir atsipalaiduoti, dažniau ką nors skanesnio užkrimsdavau. Ką galiu padaryti, jei mėgstu labai valgyti... Ir daug, ypač skaniai.
- Per tris metus pasiekei, atrodo, neįmanomų rezultatų – kas buvo sunkiausia tuo metu?
- Per tuos tris metus sunkiausia buvo viskam atrasti laiko ir visur suspėti bei, žinoma, finansiniai sunkumai. Mokslai reikalauja daug laiko ir nervų, maisto ruošimas taip pat pareikalauja laiko ir svarbiausiais dalykas - tai treniruotė. Maistą iki šiol tenka gamintis iš vakaro visai dienai, o kartais net ir dviem dienoms. Tačiau su laiku išmokstu viską planuoti, susidėlioti dieną taip, kad spėčiau viską padaryti, išnaudočiau kiekvieną laisvą minutę.
- Iš kur sėmeisi žinių, kol tavo treneriu netapo D. Dubinas?
- Bandydavau ieškoti internete, skaitydavau įvairius straipsnius, žiūrėdavau vaizdo įrašus tam, kad išmokčiau tinkamos technikos. Tačiau internetas būna pilnas šlamšto, o nežinant kaip yra, sunku atsirinkti tinkamą šaltinį ir tikrai nepalyginsi, kokį žinių bagažą man perdavė treneris su tuo, kiek žinojau kažkada.
- Vienose varžybose teko stovėti greta savo trenerio – koks tai yra jausmas?
- Taip, tai buvo „Galintos“ taurės varžybos. Iš tikrųjų, tai neapsakomas jausmas, atrodo vos prieš tris metus buvau visai smulkutis ir niekada nemaniau, kad turėsiu galimybę stoti petys į petį scenoje su savo trenerių. Žinoma, man dar toli gražu iki D. Dubino formos, tačiau jis man yra pavyzdys, žmogus į kurį aš lygiuojuosi.
- Koks vaidmuo kultūrizme atitenka treneriui?
- Turbūt treneriui atitenka vienas iš sunkesnių vaidmenų, kadangi jis turi būti ne tik geras treneris, daug išmanyti apie sportą, turėti daug patirties, tačiau ir kartu būti geras psichologas, kad sugebėtų laiku ir vietoj pasakyti tą įkvepiantį žodį, suteikti motyvacijos, kai jos labiausiai reikia. Treneris visada viską mato, pastebi, ko tau labiausiai trūksta ir sugeba sudaryti tokias programas, kad trūkumai būtų pašalinti. Pačiam visada atrodo, kad man visko trūksta, tai kaip fobija kokia, norisi ir to, ir kito, o treneris puikiai mato, ko reikia, kad būtų išlaikytos proporcijos.
- Kokiems žmonėms niekada nesiūlytum užsiimti kultūrizmu?
- Žmonėms, kuriems sportas yra kančia, o ne malonumas. Tiems, kuriems būtų sudėtinga laikytis labai griežtos mitybos vardan savo iškelto tikslo. Kadangi šioje sporto šakoje tikrai viskas priklauso nuo poilsio, maisto, kai kuriems tai yra per sunku.
- Ar turi savo idealus, autoritetus šioje sporto šakoje?
- Iš tikrųjų, tai daug tokių turiu. Turbūt, kaip ir daugumai, visiems gerai žinomas Arnoldas Schwarzeneggeris, taip pat Lee Priestas bei Tomas Platzas. Asmeniškai man labiau patinka „old school‘o“ kultūrizmas. Tačiau yra ir iš dabartinių laikų kultūristų, kurie man yra kaip siekiamybė - Philas Heathas, kuris skiriasi nuo kitų tuo, kad nauduoja tą vadinamą „smart training“. Jam nėra būdingas „ego liftingas“, kai keliamas milžiniškas svoris pajungiant daugybę kitų raumenų. P. Heathas treniruoja sukoncentravęs dėmesį būtent į norimą raumenį ir dėl šios priežasties išvengia nereikalingų traumų.
- Ar manai, kad ši sporto šaka – tai yra tavo gyvenimo kelias, kuriuo žengsi diena iš dienos iki pat senatvės?
- Taip, kadangi man tai labai patinka ir yra prie širdies, aš mėgaujuosi tuo ir su kiekvienais metais matau vis geresnį rezultatą.
- Kas labiausiai tave motyvuoja prieš kiekvieną sunkią treniruotę?
- Gera, užvedanti muzika ir noras būti geresniu, didesniu nei buvau kažkada bei aiškus tikslas.
- Diskutuotina tema: ar kultūrizmas yra sporto šaka, ar tai yra tiesiog grožio konkursas?
- Tai sporto šaka, neabejotinai! Tai yra itin sudėtinga sporto šaka, nes vienintelis priešininkas, kurį dažniausiai matai besiruošiant varžyboms, tai tu veidrodyje. O užlipus ant scenos tavo įdėtas darbas yra įvertinamas specialistų ir palyginamas su kitais dalyviais.
- Tavo manymu, kaip gimsta noras varžytis, kuris yra geresnis?
- Tai prasidėjo labai senai. Net įvairūs gyvūnų patinai jau nuo seno kovoja tarpusavyje dėl maisto, patelės ir teritorijos. Taip pat ir žmonės yra linkę kovoti ir rodyti savo pranašumą, tai tiesiog įskiepyta smegenyse.
- Kokia yra tavo „gražaus kūno“ filosofija?
- Visų pirma, derėtų prisiminti, kad mes esame savo kūno kūrėjai, kūnas atspindi, kiek laiko ir darbo investavai į jį, ir jeigu norime sulieknėti ar priaugti raumenų, niekas kitas to už mus nepadarys. Man asmeniškai, turbūt, kaip ir daugumai, gražus kūnas yra tuomet, kai yra išlaikomos proporcijos ir, žinoma, tada reikia didinti apimtis, išlaikant tą balansą. Žinoma, tai nebūna labai lengva.
- Ar turi ritualų prieš treniruotę, jos metu?
- Beveik visada prieš einant į treniruotę išgeriu žalios arbatos, žinoma, be cukraus ir net nežinau, iš kur man šitas įprotis prilipo.
- Kaip tavo sportinį pasirinkimą vertina artimieji, draugai?
- Iš pradžių buvau kiek nesuprastas daugumos, tiek artimųjų rate, tiek tarp draugų, mažai kas tikėjo manim, manau, tik treneris ir brolis buvo vieninteliai, kurie stipriai tikėjo manim. Tačiau, kai buvo pasiektos pirmosios pergalės, visi pamatė, kad aš nejuokauju ir esu rimtai nusiteikęs, todėl pradėjo palaikyti ir didžiuotis manimi. Man visada yra labai svarbu ir labai malonu žinoti, kad yra žmonių, kurie mane stipriai palaiko, ne tik šeima, bet ir draugai. Dabar turiu nemažai draugų, kurie visada padeda ir palaiko, tiesą pasakius, jeigu ne kai kurie draugai, tai net nebūčiau tiek pasiekęs.
- Lietuvoje yra įprasta pirštu užbaksnoti gatve einantį „kačioką“ ir apšaukti „chemiku“. Ar yra tekę su tokiais komentarais susidurti? Kaip reaguoji į kalbas apie steroidus ir metamus kalltinimus?
- Tikrai nemažai yra tokių žmonių, kurie niekaip negali suvokti, kad sunkus ir pastovus žmogaus darbas, gyvenant sveiką gyvenimo būdą ir su trenerio priežiūra gali būti pasiekta tiek daug. Niekas nemato, kiek yra įdedama darbo, kiek pastangų, nervų, kiek laiko tam išleidžiama, kiek visko dėl to tenka atsisakyti, paaukoti. Būna skaudu, kai visą tavo darbą nuvertina... Na, tačiau, turbūt, tokia ta žmogiška prigimtis, ir ne visi sugeba pasidžiaugti kitų laimėjimais ir pasiekimais, o į tokius žmones, kurie mėto replikas, tiesiog nekreipiu dėmesio ir ignoruoju jų komentarus.
- Kokia yra dabar tavo dienos rutina, mityba?
- Viskas paprasta: „eat, train, sleep, repeat“ (juokiasi). Ne, ne, juokauju, mano diena pasideda šeštą ryto. Ją pradedu lengva mankšta, prajudinu kaulus, o toliau - viskas pagal grafiką: paskaitos, užsiėmimai... Į paskaitas tenka nešiotis maistą, kadangi kažkur nuo 8 val. iki 16 val., o kartais net ir iki 18 val. prasėdžiu paskaitose. Po paskaitų - mano labiausiai laukiamas dalykas - treniruotė, kurios laukiu visą dieną. Na, gal mažiau laukiu kardio treniruočių, tačiau vardan tikslo tenka pamėgti viską. Mityba šiuo metu yra sugriežtėjus, nėra nukrypimų, angliavandeniu vis mažėja, kiekviena kruopa pasidarė tokia brangi ir tokia skani...
Viliaus Sosnovkio pasiekimai:
2015 metai
„Lietuvos taurės“ varžybos: jaunimo kultūrizmo absoliutus jaunimo nugalėtojas.
„Vilniaus taurės“ varžybose: jaunimo kultūrizmo kategorijoje iki 23 metų - 1 vieta.
2016 metai
„Loaded Cup 2016“: jaunimo kultūrizmo virš 75 kg kategorijoje – 3 vieta.
„Galinta“ taurė: vyrų kultūrizmas - 5 vieta.
Lietuvos IFBB 2016 metų taurės varžybos: jaunimo kultūrizmas iki 23 metų - 1 vieta; jaunimo iki 23 metų absoliutus nugalėtojas; vyru klasikinis kultūrizmas - 1 vieta.
Vilniaus Taurės varžybos: jaunimo kultūrizmas iki 23 metų - 1 vieta. „Rygos perlas“: klasikinis kultūrizmas – 1 vieta.
„Grand Prix Pepa“: vyrų kultūrizmas iki 80 kg - 1 vieta.
TOP-10 Vilių motyvuojančių dainų sporto salėje:
