„Į pašaipas niekada nekreipiau dėmesio. Neturėjau tikslo užsiauginti masės... Ieškojau kokios nors veiklos, juk gyvenau šalyje, kur daug draugų lietuvių nebuvo: darbas, namai, darbas, namai, - pasakojo 28-erių Karolis Vaškevičius. – Vieną dieną draugas mane pasikvietė į sporto salę. Neatsisakiau. Rezultatus greitai pastebėjau veidrodyje, per treniruotes keliami svoriai greitai didėjo“.
Paklaustas, kas privertė rimčiau žiūrėti į sportą, vaikinas nė kiek nesikuklino. „Po kiek laiko žmonės man pradėjo žarstyti komplimentus. Mane „užkabino“ du dalykai – pokyčiai, kuriuos mačiau veidrodyje ir žmonių reakcija“, - nusijuokė Karolis.
- Ar kultūrizmas Didžiojoje Britanijoje yra populiarus?
- Taip, čia yra daug žmonių, kurie turi viršsvorio, tačiau netrūksta ir sportuojančių. Vienintelė blogybė Didžiosios Britanijos sporto salių kultūroje – steroidai. Baisiausia yra tada, kai juos pradeda vartoti nieko apie sportą neišmanantys jaunuoliai. Tai šiek tiek glumina, nes apie steroidus žino visi. Tik išeik į gatvę su maikute, jei lauke geras oras. Tuoj į tave durs pirštu ir pasakys „steroids“. Tokius pasakymus priimu kaip komplimentą. Į kalbas nesileidžiu. Ar sportas čia populiarus? Anglija – didelė šalis, vieniems neįdomu, tačiau kitiems tai yra smagu.
- Ar prieš tuos šešis metus nė kiek neišsigandai, kad sporto salė įtrauks tarsi liūnas?
- Pasportavęs savaitę Anglijoje kreipiausi dėl papildų į sporto salėje sportavusį lietuvį Tomą Kvietkų. Atėjau ir kaip didžiausias asilas paklausiau „Tomai, ar žinai, kur man dabar gauti steroidų?“ Norėjau labai greito rezultato. Treneris man vos neužvožė: „Jaunas esi, nejuokauk!“ Esu iki šiol dėkingas Tomui už tai, kad sugebėjo man įrodyti, kad visko siekti reikia savo jėgomis. Jis tik man nurodė, kokius reikėtų papildus vartoti. Taip prasidėjo mano sportas su maisto papildais vietoj steroidų. Kodėl ieškojau steroidų? Tik atėjęs į salę pamačiau visus salėje besitreniruojančius „monstrus“, kurie tik ir kalbėjo apie steroidus. Čia, Anglijoje, du trečdaliai sporto salėse besilankančių juos vartoja ir nuolat apie juos kalba. Jie nieko neišmano apie sportą, mitybą, bet apie steroidus viską žino. Toks buvau norėjau būti ir aš: pajudėjau salėje ir nusprendžiau, kad man jų reik. Tik pamatęs pirmus savo rezultatus pasakiau, kad man reikia steroidų. Gerai, kad buvau atkalbėtas. Už įkrėstą sveiką protą iki šiol esu dėkingas Tomui... Įdomiausia yra tai, kad prieš šešis metus salėje mačiau tuos pačius „monstriškus“ vaikinus, kuriuos matau ir dabar. Tada sakiau, kad norėčiau atrodyti, kaip jie. O dabar jie į mane žiūri ir sako, kad norėtų atrodyti, kaip aš.
Iki šiol galvoju, kas būtų nutikę, jei būčiau „sėdęs“ ant steroidų nuo pačios pirmos savo treniruotės Anglijoje... Kaip aš dabar būčiau atrodęs, jei sugebėjau natūraliai pasiekti tokių puikių rezultatų. Kažkurią dieną tikrai mintys galvoje pradėjo suktis „O kas būtų buvę, jei prieš penkis metus būčiau tam „pasirašęs“. Gal dar po penkių metų būčiau galėjęs dalyvauti pasaulinėse paties aukščiausio lygio varžybose. Turiu prisipažinti, kad vos nepaslydau visai neseniai. Mane beveik įkalbėjo. Mane tik sulaikė sveikas protas, supratau, kad esu daug pasiekęs – laimėtos varžybos, kelionės po JAV – visą tai pasiekiau eidamas „švariu“ keliu.
- Pats sugebėjai sporto salėje tapti pavyzdžiu naujokėliams. Ar ši atsakomybė neslegia pečių?
- Aš labai džiaugčiausi, jei taip būtų. Atvirai pasakius, kažin, ar sporto salėse, kuriose lankausi, yra nors vienas atrodantis geriau už mane. Taip, aš nesikuklinu. Nuolat matau, kaip mane žmonės stebi sportuojantį. Tikiuosi, kad tai yra geri žvilgsniai, nenoriu, kad į mane žiūrėtų ir kartotų tą pačia „maldelę“: „Žiūrėk, steroidų pririjęs kilnoja svorius“. Mane pastebi ir tikiuosi, kad jie galvoja, kad norėtų atrodyti kaip aš. Žinai, niekas manęs net nepastebėjo, kai atėjau prieš tuos šešis metus į sporto klubą. Smagu, kad dabar sulaukiu komplimentų. Tai mane motyvuoja. Gal nuskambės banaliai ir nuvalkiotai, tačiau mane motyvuoja tai, kad sugebu motyvuoti kitą. Labai smagu.
- Neretai apie kultūristus yra sakoma, kad jie pasižymi narciziškumu... Panašu, kad ir tau šis jausmas nėra svetimas.
- Žinoma, aš tai turiu. Tai yra liga. Man atrodo, šis sportas yra pats savanaudiškiausias, nes viską darai dėl savęs, dėl savo kūno. Todėl natūralu, kad nori, jog kiti tavimi žavėtųsi. Juk smagu sulaukti komplimentų už sunkų darbą. Tasai savanaudiškumas yra dvejopas. Yra du žmonių tipai: tie, kurie mėgsta maivytis ir tie, kurie sportuoja dėl rezultatų. Aš sportuoju dėl rezultatų. Noriu daug pasiekti sporte. Man rūpi, ką, kada ir kiek valgau, aš neleidžiu sau praleisti treniruočių, visos minutės yra suskaičiuotos – nori ar ne, tampi savanaudis, nes visos sekundės turi priklausyti tik tau. Šis sportas priverčia atsiduoti daugiau negu visu šimtu procentų.
- Ar pameni kaip sugalvojai sudalyvauti varžybose?
- Vieną žodį pasakysiu: komplimentai. Viskas prasidėjo nuo jų. Manęs klausdavo, ar dalyvauju varžybose. Atsakydavau, kad tokių minčių neturiu, o man visi per petį plodavo ir sakydavo, kad turėčiau pabandyti. Vieną dieną prie manęs priėjo sporto klubo treneris. Jis pasakė, kad tikrai galėčiau dalyvauti. Susimąsčiau ir nusprendžiau, jog vertėtų pabandyti. Su treneriu kartu treniravomės gerus keturis mėnesius ir žengiau į varžybų sceną.
- Ar pameni tą keistą jausmą žengiant pirmą kartą į sceną?
- Įsivaizduok, jei tave patį kas nors pastatytų ant koncertinės scenos, paduotų mikrofoną ir lieptų dainuoti.
- Dainuoti? Gal tai nebūtų pats baisiausias dalykas! Į sceną bent jau nereikėtų žengti pusnuogiui...
- Per visą tą baimę ir jaudulį apie tuos „triusikus“ nieko tu negalvoji. Eini į sceną ne „triusikų“ rodyti. Apie juos negalvoji. Eini rodyti savo rezultatų – išdirbtą kūną. Gal kažkam gali pasirodyti juokinga, kad vaikinai pusnuogiai ant scenos stovi. Bet nepamirškime, kad į kultūrizmo varžybas eina savi, nė vieno ten nėra, kuris atėjo pasijuokti iš visų stovinčių su „triusikais“. Gėda? Tokios minties nebuvo net prieš pačias pirmas varžybas. Jaučiau jaudulį, baimę... Labiausiai bijojau laisvosios programos. Gėda prisiminti, bet lipau į sceną ir šokau. Su teisėjais tada po varžybų net pabendravau. Tada jie man pasakė, kad daugiau taip niekada nedaryčiau. Žiūrovams gal ir smagu, tačiau teisėjai to nevertina profesionaliai. Visada pasirinkdavau smagesnę šokių muziką. Dabar dažniausiai renkuosi klasikinę muziką, pagal kurią galiu demonstruoti savo kūną grakščiais judesiais.
- Kaip pirmą kartą sureagavai į griežtą varžybinį pasiruošimą?
- Tai yra sunkus darbas, tačiau nesugebėdavau atiduoti visų savo jėgų sporto salėje, kol netapau varžybų nugalėtoju. Prieš tai tiesiog galvodavau, kad gerai atrodau, nesugebėdavau laikytis griežtos dietos – vis paslysdavau. Dalyvaudavau varžybose, tačiau man vis pritrūkdavo teisėjų balų iki. Tačiau norėjau laimėti. Todėl į programą įtraukiau įvairesnius pratimus ir pradėjau griežčiau sekti savo mitybą. Triumfavau dešimtose savo varžybose. Prieš tai būdavau antras, trečias, o pirmosios vietos niekaip nepavykdavo iškovoti. Pamenu, kad prieš „čempioniškas“ varžybas rimtai susiėmiau, pagaliau nevalgiau to, ko nebuvo galima. Racione liko žuvis, vištienos krūtinėlė ir ryžiai bei daržovės. Taip laikiausi keturias savaites. Laimėjau varžybas. Nuo tos dienos galiu sakyti, kad atradau bent dalelę savo sėkmės formulės šiame sporte. Kultūrizmas – tai savęs testavimas ir savo kūno pažinimas. Per pasiruošimą toms varžyboms sužinojau, ko ir kiek man reikia, jei noriu pasiekti tobulą varžybinę formą.
- Mes kalbame ne apie paprastas varžybas, mes kalbame apie Anglijos natūralaus kultūrizmo čempionato finalus... Kaip sureagavo anglai, pamatę, kad juos sutriuškino emigrantas iš Lietuvos?
- Visi gyrė. Ir nemanau, kad buvo daug apkalbų už mano nugaros. Tačiau apie tai reikėtų kalbėti kiek plačiau: nesvarbu, ar esu lietuvis, ar anglas... Čia yra organizuojama daug varžybų, kuriose yra iš anksto žinoma, kas laimės. Čia galioja „draugų“ politika. Tai yra suprantama, nes normalu, kad savose varžybose visi nori, kad laimėtų savas... Žinai, dabar pradėjau galvoti: tikrai yra šioks toks negatyvus požiūris į užsieniečius.
- Ar nebuvo kilęs noras sugrįžti į Lietuvą ir sudalyvauti varžybose?
- Buvo toks noras, bet neišvažiavau dėl tos paprastos priežasties – netraukia manęs Lietuva.
- Kas tave Lietuvoje taip nuskriaudė?
- Niekas neskriaudė. Buvau vasarą Lietuvoje... Nuėjau į „Akropolį“ ir supratau, kad sėdžiu ten vienas prie staliuko. Pavalgiau. Ir viskas. Buvau grįžęs su reikalais. Išbuvau savaitę. Nėra, ką veikti. Visi mano draugai išsibarstė po pasaulį. Kuo galėtų traukti Lietuva? Gal tik į Palangą ar kurią nors kitą kurortinę vietą nuvažiuoti būtų smagu. Kitas variantas: sudalyvauti varžybose. O dėl varžybų? Norėčiau ir dabar, tačiau pastebėjau, kad ten varžybos... Žinai, tą savaitę, kai buvau grįžęs į Kauną, ėjau sportuoti į sporto klubą „Mangostanas“... Patiko man keli vaikinai, bet pastebėjau, kad lietuviai labai mėgsta apšnekėti. Ir sportuoja lietuviai keistai. Dažniausiai stebiu, kaip sportuoja amerikiečiai, britų profesionalai. Pasirodė, kad lietuviai silpniau sportuoja. O mes varome labai stipriai. Varžybos? Pasižiūrėjau Lietuvos varžybas internetu. Vaikinai visai neblogi. Sunkiasvoriai – įspūdingi, o lengvesnieji – labai liekni. Trūksta jiems šiek tiek „mėsos“. Tačiau jau mano minėtas T. Kvietkus buvo grįžęs į Lietuvą ir nusprendė sudalyvauti varžybose, grįžo susinervivęs ir nusivylęs. Du metus iš eilės jis tapo Anglijos klasikinio kultūrizmo čempionu, o Lietuvoje jis užėmė tik penktą ar šeštą vietą. Buvo labai nepatenkintas teisėjavimu. Tačiau aš pats norėčiau sudalyvauti, nes norisi pabendrauti su atletais lietuviais.
- Ar neteko to daryti internetu?
- Ne, dažniausiai žinučių su prašymais padėti, pakonsultuoti sulaukiu iš pradedančiųjų, jaunimo. Man pačiam būtų įdomu pabendrauti su atletais, bet labiau mėgstu bendrauti akis į akį. Varžybos yra smagu, nes susitinki su visa šio sporto bendruomene. Susirenka visi savi. Užlipti ant scenos – smagu. Tai yra nuostabus jausmas. Keista, niekad anksčiau apie tai nesvajojau, o dabar laukiu kiekvienų varžybų. Nežinau, kas būtų, jei iš mano gyvenimo dingtų sportas ir varžybos. Nieko nebeliktų. Nežinau, ką reikėtų veikti.
- Ar sieji savo ateitį su profesionaliu sportu?
- Iš varžybų išgyventi nesigauna. Pinigus čia gali uždirbti tik profesionalo kortą turintys atletai. Varžybose, kuriose dalyvauju, dažniausiai piniginių prizų nėra. Ateitis? Tik dėl jos ir sportuoju. Turiu savo gyvenimo viziją. Sportuoju „švariai“, žinau, kad nebūsiu ta raumenų mašina, kuri lips į didžiąją sceną, žinau, kad didelių pinigų neuždirbsiu, bet turiu planą: „Men‘s Physique“ kategorija. Dabar orientuojuosi būtent į fitnesą, nes žinau savo genetiką. Žinau, kad svarbiausia yra tikėti, kad pasiekti galiu nemažai. Fitnesas sparčiai populiarėja. Netgi rėmėjai į juos žiūri. Save jau esu išbandęs keliose varžybose. Kultūrizme jaučiuosi laisvai, fitnese dar reikia nemažai dirbti su prisistatymu: čia reikia stovėti kaip pakabai ir nuolat šypsotis. Mano didžiausia klaida buvo požiūris „O ką tas prisistatymas, juk ir taip gerai atrodau“. Atrodo, kad pakanka ateiti ir atsistoti scenoje, tačiau nėra viskas taip paprasta. Štai ir išdaviau savo planus (juokiasi). Žinau, kad man pasiseks, jei stengsiuosi.
- O kai būsi veteranas, sugrįši į Lietuvą?
- (juokiasi) Beveik įkalbėjai mane! Štai, gal grįšiu į Lietuvą jau kitais metais ir pabandysiu viską supurtyti.
- Kaip manai, kokia filosofija turėtų vadovautis tikras sportininkas?
- Viskas yra pasiekiama, tačiau reikia noro. Pamatei salėje, pasakei sau, kad toks nebūsi ir išėjai? Tu niekada nebūsi sportininkas. Svarbiausia visada sugebėti rasti savyje motyvaciją, kurią turi kiekvienas, tačiau ne kiekvienas žino, kaip ją pažadinti. Tai padaryti kartais padeda sugebėjimas tikėti savimi. Jau žengus pirmuosius žingsnius yra svarbu turėti viziją. Reikia žinoti, ko nori iš savo kūno. Kiekvieną dieną atsikėlęs mąstau, ką darysiu sporto salėje, o vakare atsigulęs klausiu savęs, ar viską padariau, ką galėjau. Svarbiausia yra vizija ir užsispyrimas. Norėtum atrodyti, kaip tas vyrukas sporto salėje? Neskubėk, nedaryk skubotų išvadų, apgalvok kiekvieną savo žingsnį. Svarbiausia, pradėk sportuoti ir nenuleisk rankų, kai atrodys, kad tavo vizija bliūkšta. Dalis žmonių po dviejų savaičių pažiūri į save veidrodyje, jiems pasirodo, kad niekas nepasikeitė. Jie nuleidžia rankas pasakę „Iš manęs nieko nebus“. Nepamirškime, kad šis sportas reikalauja daug metų. Tiesiog žinokite, kodėl tai darote? Nežinote? Atsakymas yra labai paprastas – dėl savęs paties. Ateisi, pripūsi savo bicepsą, krūtinę ir paplūdimy visos mergaitės tavo? Ne. Rezultatų niekada nepasieksi, jei taip galvosi. Taip nebūna.
