Didžiausias Italijos automobilių gamintojas jau kurį laiką nesugeba atrasti savo tikrojo pašaukimo, kuris padėtų spalvingą istoriją turinčiam gamintojui suklestėti.
Antrasis pasaulinis karas – nauja pradžia
Antrasis pasaulinis karas buvo negailestingas nei vienai Europos šaliai. Ištisas gyvenvietes, žmonių gyvenimus ir gamyklas sugriovęs karas privertė daugelį išmokti gyventi iš naujo, o tiksliau – pradėti viską nuo nulio. „Fiat“ buvo ne išimtis.
Pasibaigus vienam didžiausių karinių konfliktų pasaulyje, „Fiat“ turėjo atrasti save iš naujo. Tuometiniai bendrovės vadovai, atsižvelgdami į ypatingai niūrią šalies padėtį, ryžosi realizuoti genialiai idėjai.
Jie sukonstravo ypatingai mažą, ypatingai mielą, bei visiems gyventojams įperkamą automobilį – „Fiat 500“. Jeigu keliuose didmiesčiuose gyvenę žmonės dar galėjo pasigirti padoriais keliais, atokiau nuo jų ar šalies užkampiuose gyvenę italai buvo palikti likimo valiai.
Dėl išskirtinai minkštos pakabos, šeimą sugebančio sutalpinti interjero ir labai mažos kainos, naujasis „Fiat 500“ tapo daugelio Italijos gyventojų pirmuoju automobiliu. Vis dėlto, pamažu kylanti Italijos ekonomika bei sparti industrializacijos plėtra sukūrė naują socialinę klasę, kuri troško ne biudžetinio „Fiat 500“, o to, kas galėtų pateisinti jų gaunamas pajamas bei trokštamą gyvenimo būdą.
„Fiat“, vėlgi, atsižvelgdama į naują pirkėjų segmentą, šešto dešimtmečio pabaigoje pristatė naują modelių gamą, kurios išskirtinis bruožas buvo 6 cilindrų variklis – vidaus degimo variklio konfigūracija, kuri „Fiat“ automobiliuose paskutinį kartą buvo matyta prieš kelis dešimtmečius.
1959 metais debiutavusi modelių gama nebuvo pakrikštyta konkrečiu vardu. Retkarčiais pernelyg dažnai permąstantys savo idėjas italai šį kartą nusprendė naujuosius modelius pavadinti pagal variklio darbinį tūrį, todėl naujoji aukštesnės klasės „Fiat“ modelių gama buvo pavadinta 1800, 2100 ir 2300 vardais. Be to, 1963 metais prie jų prisijungė pigesnė 1500L modifikacija, kuri naudojo ekonomiškesnį keturių cilindrų motorą.
Pirmoji serija – „Fiat 1800“ ir „Fiat 1800 B“
„Fiat 1800 Berlina“ sedaną ir „Fiat 1800 Familiare“ universalą italų bendrovė pradėjo gaminti 1959 metais. Galinius „1800“ modelių ratus suko 6 cilindrų variklis, kurio tūris, kaip jau turėjo suprasti, buvo 1,8 litro.
Aprūpintas „Weber 34 DAS“ karbiuratoriumi, šio variklio didžiausia išvystoma galia siekė 75 AG, o didžiausias sukimo momentas – tikrai ne įspūdingai atrodantys 127 Nm. Ne ką daugiau įspūdžio kels ir maksimalus automobilio greitis, kuris svyravo nuo 137 iki 142 km/val. „Fiat“ maksimalų automobilio greitį įvardijo su paklaida todėl, nes jis priklausė nuo aibės veiksnių: degalų bako kiekio, keleivių skaičiaus ar net nuo palankios vėjo krypties.
Praėjus porai metų nuo pirmojo „Fiat 1800“ modelio nuriedėjimo nuo konvejerio linijos, italų gamintojas pristatė atnaujintą „Fiat 1800 B“ versiją, kuri turėjo jau 81 arklio galią išvystantį benzininį variklį, diskinius stabdžius priekyje ir gale, bei visiškai naują galinę važiuoklę, kuri buvo atsparesnė smūgiams bei paklusniau elgėsi važiuojant nelygia kelio danga.
Automobilį suprojektavęs Dante Giacosa, ne vieną kartą buvo sakęs, jog braižant „Fiat 1800“ kėbulo linijas jis sėmėsi įkvėpimo iš amerikietiškų analogų. Pavyzdžiui, priekinis ir viduriniai statramsčiai buvo neįprastai ploni, o dureles nuo kitų eismo dalyvių smūgių sauganti juosta buvo sumontuota praktiškai po durų rankenėlėmis.
Priekinėje dalyje taip pat dominavo plačios radiatoriaus groteles, kurios horizontalia juosta buvo padalytos į dvi dalis. Be to, apvalūs priekiniai žibintai buvo sumontuoti į neįprastos formos angas, kurios, be abejonės, buvo padengtos chromu.
Amerikietiško požiūrio į automobilio kūrimą buvo matyti ir kitose vietose. Pavyzdžiui, „Fiat 1800“ universalas buvo 15 mm aukštesnis už sedaną, o bagažinės dangtis buvo padalytas į dvi dalis. Viršutinė bagažinės dangčio dalis (su langu) atsidarydavo į viršų, o apatinė nusilenkdavo į apačią ir tuo pačiu galėdavo pasitarnauti kaip atrama.
Galingesnis „Fiat 2100“
1959 metų balandį „Fiat“ pradėjo ne tik „1800“ gamybą. Tais pačiais metais buvo pradėta ir „Fiat 2100“ gamyba, kuris turėjo 2,1 litro darbinio tūrio, 6 cilindrų variklį, generuojantį 83 arklio galias ir 144 Nm sukimo momentą, esant 3000 aps/min.
Kadangi „Fiat 2100“ turėjo galingesnį variklį, „Fiat“ išnaudojo proga pagaminti versiją su ilgesne ratų baze, kuri siekė 2730 mm. Be to, ilgesnę ratų bazę turėjęs modelis taip pat buvo aprūpintas ne dviem, keturiais priekiniais žibintais ir kitokio stiliaus radiatoriaus grotelėmis.
Kadangi tai buvo ribotos laidos modelis, jį dažniausiai naudojo įvairių šalių diplomatai, o štai Italijos Respublikos prezidentas Francis Lombardi buvo vėžinamas aštuonviete „Fiat 2100“ versija.
Tiems, kas negalėjo įpirkti – „Fiat 1500L“
Augantis „Fiat“ koncerno apetitas paskatino italų gamintoja sukurti pigesnę „Fiat 1800-2100“ modelių versiją – „1500L“.
Vizualiai ji buvo labai panaši į savo brangesnius brolius, tačiau galinius automobilio ratus suko jau nebe šešių, o keturių cilindrų agregatas. Tai buvo vos 1,5 litro darbinio tūrio, 73 arklio galias generuojantis variklis, kuris nepasiūlė savybių, dėl kurių norėtųsi įsigyti tokį automobilį, tačiau mažesnis cilindrų kiekis bei mažesnis variklio tūris sudomino kitą automobilių pirkėjų grupę – taksi vairuotojus.
Pastarieji, ypač Ispanijoje, šiuo automobiliu su „Seat“ ženkliuku graibstė labiau negu bet kuri kita tauta, todėl nenuostabu, jog iki 1972 metais trukusios serijinė gamybos „Seat“ pagamino maždaug 200 tūkst. šio automobilio vienetų, o štai Italijoje – maždaug 150 tūkst. vienetų.
Modelių gamos flagmanas – „Fiat 2300“
Nuo pat pirmųjų akimirkų „Fiat 1800“ ir „Fiat 2100“ pretendavo tapti šios markės flagmanais, tačiau jiems kelią užkirto nauja, modernizuota šių modelių versija – „Fiat 2300“.
Tiek sedanas, tiek universalas perėmė Dante Giacosa sukurtą „1800-2100“ serijos kėbulą, tačiau „2300“ modeliui buvo atlikti nedideli patobulinimai, prie kurių, kaip teigiama, prisidėjo „Pininfarina“.
Didžiausias pokytis buvo dvigubi, apvalūs, mažesnio skersmens priekiniai žibintai ir dvigubos, plonos durų apdailos (moldingai). Galiausiai, „Fiat 2300“ sedanas gavo iki tol bendrovės modelių gamoje nematytą agregatą – automatinę pavarų dėžę. Tai buvo trijų laipsnių, „Borg Warner“ inžinierių sukurta automatinė pavarų dėžė.
Nepriklausomai nuo to, kurio tipo pavarų dėžę šis modelis turėjo, galinius automobilio ratus suko šešių cilindrų, 2,3 litro, 102 arklio galias ir 167 Nm sukimo momentą generuojantis variklis.
Dėl 1285 kilogramus siekiančio svorio, automobilis pasiekdavo respektabilų 160 km/val. maksimalų greitį ir iki 100 km/val. įsibėgėdavo per 12,6 sekundės arba maždaug tokiu pačiu tempu kaip moderni „Fiat Panda“.
Nepamiršo ir entuziastų
Jeigu „Pininfarina“ prisidėjo prie prašmatnaus „2300“ sedano, kita automobilių puošybos specialistė „Ghia“ padėjo sukurti „Fiat 2300“ kupė.
Pagal pirminį sumanymą, ši modelio versija turėjo būti gaminama ne „Fiat“, o „Carrozzeria Ghia“ gamykloje. Automobiliai būtų surenkami rankomis ir labai ribotomis partijomis. Vis dėlto, įtakingi „Fiat“ kompanijos vėdliai sugebėjo pasiekti savo ir išvaizdaus kupė gamybą persikėlė į savo teritoriją.
Standartinė modelio versija su 2,3 litro variklio turėjo vieną „Weber“ karbiuratorių, o štai „2300 S“ modifikacija, kuri buvo aprūpinta jau dviem karbiuratoriais, džiugino 128 arklio galiomis. Be to, aptakesnis kupė kėbulas leido padidinti maksimalų greitį iki 190 km/val.
1961 metais debiutavusi versija labai dažnai buvo įvardijama kaip vargšo „Ferrari“, nes turėjo elektra valdomus langus, diskinius stabdžius ir kitą, „Ferrari“ automobiliams būdingą įrangą, tačiau buvo kelis kartus pigesnis už itališką žirgą. Nors, vadovaujantis racionalumo, tai turėjo padėti padidinti šio modelio pardavimų apimtis, tačiau „Ferrari“ lieka „Ferrari“, o „Fiat“... tiesiog „Fiat“.
