Sunku paaiškinti, kodėl įžengęs į „Bangą“ pasijunti taip, lyg tavęs ten nelabai laukia. Pažįstami juokauja, kad restorane vyrauja „ech, ir vėl kažkas atėjo“ nuotaika.
Viduje pasitinka ne šypsena pasidabinusi padavėja, o įsisenėjęs cigarečių dūmų dvokas. Prieš šešetą metų uždraudus rūkyti prie staliukų maitinimo įstaigos buvo priverstos ieškoti alternatyvų. Deja, „Bangos“ laiptinė vis dar primena didžiulę peleninę, tad į salę žengiu surauktu veidu. Atsiprašiusi savo uoslės, duodu peno regai.
Salės interjeras dvelkia klasika. Kaip ir pastato išorėje, viduje dominuoja gelsva spalva. Erdvės daug, tačiau vienuolika staliukų išstatyti viena linija, palei pat langus. Kodėl jų neišdėliojus po visą salę? Tuomet restoranas labiau panėšėtų į restoraną ir atrodytų ne pustuštis, o pilnas.
Nors pietų metas, užsėsti tik keletas stalų. Pastebėjau, kad norėdami paminėti sėkmingą sandorį ir išvengti pašalinių pietautojų gausos „Bangą“ renkasi verslininkai. Tačiau daugiausiai pajamų, kaip kartą yra užsiminusi viena šio restorano darbuotojų, neša savaitgalio „uždarieji vakarai“. Norintiems išsinuomoti dalį salės ir išvengti nepageidaujamos publikos dviejose vietose įtaisytos slankiojančios durys. Tai didžiulis pliusas. Kaip ir galimybė pasinaudoti bevieliu internetu.
Tačiau didžiausias „Bangos“ privalumas –vaizdas ne viduje, o išorėje. Restoranas įsikūręs unikalioje vietoje – upės pakrantėje. Patiekalo laukimas neprailgsta, kai užsisvajojęs žvelgi į tyvuliuojantį Jūros vandenį. Norintys įkvėpti gryno oro gali išeiti į atvirą, tarsi virš pačios upės užtvankos pakabintą balkoną. Šiltuoju metų laiku klientai aptarnaujami ir kieme įkurtoje pavėsinėje.
Skylėtos staltiesės madingos?
Su kartu papietauti sutikusiu bičiuliu išsirenkame vieną mažesnių staliukų. Laikas ant kėdės nusimesti paltus, tačiau noro maža. Restorane vėsoka. Akį rėžia po langais įtaisyti seni „špižiniai“ radiatoriai. Elegancijos jiems stinga. Stinga ir nuo jų sklindančios šilumos. Nusprendžiu, kad padėtį išgelbės karšta sriuba, tad drąsiai imu sagstytis apsiausto sagas. Imu žvalgytis aplink. Ant sienų eksponuojamos senąją Tauragę menančios fotografijos. Už tai – didžiulis pliusas. Ištyrinėjusi regos lauke esančias nuotraukas, žvilgsniu grįžtu prie mūsų staliuko. Žaluma ant jų – dar viena pagyrimo verta interjero detalė.
O štai ant šalia esančių palangių – kičinės plastmasinių ryškių gėlių kompozicijos. Dar labiau į akis krinta skylėtos staltiesės. Restoranui, kuris teikia ir stalų dekoravimo, kaspinų bei kėdžių užvalkalų nuomos paslaugos, tvarkingos staltiesės – būtinybė. Labiau nei staltiesėmis bičiulis liko nepatenkintas skambančia, beje, kiek per garsiai, muzika. Anot jo, tikrai būtų laikas atsisakyti praėjusio amžiaus 20-ąjį dešimtmetį menančių estradinių, ypač rusiškų, „traliališkių“. Baigę žerti „komplimentus“ salėje skambančiai muzikai sutariame užsisakyti tai, ką rekomenduos prie mūsų artėjanti restorano darbuotoja.
Ne restoranas, o praktikos mokykla
Deja, rekomendacijos išgirsti nepavyko, mat padavėja – tik mokinė. Kaip ir daugelis besidarbuojančiųjų „Bangoje“. Praėjusią vasarą vieno „besimokančiojo“ buvau nuplikyta verdančia arbata. Vaikinas neišlaikė padėklo, ir karštas skystis šliūkštelėjo man ant kojų. Teko skubėti į ligoninę, o iš vadovybės nesulaukiau nei atsiprašymo, nei kompensacijos. Kai panašus įvykis nutiko Anglijoje gyvenančiai mano pažįstamai, pastaroji džiaugėsi ne tik solidžia draudimo išmoka, bet ir suteikta galimybe nemokamai pietauti restorane visą savaitę. Suprantu, tai nelaimingas nutikimas, tačiau kliento ignoravimas – ne pati tinkamiausia pozicija. Tiesa, malonios restorano administratorės dėka menkos kompensacijos už vaistus vis dėlto sulaukiau. Po to, kai pati neiškentusi kreipiausi.
Grįžkime prie mūsų pietų „Bangoje“. Prisiminiau neseniai gimusį norą užsisakyti sriubos. Tačiau padavėjos atneštame meniu jos – nė kvapo. Valgiaraštyje gausu gana įmantriai skambančių žuvies bei mėsos patiekalų pavadinimų. Šaunu, kad patiekalo ingredientai surašyti ir anglų kalba.
Nusprendžiau įsijausti į gurmanės-ekspertės vaidmenį, tad užsisakiau lašišos kepsnį su migdolų padažu. Bičiulis išsirinko vištienos kepsnį su žalumynais ir kreminio sūrio padažu.
Kol laukėme patiekalų, nusprendžiau apsilankyti ten, kur ir karaliai pėsti vaikšto. Pasirodo, remonto „Bangos“ tualetams reikia labiausiai: tupyklos primena Palangos pajūrio persirengimo kabinas, o iš čiaupo bėga tik ledinis vanduo. Sušilti tądien man nebuvo lemta. Dar kartą kirtusi cigarečių dūmais dvokiančią restorano laiptinę, grįžau prie savojo staliuko.
Pirmiausia ant jo, kaip ir pridera, atkeliavo mūsų užsakyti gėrimai. Tiksliau, vienas jų. Atsiprašiusi už „prastą klausą“, padavėja nuskubėjo taisyti klaidos. Praėjus kelioms minutėms abu jau mėgavomės vitamino C doze. Šviežiai spaustos apelsinų sultys dingo nė nemirktelėjus.
Kuo „mandriau“ – tuo prasčiau?
Kepsnių teko laukti ilgai. Atnešusi juos padavėja negalėjo prisiminti, kuris kuriam klientui priklauso. Išgirdusi, matyt, vis garsėjantį mano skrandžio pagalbos šauksmą, abu patiekalus ji patiekė... man! Atsidalinę lėkštes, ėmėme ragauti „Bangos“ šefų kurtus šedevrus. Išduosiu paslaptį: lašišos gabalėlį užsisakiau ne tik dėl to, kad ši žuvis man tikras gardumėlis. Panorau įsitikinti, ar įmanoma sugadinti tai, kas sunkiai sugadinama. Pabarstai prieskoniais, užspaudi citrinos ir šauni į orkaitę. 15 minučių, ir patiekalas paruoštas. Tobulybė slypi paprastume. Deja, mano didžiulis rausvai oranžinės spalvos žuvies kepsnys skendo svieste.
Pasirodo, migdolinis padažas – tai keptuvėje riebaluose paskrudinti migdolų gabalėliai. Suvokiu, kad pasaulyje žymi prancūzų virtuvė neapsieina be sviesto, tačiau skandinti ir taip jau riebią žuvį jame – klaida, o ne išmanumas. Nors Tauragėje esu ragavusi ir prasčiau pagamintos lašišos, ši skoniu devintuko ar dešimtuko tiktai nebuvo verta. Šalia patiektoms gruzdintoms bulvių puselėms priekaištų neturiu. Matyt, „greitasis maistas“ visuomet man bus nuodėmingai skanus. O štai daržovių „sutepti“ majonezu nereiktų. Natūralios prie lašišos jos tiktų labiau. Ir sutaupyta būtų.
Paklaustas, kaip vertina savąjį vištienos kepsnį, bičiulis teištarė: „Atsakingai keturis kartus apvoliotas tešloje. Šeši“. Iš tikro, užsisakydamas mėsos gabalėlį restorane, mažiausiai tikiesi išvysti jį tokį, kokį dažnai gaminiesi namuose – skubos tvarka mesteltą į džiuvėsėlius ar kiaušinio bei miltų plakinį. Paragavau gabalėlį ir aš. Mano nuomone, padauginta kario. Dar daugiau kritikos kliuvo atšildytų daržovių mišiniui „iš maišelio“. Prasideda ūkininkavimo sezonas. Kodėl nesudarius šviežių daržovių tiekimo sutarties su kokiu vietos ūkininku?
Kol pietavome, prie baro išdygo statybininko drabužiais vilkintis žmogus. Žinau, kad nemažai jų apsigyvena tame pačiame pastate įkurtame viešbutyje, bet šmėžuoti restorane jiems nederėtų.
Ir duonos riekė turi savo kainą
Antrą kartą „Bangoje“ apsilankėme tikėdamiesi skubiai užkimšti skrandį 12 litų kainuojančiais dienos pietumis. Šįkart aptarnavimas paliko geresnį įspūdį, tačiau mano ir bičiulio vertinimai išsiskyrė. Nieko nuostabaus, juk moterų skonio receptoriai geriau išvystyti ir jautresni nei vyrų. Tai yra, dailiosios lyties atstovėms prieskonių prireikia mažiau.
Jei man šviežių kopūstų sriuba patiko, vyriškai draugijai ji pasirodė prėsko skonio. Paragavęs bičiulis griebė ant stalo išrikiuotus druskos bei pipirų indelius.
Dienos sriuboje netrūko daržovių. Netrūko ir grietinės, kurios mes neužsakėme. Pastaroji sunkiai tirpo karštame sultinyje. Anot bičiulio, tokią savybę turi riebalų mišinys, o ne natūrali grietinė.
Taigi aš savo sriubą godžiai suvalgiau apsilaižydama. Kuo ji paprastesnė, tuo gardesnė. Beje, turiu keistą įprotį sriubą valgyti su duona, o ji ant mūsų stalo irgi atkeliavo neprašyta. Šalta, tad galima daryti išvadą, jog tiesiai iš šaldytuvo. Pats laikas dar vienam moralui: kodėl negalima būtų patiekti šviežios pačių keptos duonos ar nupirkti jos iš mūsų mieste kaip ant mielių prisisteigusių kepyklėlių? Klientui turėtų būti palikta galimybė rinktis brangesnę šviežiai keptą bandelę ar eilinę duonos riekę.
Dienos pietų komplekte – ir kiaulienos guliašas. Kadangi dienos pietūs dėl savo pigumo dažniausiai būna paprasti kaip dvi kapeikos, peikti antrojo patiekalo neapsiverčia liežuvis. Tiesa, patarčiau ir vėl sutaupyti: jei jau pomidorų padaže yra troškintų morkų, nereiktų šalia patiekti šaltų morkų salotų su majonezu, kurį vertėtų gaminti patiems virtuvės šefams.
Išvada viena: dienos pietų užsukti į „Bangą“ verta. Verta joje apsilankyti ir su svečiais. Vien jau dėl vaizdo pro langus.
