Sausio 1-ąją minėjome Lietuvos vėliavos dieną, mat lygiai prieš 90 metų, 1919-aisiais, šią dieną Gedimino pilies bokšte Vilniuje savanorių būrys iškėlė trispalvę kaip laisvos Lietuvos ženklą. Tačiau praėjus beveik dvidešimčiai metų po šio įvykio šalyje kilo iniciatyva pakeisti valstybinę vėliavą , visiškai atsisakant geltonos-žalios-raudonos trispalvės. Ir ta iniciatyva buvo aktyviai kurstoma iš Klaipėdos.
Pastaraisiais metais Lietuvoje jau ne kartą buvo kilusios diskusijos apie nacionalinę trispalvę ir galimą jos pakeitimą ar aiškesnį istorinės vėliavos - Vyties raudoname fone - naudojimo reglamentavimą. Suprantama, kad daugeliui žmonių tos diskusijos skamba šventvagiškai - esą kaip galima net kalbėti apie tautos krauju aplaistytos vėliavos atsisakymą.
„Vakarų ekspresas“ nesiekia agituoti keisti vėliavą. Tiesiog tarpukariu Klaipėdoje leistame dienraštyje „Vakarai“ yra jo iniciatoriaus - rašytojo ir diplomato, tuometinio Lietuvos gubernatoriaus uostamiestyje patarėjo spaudos reikalams Igno Jurkūno-Šeiniaus - pasiūlytų įdomių alternatyvų, kurias šia proga galime prisiminti.
Jūra - išbandymo priemonė
I. Šeinius „pasigavo“ 1936 metais visoje šalyje kilusią iniciatyvą keisti nacionalinę trispalvę, tačiau akcentavo, esą šis klausimas daugiausiai keliamas būtent Klaipėdoje, mat „kaip daugeliui kam, taip ir vėliavai, jūra sudaro didžiausią bandymo priemonę. Klaipėdos uosto lietuviai kasdien mato atplaukiant ir išplaukiant viso pasaulio laivus.
Mato ir mūsiškius Lygina savų ir svetimų laivų vėliavas. Palyginimas kasdien išeina mūsų vėliavos nenaudai.
Mūsų vėliavos spalvos dėl nevykusio parinkimo jau sausumoje kinta, jūros aplinkoje kinta dar daugiau“, - rašė I. Šeinius „Vakaruose“ („Pasaulio gražiausia vėliava“, 1936 m. spalio 24 d., Nr. 248).
Anot jo, bėda ta, kad geltona-žalia-raudona „prieštarauja vyriausiems spalvų harmonijos dėsniams“, be to, tokių pačių nesuderinamų spalvų vėliavas naudoja tik egzotiškos valstybės, pavyzdžiui, Etiopija ir Bolivija. O štai Suomija, savo nepriklausomybės pradžioje pasirinkusi vėliavą su geltonu kryžiumi raudoname fone, netrukus ją pakeitė.
I. Šeiniui „į pagalbą“ atėjo ir tuometinis „Vakarų“ skaitytojas, kurio laiške rubrikoje „Vakariečių nuomonės“ nacionalinės vėliavos spalvos buvo sukritikuotos dar negailestingiau: „Deja, žmonės, kurie vėliavą nustatė, neturėjo mažiausio spalvų harmonijos supratimo. Pagrindinis optinis bei fiziologinis spalvų derinimosi dėsnis yra tas, kad komponuotos spalvos nesiderina su tomis, iš kurių jos sudėtos. Žalia spalva sudėta iš mėlynos ir geltonos, todėl žalia nedera nei su mėlyna, nei su geltona.
Mūsų vėliavos spalvos sudaro kakofoniją, ir kol ji nebus pašalinta, sveikos akies žmogus turės sukti galvą nuo valstybinės vėliavos, tol reikalavimai ją pakeisti negalės nutilti!“ (Adomas Samana, „Vakarai“, 1936 m. spalio 6 d., Nr. 232).
Lietuvai - Klaipėdos krašto vėliava
Būdamas tikras diplomatas, I. Šeinius apie galimą vėliavos keitimą prabilo labai atsargiai - esą tai reikėtų daryti tik iš pagarbos tautinėms emblemoms, o „kas gerbtina - turi būti gražu“.
Viena iš pasiūlytų alternatyvų trispalvei - auksinis dvigubas Vyties kryžius raudoname fone. „Taip, stilinga raudona ar raudonai oranžinė spalva ir auksas nepaprastai gerai dera, - rašo I. Šeinius. - Tik vėliavos iš paauksinto audeklo ir vilnonės medžiagos nesiūsi. Ne tik kad platesnei visuomenei tokia vėliava būtų neįperkama, be ji rodytų besaikių pretenzijų...“
Siūlydamas atmesti šį variantą, I. Šeinius iškėlė idėją Lietuvai perimti Mažosios Lietuvos vėliavą - žalią-baltą-raudoną trispalvę. Anot rašytojo, šios spalvos lietuviams nėra svetimos ir jų panaudojimas valstybinėje vėliavoje esą reikštų glaudesnį ryšį tarp Didžiosios Lietuvos ir tuo metu vokiško, sunkiai lietuvinto Klaipėdos krašto.
I. Šeiniaus pasiūlyta vėliava
Tik ir čia autorius įžvelgė bėdą: iš esmės tuo pačiu principu buvo (ir tebėra) sudaryta tuometinės Persijos (Irano) vėliava, tos pačios spalvos, ta pačia tvarka, tik išdėstytos statmenai, yra ir Italijos vėliavoje.
„Taigi mums, paėmus Mažosios Lietuvos vėliavos spalvas, tektų keisti jų tvarką, o taip pat gal ir padėtis. Statmenais ruožais sudėtos spalvos, kaip Italijos, Prancūzijos, Belgijos, daro geresnį įspūdį, negu gulsčiai sudėtų spalvų vėliavos. Statmenai sudėtų spalvų vėliavos, vėjui judinant, įgauna daug didesnį gyvumą. Griežtos ribos tarp spalvų dingsta, vėliava nustoja dirbtinumo, pasidaro įdomiu būdu natūrali Nesusidurdami su kitų valstybių vėliavomis, mes galėtume statmenai vėliavai nustatyti šią spalvų tvarką: raudona, balta, žalia. Esmėje didelio skirtumo ši vėliava M. Lietuvos ar Klaipėdos krašto vėliavai ir nesudarytų“, - agitavo I. Šeinius.
Gražiausia pasaulyje
Gimnazisto pasiūlyta vėliava
Tęsdamas publikacijų apie tautines emblemas ciklą, I. Šeinius tvirtino gavęs vieno keturiolikos metų gimnazisto pasiūlymą, kuris jam dar labiau patikęs. Berniukas esą pasiūlęs vėliavą sudaryti iš statmenai išdėstytų žalio-balto-žalio ruožų, o baltajame lauke įdėti raudoną dvigubą Vyties kryžių.
Dar vėliau rašytojas tikino, esą kai kurie jūrinės minties šalininkai siūlė vietoje žalios spalvos gimnazisto variante naudoti mėlyną. Buvo netgi pagaminti abiejų variantų maketai ir „vienas pakviestųjų vėliavų pasižiūrėti, daug pasaulio matęs, vandenimis keliavęs, kiek patylėjęs sušuko: „Tai pasaulio gražiausia vėliava!“ O kitas: „Lietuviškesnės vėliavos niekas ir sugalvoti negalės. Dėl jos būtų miela ir į ugnį eiti.“
Pakeisti žalią spalvą mėlyna pasiūlę jūrinės minties šalininkai
Anot I. Šeiniaus, statmenai ir darniai vėliavoje sudėstytos spalvos teikia dinaminį įspūdį, o raudonas dvigubas kryžius tą įspūdį dar labiau stiprina ir iš tokios vėliavos trykšta šūkis į lietuvių tautą: „Kovoti, nepailsti, laimėti!“
1936 metų spalio 13 dieną keli Seimo nariai pateikė paklausimą ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui dėl valstybės vėliavos ir valstybės ženklo įstatymo. Po savaitės jis atsakė, jog 1929 metais sudaryta speciali komisija priėjusi prie išvadų, kad vėliavos spalvos iš tiesų nėra taip suderintos, kaip turėtų būti. Tokiu atsakymu, anot I. Šeiniaus, premjeras „pastūmėjo visą klausimą priekin“.
1936 metų spalio 22 dieną „Vakaruose“ buvo išspausdintas raginimas vėliavos pakeitimą susieti su tų pačių metų gruodžio 17 dieną numatytu tautininkų dešimties metų jubiliejaus minėjimu.
„Yra sumanyta tikrai nuostabiai graži, praktiška ir visa savo išraiška tikrai lietuviška vėliava, niekur iki šiol pasaulyje nematyta. Jeigu ligi šiol turėjome menką žinovų nustatytą vėliavą, tai kodėl nuo gruodžio 17 d., tautinės dvasios dešimtmečio kilnios sukakties, negalėtumėm turėti pasaulyje gražiausios vėliavos?“ - reziumuoja I. Šeinius.
Beje, artėjant minėtai datai, publikacijos apie galimą vėliavos keitimą iš dienraščio „Vakarai“ puslapių dingo ir prie šios diskusijos daugiau nebuvo grįžta.
„Trispalvės niekas nekeis“
Edmundas Antanas RIMŠA, Heraldikos komisijos pirmininkas
I. Šeiniaus publikacijos apie vėliavos keitimą buvo tik nedidelė dalis 1936 metais Lietuvoje kilusios iniciatyvos - iš viso šia tema skirtinguose laikraščiuose buvo išspausdinta apie 50 straipsnių. Tačiau tai, kas buvo 1936-1939 metais, negalima lyginti su šiandiena. Tuomet dar buvo galima diskutuoti apie vėliavos keitimą, tačiau dabar ji turi visai kitą istorinę prasmę - karas, pokaris, tremtys trispalvę apaugino dvasiniais dalykais, tad jos tikrai niekas nekeis.
Kita vertus, jau netrukus siūlysime Seimui tvarkyti kai kuriuos juridinius valstybinių simbolių naudojimo aspektus, nes yra painiojami valstybei ir tautai reprezentuoti skirti ženklai. Pavyzdžiui, visur prie ambasadų, kurios reprezentuoja valstybes, kabo vadinamosios herbinės vėliavos. Tam reikalui mes turime Lietuvos valstybės istorinę vėliavą - Vytį raudoname fone.
Gediminas GUDAVIČIUS
