„Įvyko stebuklas“, „50 dienų vandenyne be maisto ir vandens“ – tokios antraštės neseniai mirgėjo pasaulio spaudos puslapiuose. Istorija išties nekasdieniška: trys vaikinukai iš Ramiojo vandenyno salelės išplaukė valtimi į vandenyną ir negrįžo. Jie buvo aptikti atsitiktinai, po 7 savaičių, kai visi juos jau laikė žuvusiais.
Kaip žmogus gali beveik du mėnesius išgyventi metaliniame laiviūkštyje vidury vandenyno, be maisto ir vandens? Bet apie viską – iš eilės. Šios istorijos pagrindiniai veikėjai yra 14–metis Edvardas Nasau (Edward Nasau) ir jo 15–mečiai pusbroliai Filo Filo ir Semas Peresas (Sem Perez). Veiksmo vieta – Tokelau salos Ramiajame vandenyne. Tokelau priklauso Naujajai Zelandijai, tai trijų koralinių salų grupė, esanti pusiaukelėje tarp Havajų ir Naujosios Zelandijos. Didžiausia iš jų – Atafu, čia gyvena apie 600 žmonių, tarp jų ir minėtieji vaikinai. Gana ilgai šis rojaus kampelis slėpėsi nuo likusiojo pasaulio – oro uosto čia nėra iki šiol, o iki artimiausios Samoa salos kelionė laivu trunka dvi dienas. Beje, ir tarp trijų atolų atstumas yra nemažas, plaukti reikia apie 8 valandas.
Iki praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio čia nebuvo net telefono ryšio. Užtat paskui salų gyventojai neišvengiamai ir labai greitai susipažino su įvairiausiais civilizacijos malonumais, tarp jų ir alkoholiniais gėrimais. Oficialūs asmenys patvirtina, kad saliečiai alui, degtinei, viskiui, džinui išleidžia daugiau nei maisto produktams. Vėliau pasipylė čionykščiams naujos problemos: smurtas, skurdas ir jaunimo alkoholizmas. Tiesa, išliko ir sveikos tradicijos, tarp kurių – sporto varžybos, vykstančios paeiliui kiekvienoje iš trijų salų.
Išginė nuotykių troškimas
Šiemet svečius priėmė Atafu. Vietos gyventojams šios varžybos visuomet būna didelė šventė. Vakare, kai keltas su svečiais paliko salą, trys vaikinai susėdo po palmėmis ir, reikia manyti, dar gerokai pasivaišino. Šaunioji vaikinų trijulė visuomet sakydavo draugams, kad didžiausias jų troškimas – išgarsėti visame pasaulyje. Atrodo, 2010 m. spalio 5–ąją jų maldos buvo išklausytos... Nežinia, kas jauniesiems didvyriams konkrečiai šovė į galvą – vytis į gretimą Fakaofo salą grįžusius naujuosius pažįstamus, plaukti į Australiją arba Ameriką, kaip, vieno iš jų tetos liudijimu, vis ketino, ar dar kas nors, bet apie antrą valandą nakties nuotykių troškimas, matyt, galutinai įveikė sveiką protą ir užgožė savisaugos instinktus. Jie „pasiskolino“ dėdės laivelį ir išvyko...
Vietiniai prisipažįsta, kad net pastebėję išplaukiančius tris vaikinukus nebūtų sunerimę, nes tenykštis jaunimas dažnai susiruošia pažvejoti, taip pat ir naktį. Žinoma, „trys muškietininkai“ nė nepagalvojo apie tokius menkniekius kaip kompasas, maisto atsargos arba ryšio priemonės. Kam gi? Jie, galima sakyti, užaugo vandenyne, ir valtis jiems – tas pats, kas bet kuriam iš mūsų – dviratis. Jie įsimetė į laivelį kokoso riešutų ir alaus, šiokią tokią benzino atsargą.
Degalai greitai baigėsi, alus taip pat. Laivelis nukrypo nuo kurso, bangos jį pamažu nešė tolimojo Fidžio kryptimi. Pastebėjus trijų paauglių dingimą, buvo organizuota plataus masto paieškos operacija. Ir nors joje dalyvavo Naujosios Zelandijos karinės pajėgos, pastangos rezultatų nedavė. Buvo aukojamos gedulingos mišios už žuvusiuosius: juk visiems aišku, kad 3 m ilgio laivelyje vandenyne niekas ilgai neišgyvens. Paauglių dingimas salos gyventojams sukėlė tikrą šoką.
Stebuklingas išsigelbėjimas
Jau trečiąją kelionės dieną baigėsi kokoso riešutų atsargos ir padėtis tapo tikrai sunki. Berniukai malšino troškulį gėlu vandeniu, kurį naktimis, kai lydavo, rinkdavo į brezento gabalą. „Mes valgėme visai mažas skraidančias žuvytes, kurios kartais įšokdavo į valtį“, – vėliau papasakojo E.Nasau. Kartą ant laivelio krašto nutūpė žuvėdra ir Peresas neįtikėtinomis pastangomis sučiupo ją plikomis rankomis. Išbadėję keliautojai ją iškart pasidalijo ir suvalgė. Paskutinį kartą jie kažką valgė likus savaitei iki išsigelbėjimo. Kartą naktį berniukams sužibo išsigelbėjimo viltis. „Pamatėme didelį laivą, bet jis buvo pernelyg toli, – pasakojo E.Nasau. – Todėl tiesiog sėdėjome ir žiūrėjome, kaip jis tolsta“.
Valtį su paaugliais atsitiktinai pastebėjo žvejų laivas, kai jie jau buvo praradę viltį išsigelbėti. Praėjo 7 savaitės ir paskutiniu metu neiškrito nė lašas lietaus, todėl vargšams prisiėjo gerti jūros vandenį. Suprantama, kad nusilpę organizmai nebūtų ilgai atsilaikę. Tunus žvejojantis laivas „San Nikunau“ jų valtelę pastebėjo rajone, kur laivai apskritai užsuka retai. Paaiškėjo, kad berniukai nudreifavo ne mažiau nei 1300 km! Savaime suprantama, jų būklė buvo apverktina – išsekę, netekę daug skysčių, apsvilę saulėje. Tačiau, turint omeny, ką jiems teko patirti, jie vis dėlto išsaugojo blaivų protą ir net truputį jėgų. Laimė, „San Nikunau“ įgula suprato, kokia trapi yra jų sveikata, todėl nepradėjo jų maitinti, tik po truputį girdė vandeniu.
Paskui jie buvo nugabenti į Fidžio sostinę Suvą, paguldyti į ligoninę ir maitinami per lašelines. Gydytojų teigimu, per 50 dienų jie gavo tiek mažai vandens ir maisto, kad kurį laiką tiesiog negalės valgyti. Vėliau trijulė buvo nugabenta į Samoa, kur laukė laivo, nugabensiančio juos į Atafu. „Niekada neabejojau, kad jie liks gyvi. Laivelis, kuriuo jie plaukė, negali apvirsti. Be to, jie užaugę prie jūros, jos nebijo, – agentūrai DPA sakė Kuresa Nasau, Tokelau administracijos galva. – Švenčiame jų išgelbėjimą. Bet grįžę jie turės atsakyti į kai kuriuos klausimus“.
Kaip žmogus išgyvena ekstremaliose situacijose?
Žmogaus organizmo galimybės yra didžiulės, nors daugelis to net neįsivaizduoja. Paprastai teigiama, kad be vandens galima apsieiti keletą dienų, o be valgio – savaites. Bet dažnai ekstremaliose situacijose žmonės žūsta daug anksčiau, nors būna ir atvirkščiai, kai ilgą laiką organizmo jėgos tiesiog nesenka. Nuo ko tai priklauso? Jaunas prancūzų gydytojas Alenas Bombaras (Alain Bombard) kadaise nusprendė įrodyti, kad žmogus gali išgyventi bet kokiomis sąlygomis, net be vandens arba maisto. 1952 m. jis guminiu laiveliu išplaukė iš Ispanijos į Ameriką.
Kelionė truko 65 dienas. Drąsuolis pasiėmė avarinių vandens ir maisto atsargų, bet jas užantspaudavo. Jam išsilaipinus Amerikos krante, visi išvydo, kad visos jo atsargos buvo neliestos. Tada Bombaras sakė: „Sudužusių laivų keleivius nužudo ne jūra, ne saulė, jie miršta iš baimės“. Jaunojo gydytojo kelionė įrodė, kad žmogus gali ištverti fantastiškai ilgą laiką. Svarbiausia – atsiminti, kad bet kokioje ekstremalioje situacijoje didžiausias priešas yra baimė. Žinoma, sunku jos išvengti, jei, tarkime, žmogus lieka gyvas sudužus lėktuvui arba pasiklysta miške. Bet baimė gali būti arba paniška, kai jis nebepajėgia blaiviai mąstyti, arba valdoma, kuri kaip tik mobilizuoja organizmo jėgas.
Pasitaiko, kad baimės genamas žmogus, pavyzdžiui, lengvai užsikabaroja ant stulpo arba peršoka per tvorą, nors normaliomis sąlygomis to niekaip nepajėgtų. O išlikimo laikas taip pat būna įvairus. Tarkime, paprastai manoma, kad žmogus negali ilgai išbūti šaltame vandenyje. Jei prisiminsime garsųjį „Titaniką“, 1612 žmonių mirė nuo šalčio, nesulaukę pagalbos. O štai Rusijos specialistai pasakoja apie žmones, kuriuos vadina „baltosiomis meškomis“: jie lengvai gali 1,5–2 valandas plaukioti lediniame vandenyje, ir yra net tokių, kurie bandė perplaukti Beringo sąsiaurį. Ir tai ne sportininkai, o paprasti įvairaus amžiaus žmonės, prisipratinę organizmą priešintis šaltam vandeniui. Taigi organizmas turi daug resursų, tik būtina juos laiku mobilizuoti kovai su šalčiu, badu arba troškuliu, tai yra nuteikti save psichologiškai.
Pirmiausia, ką turi daryti žmogus, atsidūręs ekstremalioje situacijoje – nusiraminti. O tada bus galima priimti protingą sprendimą, tarkime, kuria kryptimi eiti. Kartu psichika nusiteikia kovoti. Kas dėl jūros vandens, tai dar Bombaras teigė, jog sūrų vandenį galima gerti, tai geriau, negu visiškas troškulys. Tačiau anglų mokslininkai, išanalizavę daug panašių atvejų, nustatė, kad iš daugybės taifūnų ir nuskendusių laivų aukų, gėrusių jūros vandenį, žuvo 38 proc., o iš tų, kurie jo negėrė – vos 3 proc. Jei grįšime prie trijų paauglių istorijos, savaime suprantama, labai svarbus buvo ir jų amžius: jaunas organizmas lengviau pakelia stresą ir maisto ar vandens stygių.
Michaelis Kravinkelis (Michael Krawinkel) iš Gyseno universiteto teigia, kad jam nėra žinomas nė vienas atvejis, kad žmonės tiek ilgai išgyventų be maisto. Udo Foksas (Udo Fox), Vokietijos sudužusių laivų keleivių gelbėjimo draugijos vadovas, mano, kad lemiamos reikšmės turėjo lietūs, gera fizinė būklė ir tinkamas psichologinis nusiteikimas. Aišku, nereikia pamiršti, kad jie užaugo salose ir vandenynas jiems – įprasta aplinka. Toje situacijoje atsidūrę vidutinių platumų gyventojai gal ir nebūtų išgyvenę.
Parengė Milda KUNSKAITĖ
