Atrodytų ponas Juozas Olekas suprato, kad Rusijos grėsmė nėra fantastinė sritis, kad Rusija nepasikeitė, kad įvykiai Ukrainoje rytoj gali tapti įvykiais Baltijos šalyse. Tai, apie ką dar prieš metus drįsdavo kalbėti tik pavieniai politikai, dabar tapo visiems aiškia, visu kūnu juntama grėsme. Kiekvienas istorikas žino liūdną, bet paprastą tiesą – neišmoktos istorijos pamokos neišvengiamai linkusios pasikartoti. Kariuomenės stiprinimą reikėjo rimtai pradėti iš karto po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmą kartą pareiškė, kad Rusija neatsiprašinės dėl Molotovo Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų. Tai buvo pirmasis, dar labai tylus ir nedrąsus, bet jau gana aiškus signalas, kad 1939 metų rugsėjo 1-osios pamoka ne už kalnų.
Kai Vladimiras Putinas viešai išdrįso pasakyti, kad „Sovietų sąjungos griūtis buvo didžiausias XX amžiaus geopolitinė katastrofa“ reikėjo įvesti privalomą karinį ugdymą Lietuvos mokyklų vyrenėms klasėms, nes net naiviausiam piliečiui turėjo būti aišku, kad už šios frazės slypi nedviprasmė revanšizmo dvasia. Kai 2008-ųjų vasarą Rusija panaudojo brutalią karinę jėgą prieš Gruzijos nepriklausomybę ir tuo pademonstravo, kad griūnant Sovietų imperijai prarastas žemes pradeda susigrąžinti jėga, o NATO ir visas Vakarų pasaulis tik „išreiškė susirūpinimą“, pasidarė aišku, kad partneriai partneriais, o savo kariniu saugumu reikia stipriau rūpintis patiems. Kaip reikėtų pavadinti 2008-ųjų Lietuvos krašto apsaugos ministrus Juozą Oleką ir Rasą Juknevičienę, kurie palaidojo Lietuvoje šauktinių kariuomenę, tuo faktiškai atimdami iš Lietuvos piliečių jų konstitucinę pareigą – dalyvauti Lietuvos valstybės gynime?
Teisybės dėlei turime pridurti, kad ponia Rasa, kuriai pradėjus eiti Krašto apsaugos ministrės pareigas šauktiniai dar tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tik gėlių padėjo ant visuotinės karo prievolės kapo, visą pagrindinį juodą darbą iki tol jau buvo atlikęs ponas Juozas. Tačiau tai nesumažina vadinamųjų „dešiniųjų“ politinės atsakomybės, nes eidami į 2008 metų rinkimus jie deklaravo, kad „18 – 24 metų amžiaus tinkamos karo tarnybai sveikatos jaunuoliai atliks 7 savaičių pradinį karinį apmokymą pašaukti arba savo noru“ iš to išplaukia, kad sugrąžins šauktinius ir sustiprins savanorius, tuo sustabdydami sistemingą krašto apsaugos sistemos griovimą. Tai netik nebuvo padaryta, bet palaidojus šauktinių kariuomenę buvo smarkiai sumažintas gynybai skiriamas procentas nuo BVP. Labai gali būti, kad kada nors Lietuvos nepriklausomybės priešai įsteigs „generolo Vinco Vitkausko“ apdovanojimą „už Lietuvos kariuomenės griovimą iš vidaus“ du kandidatai į jo kavalierius tikriausiai niekam nekelia abejonių.
Grįžkime prie paskutinių Krašto apsaugos sistemos sprendimų, ar tikrai Lietuvos kariuomenei reikia pirkti brangias tanketes? Ar tikrai esminis trūkstamas Lietuvos kariuomenės ginklas yra prabangi karinė technika? Ar bus kas valdys tas tanketes, kas naudosis ginklais, jei Lietuvą puls agresorius. Ar brangios tanketės pasirenkamos ne dėl neblogų „atkatų“, iš kurių priprato prabangiai gyventi ne vienas valdininkas ir politikas? Tikrai per paskutinį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį susikaupė daug svarbesnių ir labiau mūsų krašto saugumui galinčių pasitarnauti uždavinių. Paminėsime tik keletą neatidėliotinų sprendimų:
Visuotiniai kariniai apmokymai. Yra ne viena dešimtis tūkstančių 45 – 60 metų amžiaus vyrų, kurie atlikę karinę tarnybą Sovietinėje armijoje, turi įvairius atsargos karių ir karininkų laipsnius, gali tvirtai laikyti ginklą rankose, bet nei karto per 25 nepriklausomybės metus nebuvo mobilizuoti atnaujinti žinioms ir įgūdžiams. Tai tiesiog nusikaltimas. Kuo skubiau privalu surengti bent 4 savaičių mokymus šiems žmonėms, kur jie atnaujintų savo žinias, išmoktų naudotis naujais Lietuvos kariuomenės turimais ginklais, būtų priskirti konkretiems rezervo vienetams. Kad šie vyrai žinotų kur privalo prisistatyti kilus karui, kad žinotų koks ginklas jam priklauso ir koks vadas, kurioje kuopoje jam vadovaus. Aišku, organizuojant tokius mobilizacinius mokymus privalu kompensuoti vidutinį mokymo dalyvio darbo užmokestį mokymų lakotarpiu ir įpareigoti darbdavius nedaryti jokių trukdymų piliečiams atlikti pareigą tėvynei. Atnaujinus žinias tarnavusiems Sovietinėje armijoje, reikia atnaujinti žinias Lietuvoje atitarnavusiems rezervo kariams ir karininkams, o tada pradėti visuotinį karinį rengimą tų, kurie nebuvo susidūrę su kariuomenę, bet atitinka amžiaus ir sveikatos kriterijus ginklui laikyti.
Pilietinio, karinio mokymo stiprinimas mokyklose ir universitetuose. Reikia kuo skubiau paruošti programas ir specialistus kad būtų galima karinį mokymą pradėti mokyklos suole. Karinis mokymas privalo būti susietas su pilietiniu, patriotiniu, ideologiniu ugdymu. Baigęs vidurinę ar profesinę mokyklą jaunas pilietis privalo jaustis patriotu ir tėvynės gynėju. Aišku, tai labai susiję su pačių mokytojų indėliu ir motyvacija, todėl vykdant šią programą privalu užtikrinti normalias darbo ir pragyvenimo sąlygas mokytojams, kad jiems netektų papildomai uždarbiauti tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimas. Kad mokytojai galėtų įskiepyti nuoširdų patriotizmą reikia, kad visuomenėje pakiltų mokytojo prestižas, kad mokytojas būtų pavyzdys, autoritetas. Tam užtektų palyginti nedaug lėšų, tačiau atsipirktų labai greitai ir šimteriopai. Aukštosiose mokyklose šalia specialybės studentas turėtų gauti ir atsargos karininko ar puskarininkio laipsnį, nes aukštąjį mokslą baigę žmonės karo atveju galėtų daugiau pasitarnauti kaip karininkai, nei kaip eiliniai kariai. Jų mokslo žinios padėtų rasti sprendimus sudėtingesnėse kovinėse situacijose.
Moratoriumas euro įvedimui. 2004 metais, stodami į Europos Sąjungą mes įsipareigojome įsivesti eurą kai būsime tam pilnai pasiruošę. Valdantieji jau pasiruošė įsivesti eurą - pasididinę sau atlyginimus, susitvarkę privilegijų ir priedų sistemą, ramiai ir sočiai laukia europinių kainų. O ar Tauta pasiruošus lito panaikinimui? Ar pensininkai, nesulaukdami nurėžtų pensijų kompensavimo laukia euro? Ar laukia euro mokytojai, nežinantys per kelias mokyklas privalės dirbti rytoj, kad galėtų gauti bent vidutinį atlyginimą? Ar laukia euro žemdirbiai, kurie išmaldą, vadinamas išmokas, kurios nesiekia net Europos Sąjungos išmokų vidurkio? Ar laukia euro jaunos šeimos, kurioms vis sunkiau išgyventi ir išlaikyti vaikus, po to, kai valstybė, kad atitiktų euro įvedimo kriterijus, panaikino net simbolinius „vaiko pinigus“, kurių kažkada užtekdavo bent sauskelnėms kūdikį aprūpinti ir drastiškai apkarpė vaiko priežiūros atostogų išmokas. Net ir dažnai klastojamos ir valdžios „pakoreguojamos“ socialinių tyrimų apklausos rodo, kad euro Lietuvoje nelaukia 2 trečdaliai tautiečių. Tačiau valdžia, ryžtingai užgniaužusi referendumo dėl skuboto euro įvedimo stabdymo iniciatyvas toliau nekreipia dėmesio į piliečius. Tai ne tik ekonominė problema, tai piliečių pasitikėjimo valstybe problema. Dažnas pilietis valdžią sieja su valstybe ir matydamas valdžios daromas neteisybes pradeda nejausti ryšio su tėvyne. Tai pavojinga, nes nusivylęs žmogus nėra motyvuotas ginti savo šalies. Ar daug žmonių, kurie buvo priversti emigruoti iš Lietuvos, grįš jos ginti? Jei būtų atlikta tokia apklausa, manau, jos rezultatai tikrai nedžiugintų. Matydami vangią ES poziciją Ukrainos įvykiuose, tikriausiai visi suprantame, kad nei narystė Europos sąjungoje, nei euro greitesnis įsivedimas tikrai mūsų saugumo nesustiprins, o milžiniškas tam projektui skiriamas išlaidas drąsiai galima panaudoti kitur, svarbesniems neatidėliotiniems darbams. Švedija, Lenkija, Danija ir kitos šalys, kurioms svarbi piliečių nuomonė ir šalies saugumas, neskuba įsivesti euro. Gal nereikėtų skubėti ir mums, nebent tikrai esame įsitikinę, kad jau pralenkėme Švediją savo piliečių gerovės lygiu ir šalies išsivystymu...
Tai tik keletas būtinų ir gyvybiškai svarbių gynybinių užduočių. Galima būtų prirašyti daugybę kitų neatidėliotinų darbų, nes per daugiau kaip dvidešimt metų neveiklumo jų prisikaupė gyva galybė. Tačiau jei padarysime bent šiuos, vežimas pajudės, tai sustiprins mūsų Tautos ir tėvynės šansus išlikti artėjant milžiniškam geopolitiniam tornadui, kuris gali nušluoti milijonus gyvybių ir sunaikinti ištisas tautas ir valstybes.
Julius Panka Tautininkų Sąjungos pirmininkas
