Per šią griūtį žuvo 54 žmonės, dar 35 buvo sužeisti. Netrukus įvykio vietoje pradėjo darbuotis ugniagesiai-gelbėtojai, medikų brigados ir policijos pareigūnai. Jau ieškant sužeistųjų ar žuvusiųjų, įvyko dar viena griūtis.
Nors prabėgo penkeri metai, bet iki šiol nesibaigė teismų maratonas, kuriame ieškoma kaltųjų dėl beprasmiškos 54 žmonių žūties. Kaip paaiškėjo, nelaimė įvyko dėl klaidų, kurios buvo padarytos dar statybų projekte. Plačiau apie tai, galite perskaityti čia: Penkeri metai po Zolitūdės tragedijos: kas atsakys už pražudytas 54 gyvybes?
Prabėgus penkeriems metams po nelaimės naujienų portalas tv3.lt apsilankė tragedijos vietoje. Pamatykite, kaip ji pasikeitė per šį laiką išskirtinėje nuotraukų galerijoje:
Taip pat pasikalbėjome su kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis, kuriems šią tragediją iki šiol primena skardinėmis plokštėmis uždengta nelaimės vieta ir tvora apjuosta teritorija.
Dėkinga likimui
Su mažamečiu vaikučiu prie tragedijos vietos sutikta 34 metų Kristine pasakojo, kad čia gyvena jos tėvai. Maža to, anot jos, tik per stebuklą jos tėvai ar sesuo nebuvo „Maxima“ parduotuvėje griūties akimirką:
„Laimei niekas iš mano artimųjų nežuvo, bet taip nutiko tik dėl susiklosčiusių palankių aplinkybių. Anksčiau prie pat „Maxima“ parduotuvės buvo autobusų stotelė. Tik išlipęs galėdavai greitai patekti į tą parduotuvę. Mano mama kiekvieną dieną ten ėjo – žinote, tai duonos, tai pieno.
O tą dieną ji nusprendė eiti tiesiai namo. Tarsi likimas būtų kažką į ausį pakuždėjęs. Ji grįžo namo gaminti valgyti. Kartu su mama gyveno mano jaunesnioji sesuo. Tai jos sutarė, kad kai pavalgys, sesuo nueis nupirkti ten kažko. Jie pradėjo valgyti ir tuo metu kaip tik sugriuvo tas pastatas.
Iš pradžių jos nesuprato, kas nutiko. Atrodė lyg žemės drebėjimas. O tėtis kaip tik tuo metu statė automobilį kieme ir ketino taip pat užsukti į tą prekybos centrą. Toje parduotuvėje viską parduodavo, tai žmonės kartais užsukdavo tiesiog pasivaikščioti. Laimei niekas iš artimųjų ten nenuėjo.“
Moteris teigė, kad dėl vykstančio teismo proceso yra daug neaiškumų, todėl komentuoti to ji nepanoro: „Žinome, kad procesas vyksta, bet tik tiek. Suprantu, kad tą namą norėjo nugriauti, bet statybų kompanija tam paprieštaravo ir neva įrodė, kad jis saugus. Bet kaip bus toliau, sunku pasakyti.“
Kristine pasakoja, kad kiekvienais metais šalia tragedijos vietos uždegama daugybė žvakučių, atnešama gėlių.
„Šioje vietoje negyvenau prieš penkerius metus. Bet mano tėvai ir sesuo labai ilgai dar pro šią vietą ramiai praeiti negalėjo. Kai girdi žmonių raudas, matai degančias žvakutes – vis prisimeni, kokia tragedija čia nutiko. Bet laikas, kaip sakoma, gydo net ir giliausias žaizdas.
Metai po metų jau tampa lengviau. Bet kai sutinki artimuosius praradusius žmones ir su jais pasikalbi, tai vėl viskas sukyla. Mano mamos bendradarbė taip vyrą prarado. Lyg ir vyko gimtadienis ir ji kažką pamiršo nupirkti parduotuvėje. Ji pasiuntė savo vyrą druskos ar kažkokio kito menkniekio, tas išėjo ir nebesugrįžo. Laiptinėje taip pat buvo nėščia moteris. Išsiuntė vyrą, bet irgi jo nebesulaukė. Tokių istorijų kai prisiklausai, tai tikrai susigraudini“, – bendrą savijautą apibūdino moteris.
Laukė žinių apie artimuosius
Gretimame tragedijos vietai name gyvenantis 50 metų Jurijus teigė, kad tuo metu buvo išplaukęs, tačiau dėl to kilo tik dar daugiau streso ir baimės: „Esu jūreivis, tai kaip tik buvau išplaukęs. Tad išgirdau apie nelaimę būdamas jūroje. Buvo žiauru laukti žinių, ar nežuvo mano tėvai, pažįstami žmonės. Vėliau sužinojau, kad keli pažįstami iš to paties ar aplinkinių namų vis dėlto žuvo. Juolab ir pardavėjas gerai pažinojau.
Kiekvieną dieną ši vieta primena mums apie tragediją. O pikčiausia, kad iki šiol niekas dėl to nenuteistas. 54 žmonės žuvo, o niekas nekaltas. Kaip taip gali būti? Pikta dėl to labai. Pastatė paminklą ir tiek. Valdžia dalija pažadus žmonėms, kad viskas išsispręs, bet niekas nejuda iš vietos. Manau, kad teismas taip ir tęsis. Po to praeis 10, 15, 20 metų. Sueis senatis ir kaltininkai išsisuks nuo bausmės. Juk nepriklausomi ekspertai patvirtino, kad buvo padarytos klaidos statybų projekte, bet mūsų teismai to, regis, negirdi.“
Prie su žurnalistu kalbančio Jurijaus prisijungė pro šalį einanti ir šuniuką vedžiojanti 65 metų Natalija. Moteris taip pat apgailestavo, kad kaltųjų dėl šios siaubingos tragedijos taip niekas ir nenubaudžia:
„Mes, vietiniai gyventojai, esame nusivylę, kad šis teismo procesas iki šiol nesibaigia. Žmonės mirė, artimieji iki šiol juos apverkia, gyvename priešais pat tragedijos vietą ir matome, kaip nešamos gėlės, degamos žvakutės. Matome tas ašaras, tą skausmą. Ir nesuprantame, kodėl nieko nenuteisė. Manome, kad čia dideli pinigai žaidžia. Yra finansinis interesas nenuteisti už tragediją atsakingų asmenų.“
Ponia Natalija teigė, kad tragedijos dieną buvo išvykusi iš namų.
„Grįžau po savaitės su vyru ir vaikais. Padėjome gėlių, nieko daugiau negalėjome padaryti. Tik stovėjome ir verkėme“, – pokalbį užbaigė ir atsisveikino garbingo amžiaus moteris.
