Šiais laikais sunku pavadinti ką nors durniumi ar iškrypėliu. Visur yra tik „kitokie žmonės“. Pažįstamas Vilniaus universiteto profesorius čia nusiskundė, kad seminaruose darosi nykoka, kai „kitokių“ ir „įdomių“ tampa daugiau už neįdomius ir įprastus. Bet juk tas pats dabar darosi politikoje.
Įsivaizduokite prieš dešimtį metų Tėvynės Sąjungą, kuri dar nebuvo užsirašiusi krikščionimis demokratais, derantis dėl koalicijos su nūnai nušalinto prezidento, tapusio Europos parlamentaru, Rolando Pakso komanda. Vieša kai kurių patriarchų savižudybė būtų visai tikėtina.
Nūnai viskas paprasčiau. Kalbos apie tradicines ir marginalias partijas tampa marginalių svajoklių prerogatyva. Nėra iš esmės jokios sandėrių konfigūracijos, kuri būtų neįmanoma.
Iš Maskvos, pagal seniai žinomas versijas siųstas Lietuvėlei suėsti Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich negaili šansų ir nepartiniam abonentui Artūrui Zuokui ir tradiciniam konservatyviam krikdemui Raimundui Aleknai. Ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Klaipėdoje ta pati TS-LKD, pakeliui į valdžią, jau noriai ima partneriais bet ką, kad tik į tą valdžią patektų. Visiškai nepriklausomai nuo to, kuo baigsis politinis turgus, galima teigti, jog senoji „tradicinių ir populistinių“ partijų schema yra faktiškai išmesta į šiukšlių dėžę. Lietuvoje įsigalėjo į Rytus nuo Berlyno populiarėjanti politinė mada: partijos su nieko nesakančiais pavadinimais ir nesukančios sau galvos dėl ideologijų.
Tai nėra kažkokia vienn savivaldai būdinga išimtis. Nacionaliniu mastu tvarkingai glebesčivosi Andrius Kubilius ir Gediminas Kirkilas, o ir Darbo partiją TS-LKD oficialiai kvietė į glėgį. Tiesa, gavo pasityčiojantį atsakymą.
Nei kairėje, jei dešinėje nėra jokių stabdžių ir neginčijamų postulatų. Kokia koalicijos schema, pragmatizmo sumetimais būtų neįmanoma? Na – nebent Algirdui Paleckiui būtų sunkoka su Ričardu Čekučiu, bet net ir už tai nebestatyčiau pinigų.
Gal tai progresas, o gal mada, bet lieka neaišku – dabar daugiau atsirado tradicinių, ar tų, kurie įdomūs?
