Sunykimas, mirtis ir irimas yra tos temos, kurių kartais norėtume, bet vis tik negalime išvengti. Gal tai mūsų pačių mirtingumas, kuris šias šiurpias temas paverčia įdomiomis, o gal tai tiesiog tas faktas, kad šį kartą mirė kažkas kitas, o ne mes patys.
Nepaisant šių priežasčių, šiandien pristatome dar vieną seną gerą sąrašą apie mirtį.
10. Rosalia Lombardo (1918-1920)
Rosalia Lombardo (nuotr. Listverse.com)
Kapučinų Katakombos, Palermas, Italija
Mumijos nėra itin populiarios, kai kalbame apie patrauklumą. Tačiau mažoji Rosalia Lombardo nesunkiai sulaužo visas mumijų bjaurumo taisykles, sutrypdama jas savo mažomis kūdikio kojelėmis.
Rosalia mirė 1920 metais nuo pneumonijos. Jos tėvas norėjo turėti tobulą mylimos dukros prisiminimą, todėl sumokėjo nemažus pinigus balzamuotojui Alfredo'ui Salafia'ui, kad šis mumifikuotų mergaitę, kurią vėliau galėtų pamatyti visas pasaulis.
Balzamuotojas pakeitė visą kūne buvusį kraują formaldehidu, alkoholio ir glicerino mišiniu išdžiovino odą, o nuo pelėsių gynė salicilio rūgštimi.
Rezultatas yra tikrai šokiruojantis. Būtų visai nenuostabu, jei supainiotumėte Rozaliją su paprasta maža mergaite, kuri užmigo. Tiesa, ji užmigo sandarioje stiklo talpoje, pripildytoje azoto dujų.
9. Mirties seifai
Mirties seifai (nuotr. Listverse.com)
Logeraito parapijos bažnyčia, Škotija
Viktorijos laikų škotai buvo tikrai pašėlę. Jei neplaukiodavo ledinėje jūroje su visą kūną dengiančiais maudymosi kostiumais, tai gerdavo vėžlių sriubą arba mėgaudavosi jau dešimtu tos dienos valgiu. O jei nedarydavo nei vieno iš šių dalykų, tai, pasirodo, virš kapų konstruodavo narvus.
Iškyla klausimas: ar šie narvai buvo skirti sulaikyti mirusiuosius nuo pabėgimo, ar neleisti kapų vagims įsibrauti? Deja, bet mirties seifai buvo būtent „seifai mirusiesiems“, kurių paskirtis buvo apsaugoti palaidotųjų kūno dalis nuo to meto vagių, kurie šviežius lavonus parduodavo vietinėms medicinos įstaigoms.
8. Taira no Masakado (940)
Taira no Masakado (nuotr. Listverse.com)
Ōtemachi, Tokijas, Japonija
Samurajus iki mirties ir pusdievis po jos, Masakado paliko gilią žymę Tokijo miesto istorijoje. Keian laikotarpyje gyvenęs samurajus vadovavo vienam iš didžiausių pasipriešinimų prieš Kijote įsikūrusią valdžią. Deja, bet dėl prieš tą pačią valdžią įvykdytų nusikaltimų 940 metais Masakado buvo nukirsta galva.
Tačiau Masakado, kaip ir jo galva, nepasitraukė tyliai ir ramiai. Sakoma, kad jo galva nepuvo net tris mėnesius, o visą tą laiką abi jo akys vartėsi nesustodamos.
Galiausiai galva buvo palaidota dabartinėje Tokijo teritorijoje, o didvyris iškart tapo legenda. Pagarba gimė iš baimės, nes sakoma, kad didelė gamtinė katastrofa ištiks miestą, jei kas nors sutrikdys kapo ramybę.
Japonijos vyriausybė apsiėmė tvarkyti kapą, todėl memorialas yra visada puikiai prižiūrimas. Tikriausiai tai geriausiai atrodantis tūkstančio metų senumo kapas pasaulyje.
7. Lilė E. Gray (1881-1958)
Lilė E. Gray (nuotr. Listverse.com)
Salt Lake kapinės, Jutos valstija, JAV
Iš pirmo žvilgsnio jos antkapis atrodo visai normalus, bet žpažiūrėjus atidžiau galima pamatyti kiek netipišką užrašą: „Pabaisos 666 auka“.
Ne visai toks antkapio įrašas, kokio paprastai tikimasi. Tačiau realybė yra kiek švelnesnė ir antkapyje minima pabaisa nėra pats Šėtonas. Pabaisa yra JAV vyriausybė. Vis dar gyvas Lilės vyras Elmeris Gray Jungtinių Valstijų vyriausybę nesidrovėdamas keikia ir kaltina jo žmonos mirtimi. Kad ir kaip bebūtų keista, niekas kitas jokių akivaizdžių priežasčių šioje istorijoje nerado.
6. Chase šeimos kripta
Chase šeimos kripta (nuotr. Listverse.com)
Barbadosas, Karibų Salos
Ši kripta vaiduoklių medžiotojus domina jau daugelį metų. 1813 metais, po Tomo Chase mirties, laidotojai išvydo netikėtą vaizdą. Visi kriptoje buvę karstai pasislinko į kitas patalpos vietas, nors pati kripta nebuvo atidaryta nuo pat dvimetės Marijos Anos Chase mirties 1808 metais. Iš karstų niekas nedingo, o didelis ant marmuro durų buvęs cemento antspaudas nebuvo pažeistas. Karstai buvo padėti į savo vietas.
1816 metais mirė dar vienas šeimos narys, vienuolikametis Čarlis Briusteris Ames, tuomet kripta ir vėl buvo atidaryta. Kaip ir praėjusį kartą, karstai vėl buvo žymiai pasislinkę iš savo vietų. Gerokai toliau paslinktas buvo ir Tomo Chase karstas, kuris buvo pagamintas iš itin sunkaus švino. Jo laidojimo metu karstą į vietą nešti turėjo net aštuoni stiprūs vyrai.
Nuo to karto, per kiekvienas laidotuves prie kriptos susirinkdavo didelė smalsuolių minia, norėjusi savo akimis išvysti keistus kriptoje vykstančius dalykus.
1819 metais Barbadoso gubernatorius Lordas Combermere pats pamatė keistus pokyčius ir įsakė atlikti išsamų tyrimą. Ant grindų buvo paskleista smėlio, kad matytųsi įsibrovėlių pėdsakai. Visos sienos buvo atidžiai patikrintos ieškant slaptų įėjimų. Kai kripta buvo uždaryta, gubernatorius pats užantspaudavo duris.
Praėjus mažiau nei metams Lordas Combermere įsakė ir vėl atidaryti kriptą. Ant durų buvęs antspaudas išliko nepažeistas, o smėlis atrodė neliestas, tačiau šį kartą karstai buvo išmėtyti po visą patalpą. Kai kurie net stovėjo vertikaliai, o vienas buvo užtemptas laiptais į viršų iki pat išėjimo.
Gubernatoriui to pakako. Jis įsakė visus kriptoje esančius karstus išnešti ir palaidoti kitose vietose, o kriptą apleisti. Tuščia, ji stūkso iki pat šių dienų.
5. Marija Shelley (1797 – 1851)
Marija Shelley (nuotr. Listverse.com)
Šv. Petro bažnyčios kiemas, Bournemouth, Anglija
Jūs mylite savo antrąją pusę, tiesa? Žinoma, kad taip. Bet ar norėtumėte būti palaidoti su jo/jos širdimi, suvytiona į A4 formato popierių? Turbūt ne.
Pasirodo, kad Marija Shelley manė kitaip. 1822 metais, po tragiško įvykio buriuojant, jos vyro palaikai buvo kremuoti Via Reggio papludimyje Italijoje, tačiau jo širdis nesudegė. Po kelių dienų pelenai buvo palaidoti protestantų kapinėse Romoje, bet laidotuvėse dalyvavęs poetas Leigh Hunt pargabeno Marijos buvusio mylimojo širdį į Angliją.
Marija išsaugojo savo žuvusio vyro širdį daugybę metų, kurią ji laikė savo rašomojo stalo viršutiniame stalčiuje, suvyniotą į vieną iš savo vyro ankstyvų juodraščių.
Marija mirė 1851 metais ir buvo palaidota su jos vyro širdimi prie šono. Ganėtinai tinkanti istorijos pabaiga moteriai, kuri sukūrė ir parašė Frankenšteiną, ar ne?
4. Rusų mafija
Rusų mafija (nuotr. Listverse.com)
Jekaterinburgas, Rusija
Prieš daugelį metų dviejų kariavusių Rusijos mafijos gaujų namais buvusios Uralmašo kapinės tapo ir jų paskutinio poilsio vieta. Vaikštant po jas jūsų nepaliks jausmas, kad esate stebimi, bet tai atleistina. Beveik kiekvienas antkapis yra papuoštas gyvo dydžio mirusiojo paveikslu.
Aleksandras Khabarovas, vienos paskutiniojo dešimtmečio gaujos lyderis, taip pat palaidotas čia. Jo kapą puošia ne tik didžiulis paveikslas, bet ir apsaugos kamera, užtikrinanti 24 valandų per parą stebėjimą. Ne pats geriausias taikinys gėlių vagims.
3. Inesa Clarke (1873-1880)
Inesa Clarke (nuotr. Listverse.com)
Čikaga, JAV
Inesa Clarke žuvo būdama vos šešerių, kai ją nutrenkė žaibas. Jos antkapį puošia gyvo dydžio skulptūra, sėdinti ant suoliuko ir dėvinti suknelę su skėčiu, bei rankoje laikanti gėlę. Meno kūrinys buvo užsakytas jos tėvų ir dabar yra dengiamas smūgiams atsparaus stiklo. Kol kas viskas ganėtinai normalu, ar ne? Taip atrodo tik iki tol, kol su šeima nuvyksite pasivaikščioti į kapines. Gal ir nelabai dažnas įvykis, bet sekmadieniai kartais būna tragiškai nuobodūs. Bet tik iki tol, kol jūsų maži vaikai pasigirs, kad žaidė su šešiamete mergaite, vilkinčia senovinę suknelę.
2. Kitty Jay
Kitty Jay (nuotr. Listverse.com)
Manatonas, Anglija
Parankiai vadinamas Jay Kapu, šis neišvaizdus žolės kauburėlis jau seniai stebina vietinius gyventojus.
Manoma, kad tai yra savižudės paskutinio poilsio vieta, čia esanti maždaug nuo 1700 metų. Ji jau spėjo tapti vaiduoklių medžiotojų mėgstama vieta.
Aštuonioliktame amžiuje religingi žmonės į savižudžius žiūrėjo itin neigiamai, todėl bažnyčia atsisakė skirti plotą jos kapui. Vietoj to, ji buvo palaidota kelių sankirtoje, kad jos siela išliktų pasimetusi ir niekada nerastų kelio anapilin.
Visgi kažkas, kažkur prijaučia merginai. Nepaisant daugybės vykusių tyrimų, ant jos kapo vis atsiranda šviežiai skintų gėlių. Vaiduokliai ar gyvieji, kol kas nė vienas iš jų neprisiėmė atsakomybės už skiriamą pagarbą.
1. Princesė Elisabeta Demidoff (1779 – 1818)
Princesė Elisabeta Demidoff (nuotr. Listverse.com)
Per Lašezo kapinės, Paryžius, Prancūzija
Tai nėra vienas iš žymiausių kapų šiose kapinėse, tapusiose amžino atilsio vieta tokioms garsenybėms kaip Džimas Morisonas, Edita Piaf ar Oskaras Vildas.
Ši rusų kilmės princesė buvo ištekinta už pirmojo San-Donato princo, bet santuoka nebuvo sėkminga. Viena turtingiausių to meto moterų mirė nelaiminga, todėl savo palikimo vyrui neatidavė. Vietoj to ji sugalvojo užduotį: milžiniškus turtus paveldės tas, kas jos mauzoliejuje sugebės išgyventi visą savaitę ir neišprotėti. Daugybė žmonių bandė, daugybei nepavyko, o turtai vis dar laukia laimėtojo.
