Tomo Venclovos tekstas „Aš dūstu“, kaip ir reikėjo tikėtis, sukėlė atsakomųjų tekstų bangą. Autorius – autoritetingas asmuo, tad ir atsako jam ne vien lengvasvoriai.
Tinkle aptikau Andriaus Bielskio, Romo Gudaičio, Aurimo Guogos, Vladimiro Laučiaus, Alvydo Medalinsko, Algirdo Patacko, Donato Petrošiaus, Nidos Vasiliauskaitės, Egidijaus Vareikio svarstymus.
Man knieti aptarti kiek galima daugiau T. Venclovos paliestų temų. Esant tokioms užmačioms geriausiai rašyti kiekvienos T. Venclovos pastraipos komentarą ir... taip siutinti skaitytojus. Panašioms pratyboms turėsiu laiko per atostogas, kurios ne už kalnų. Dabar pasistengsiu neišsiplėsti. Atrodo, kad šįkart neviršijau T. Venclovos teksto apimties – apie 25 tūkst. ženklų.
Šiame įraše ketinu paklibinti kai kuriuos pamatinius T. Venclovos palyginimus. Panagrinėsiu T. Venclovos straipsnio pradžią, kurioje jis nusako esminę priešstatą tarp Strepsiado ir Sokrato. Skaitytojo gal nesuerzins tai, kad, užuot siuntęs maigyti nuorodą, pateiksiu T. Venclovos fragmento santrauką (kursyvas).
Tai beveik tiksli citata...
...tik kelios praleistos frazės nepažymėtos daugtaškiais.
423 m. prieš Kristaus gimimą Atėnuose buvo pastatyta Aristofano komedija „Debesys“. Komedijos centre – sodietis Strepsiadas, šalia kurio namų įsirengė „mąstyklą“ filosofas Sokratas. Strepsiadas – patriarchališkai doras žemdirbys, kurio sūnus, kaip paprastai būna, jau pasidavė naujoms madoms ir dėl to kelia tėvui nerimą. Gal tas Strepsiadas truputį komiškas, tačiau be jo, anot Aristofano, visuomenė ir valstybė nedelsiant sugriūtų. Svarbiausias daiktas jam yra tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės. Jis žino, kad pridera tikėti senaisiais dievais – tiksliau, atlikti ritualus jų garbei. Jam viskas yra aišku, jis lengvai skiria gėrį ir blogį, juoda ir balta.
Tuo tarpu Sokratas pagal Aristofaną yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada teisūs. Jis abejoja dievais – tradicinėmis vertybėmis, netgi drįsta juos neigti. Mąstanti asmenybė jam svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą. Maža to, jis domisi ne tik Atika, ne tik savo demu, kaip Strepsiadas, bet ir kitais kraštais, netgi visata, tad yra aiškus globalistas, kosmopolitas. Šiandien daug kas įtartų, kad Sokratas yra žydas ar bent turėjo žydę motiną, o jei ne, tai jo žmona Ksantipė tikriausiai žydė. Bet tų laikų Atėnuose žydų nebuvo, ir apie juos vargu ar kas buvo girdėjęs – beje, kaip ir Jeruzalėje vargu ar buvo girdėję apie Atėnus.
Strepsiadas nesėkmingai bando mokytis „mąstykloje“, bet netrukus nusprendžia, kad Sokratas niekina tai, kas švenčiausia, ardo moralę, nuodija protus, tvirkina jaunuomenę, taigi silpnina tautos stuburą – ir dar pavojingu metu, kai vyksta Peloponeso karas. Komedijos gale jis padega „mąstyklą“ – joje ima pleškėti Sokratas su savo pasekėjais. Paskutiniai Sokrato žodžiai tekste – „Aš dūstu“. Autorius aiškiai stoja į Strepsiado pusę – taip Sokratui ir reikia. Beje, komedija yra įskundimas – kaip sovietmečiu sakydavome, „donosas“. Kaip visi žinome, Sokratas buvo atėniečių nuteistas ir turėjo išgerti taurę nuodų. Tiesa, tai įvyko daug vėliau, bet jo kaltintojai daugmaž kartojo Strepsiado argumentus.
Geroje dramoje nebūna taip, kad viena pusė būtų visiškai neteisi. Taip nėra ir Strepsiado bei Sokrato (tiksliau, Aristofano ir Sokrato) konflikte. Galima įžiūrėti tiesos ir kai kuriuose Strepsiado samprotavimuose. Bet, kad ir ką sakysi, vienas skirtumas akivaizdus – Sokratas nebūtų padegęs Strepsiado namų ir nebūtų įskundęs jo valdžiai.
Inteligentai kovoja su inteligentais, o ne su runkeliais
Dešimt balų T. Venclovai už ironiją dėl žydo Sokrato ir jo žmonos žydės. Bet ne apie tai noriu pasvarstyti. Man kelia abejonių T. Venclovos išvada – Sokratas nebūtų deginęs Strepsiado, nebūtų skundęs jo valdžiai. Todėl ketinu tą T. Venclovos teiginį sokratiškai padaužyti plaktuku.
Iš cituoto fragmento matyti, jog T. Venclova pasinaudoja antikinės literatūros pavyzdžiu, kad glaustai ir vaizdžiai aprašytų konfliktą tarp „inteligento“ ir „runkelio“ (žodžiai „inteligentas“, „intelektualas“ kalbant apie senovės Atėnus skamba keistai, todėl, rašydamas apie anuos laikus, naudoju kabutes).
Mano požiūriu, T. Venclova svarsto apie Strepsiado ir Sokrato konfliktą, suteikdamas tam ne antikinį, bet sovietinį turinį.
Štai mano pramanytas pavyzdys (visi herojai ir aplinkybės išgalvoti). Sovietiniame Leningrade kūriku dirba toks Josifas Brodskis, niekur nespausdinamas poetas. Katilinėje pas jį lankosi draugai. Kompanija gurkšnoja arbatą, kartais degtinėlę. Prie krosnies garsiai skaitoma sovietinių leidyklų atmesta proza ir poezija. Į katilinę po dziudo treniruotės užklysta berniukas Vova. Jis kažkaip pritampa, ima lankytis dažniau. Vovos svajonė – kada nors dirbti KGB. Vovos tėvelis sužino, kur lankosi sūnus, pats kelis kartus ten užsuka. Tėveliui lyg ir įdomu, bet jis greitai supranta, kad visas reikalas kvepia „nemalonumais per valdiškus namus“.
Priešas nesnaudžia – būk budrus
Išsigandęs tėvelis eina į katilinę, kad dėl viso pikto supleškintų Brodskio ir jo draugų skaitomą „makulatūrą“. Šiek tiek kauštelėjęs tėvelis elgiasi negrabiai, netyčia padega kampe suverstus skudurus. Tėvelis pabėga, Brodskis nubunda, puola gesinti gaisrą. Jam pavyksta. Šliauždamas iš katilinės Brodskis šnopuoja: „Aš dūstu...“
Apie įvykius katilinėje sužino istorijos mokytojas, Vovos tėvelio draugas ir sugėrovas. Jis visa tai aprašo satyriniame rašinėlyje, kurį parodo Brodskiui – girdi, nunešiu visa tai į laikraščio „Večernij Leningrad“ feljetonų skyrių. Tu „stukačius“, rašai literatūrinius „donosas“, sako Brodskis istorijos mokytojui. Ne, atsako šis – aš tik noriu tave perspėti kaip inteligentas inteligentą: jeigu ne aš, tai kiti tave įskųs, todėl keisk gyvenimo būdą. Brodskis gūžteli pečiais ir išprašo mokytoją lauk. Netrukus „Večernij Leningrad“ atspausdina feljetoną apie Brodskį. Tai „donosas“, bet istorijos mokytojas čia niekuo dėtas – rašinį parašė kiti asmenys. Sovietinis teismas nuteisia Brodskį už veltėdžiavimą. Po daugelio metų, kada Brodskis jau yra pasaulinė literatūros žvaigždė, istorijos mokytojas papasakoja žurnalistams apie savo bandymus perspėti Brodskį, tačiau jie netiki ta istorija, kadangi mokytojas „donoso“ neišspausdino, juodraščio neišsaugojo, Vovos tėvelis jau miręs, pats Vova nepasiekiamas. Brodskis irgi miręs.
Ši mano pramanyta istorija apie pramanytą istoriją skamba įtikinamai tiems, kurie gyveno prie sovietų valdžios. Bet nerizikuočiau sovietmečio aplinkybių perkelti į senovės Atėnus. Sutikčiau, kad „inteligentas“ Aristofanas galėjo viešai perspėti „inteligentą“ Sokratą: žmogau, tave supleškins „runkeliai“! Tokiu atveju Strepsiadas čia niekuo dėtas – „Debesys“ tėra viešas „inteligentiškas“ atsakas į viešą „inteligento“ Sokrato plepėjimą. Tai perspėjimas, o ne „donosas“.
Štai kitas nuo pradžios iki galo mano pramanytas pavyzdys su menamais herojais (galimas pavardžių sutapimas – atsitiktinis).
Chruščiovmečiu sovietinėje Lietuvoje keli jaunuoliai iš „gerų šeimų“ savoje kompanijoje aptarinėdavo užsienio rašytojų ir filosofų veikalus, neprieinamus eiliniam sovietų inteligentui, kadangi panaši literatūra buvo sukišta į specfondus. KGB apie tuos jaunuolius surinko medžiagą ir dalį jos netiesiogiai (per kompartijos CK) pateikė jaunam rašytojui Justinui Marcinkevičiui. Šis parašė apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Kūrinys greitai buvo išverstas į beveik visas sovietinio lagerio kalbas. Lietuvoje apysaką buvo televiziškai ekranizuota.
„Pušis, kuri juokėsi“ – tai savotiškas ugdymo romanas su melodramos elementais. Tarp veikalo herojų pasirodo ir šiek tiek sušaržuoti jaunuoliai iš „gerų šeimų“. Pagrindinis apysakos veikėjas, jaunas dailininkas, vidujai atsiriboja nuo elito atžalų peršamų idėjų ir galiausiai atranda jam ir valdžiai (šiai atstovauja visokios meno tarybos) priimtiną saviraiškos būdą.
Tų elito atžalų inteligentiški prototipai vėliau iš Sovietų Sąjungos emigravo, o neemigravusį Justiną Marcinkevičių, poetą ir dramaturgą, ėmė garbinti beveik visi nors kiek paskaitantys lietuviai.
Apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ negalima laikyti „donosu“, kadangi KGB žinojo daugiau už apysakos autorių. Vargu ar tai perspėjimas, kadangi KGB turėjo savų būdų įspėti. Tačiau kai kuriems sovietinės estetikos rėmuose neišsitenkantiems menininkams šis kūrinys galėjo būti kelrodis – bandykite eiti šiuo keliu. (Kokiu? – Skaitykite „Pušis, kuri juokėsi“).
Šiame konflikte išvis nėra „runkelių“, konfrontuoja vien inteligentai: disidentiškos elito atžalos, talentingas rašytojas (beje, kaimietis) ir anaiptol ne mažaraščiai ideologai.
Jeigu teigčiau, kad istorijos apie Brodskį ar Marcinkevičių nėra mano pramanytos, tektų aiškintis dėl pateikiamų faktų ir jų interpretacijų. Prierašas: „Pavardžių ir įvykių sutapimai – atsitiktiniai“ leidžia nusiplauti rankas. Tokia publicisto ar prozaiko higiena.
Tačiau grįžkime prie Sokrato. Primenu savo klausimą – ar Sokratas skųstų Strepsiadą valdžiai, ar degintų jo turtą. (Ar Brodskis apskųstų Vovos tėvelį saugumui, ar padegtų jo virtuvę? Ar disidentiška elito atžala rašytų skundus į CK, ar duotų į snukį kokiam nepatikusiam poetui, vertėjui ir t. t.?)
Kas buvo komunistas – Sokratas ar Platonas?
Apie jokių raštų nepalikusį Sokratą liudija keli Antikos autoriai, bet daugiausiai jis cituojamas kaip Platono veikalų personažas.
Nežinau, kokiu būdu galėčiau mažiau apsijuokti: ar vaizduodamas, kad gerai išmanau antikinę filosofiją, jos komentarus, ar atpasakodamas Sokrato politines pažiūras iš visiem prieinamo šaltinio? Antrasis variantas reikalauja mažiau pastangų.
Platono veikale „Valstybė“ Sokratas, šių dienų kalba šnekant, žaidžia strateginį-politinį žaidimą: mintyse kuria idealią valstybę (nežinau, gal Platono „Valstybė“ jau kompiuterizuota). Jos santvarka tikrai nedemokratiška. Sokrato politinis idealas – valdovas-filosofas.
Tomui Venclovai tokioje valstybėje nebūtų vietos, kadangi, anot Platono veikale kalbančio Sokrato, poetai puoselėja ir stiprina blogąją sielos dalį, naikina protingąjį sielos pradą; poetai su siela daro tą patį, ką niekingi žmonės padaro su valstybe, kada užgrobia valdžią – todėl poetų idealioje valstybėje neturėtų likti.
Sokrato kuriamos valstybės sąranga primena senovės arijų visuomenės tvarką. Sokratas kalba apie: 1) aukščiausią valdovų luomą (jie rengiami valdžiai daugelį metų); 2) karius-sargybinius ir 3) visus likusius – valstiečius, amatininkus ir t. t. Tokioje valstybėje nėra privatinės nuosavybės. Žmonos ir vaikai – bendri. Nėra ir demokratijos, kadangi įstatymus kuria valdovai.
Vis dėlto tai yra Platono Sokratas. „Platono valstybė“ – dažnai vartojamas pasakymas. Išsireiškimo „Sokrato valstybė“ neteko girdėti.
Pereidamas prie Sokrato teismo ir mirties aplinkybių, paminėsiu, kad apie tai Juozas Glinskis parašė pjesę „Cikuta – Sokratui“. Beje, atsižvelgiant į šaltiniuose smulkiai aprašytus Sokrato pojūčius mirštant, dabar manoma, kad jam davė ne cikutos, o kitų nuodų.
Sokratui išgėrus nuodų jam ėmė šalti pėdos. Jis pasakė, kad mirs tada, kada šaltis pasieks širdį.
Sokratas – pilietis, o ne disidentas iš katilinės
Apie Sokrato santykius su valdžia galima pasakyti, kad jis, anot įvairių liudijimų, ragino paisyti įstatymų ir pats jų paisė, tačiau darė tai pasirinktinai – viskas priklausė nuo valdžios. Kada Atėnuose vieneriems metams įsiviešpatavo vadinamieji Trisdešimt tironų, tarp kurių buvo ir Sokrato mokinys Kritijas, jam ir dar keturiems karo prievolininkams buvo įsakyta suimti žmogų, kurį rengtasi nubausti mirtimi. Sokratas nepakluso, taip stumdamas savo gyvybę į pavojų.
Tačiau Sokratas sutiko su jam paskelbtu mirties nuosprendžiu, kada teismas jį nuteisė jau atstatytos demokratijos sąlygomis.
Sokratas kaltintas bedievybe, tarp skundusiųjų buvo ir poetas Meletas, nukentėjęs prie Trisdešimties tironų ir dalyvavęs jų nuvertime. Anot kai kurių autorių, Sokratas teisme kalbėjęs iššaukiamai. Pagal Atėnų teismų tvarką, Sokratas galėjo pats sau paskirti baudą, tačiau atsisakė tai padaryti – girdi, taip jis pripažintų savo kaltę (teisėjai rinkdavosi iš kaltintojų prašytų ir kaltinamųjų pasiskirtų bausmių). Nors nesijautė kaltas, Sokratas atsisakė draugų siūlymo bėgti, teigdamas, jog nėra vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo mirties. Išklausęs nuosprendį, Sokratas paprašė, kad gyduolių dievui Asklepijui būtų paaukotas gaidys – įprasta padėka už pasveikimą.
T. Venclova „inteligentą“ Sokratą priešpastato „runkeliui“ Strepsiadui, tačiau tikrovėje konflikto būta tarp kelių „inteligentų“. Du iš trijų Sokrato skundikų – poetas Meletas ir oratorius Likonas – galėjo būti labiau išsilavinę už patį Sokratą. Šis nieko neužrašinėjo, užtat mėgo daug šnekėti ir ginčytis. Apie trečiojo skundiko, odininko Anito, išsilavinimą ir intelektą žinių neturiu.
T. Venclova ir pats pripažįsta, kad tikrasis Sokrato oponentas yra ne Strepsiadas, bet rašytojas Aristofanas, „Debesų“ autorius. Kartoju – literatūrinį „donosą“ prieš Sokratą (jeigu tai „donosas“) parašė „inteligentas“ Aristofanas, o „runkelis“ Strepsiadas tėra tik personažas.
Atėnai Sokrato laikais – teisinė valstybė. „Debesų“ tęsinys galėtų būti apie tai, kaip Strepsiadas teisiamas už Sokratui padarytą turtinę žalą. Sokratui grėstų tas pats, jeigu jis pasikėsintų į Strepsiado turtą.
Kadangi tikrovėje niekas Sokrato „mąstyklos“ nepadegė, tai ir mano abejonė dėl T. Venclovos įsitikinimo, jog Sokratas nebūtų padegęs Strepsiado namų, nebūtų įskundęs jo valdžiai, šiek tiek pakimba ore.
Nors šiandienine kalba šnekant Sokratas buvo „paplaukęs“ ar „pavažiavęs“, jis vykdė piliečio priedermes. Trisdešimt tironų norėjo pasinaudoti juo kaip šauktiniu kažką suimant, bet Sokratas dezertyravo. Kita vertus, demokratijos sąlygomis, jis vienąkart pats pirmininkavo teismui. (Nesileidžiant į smulkmenas – Sokratas ėjo prytanio pareigas, kada buvo teisiami jūrų mūšį pralaimėję karvedžiai; prytanis – daugeliui Atėnų vyrų tekusi pareigybė, leidžianti, vaizdžiai kalbant, vienąkart gyvenime pirmininkauti vienam „seimo posėdžiui“.)
Ar Sokratas nebūtų skundęs ir deginęs? Pasvarstysiu tariamąja nuosaka. Jaunystėje pilietis Sokratas tarnavo Atėnų kariuomenėje kaip šauktinis. Kažin, kiek priešų jis užmušė? Jeigu Sokratas nebūtų įskundęs Strepsiado, kada įtartų, jog šis yra Atėnų priešininkės Spartos šnipas, Sokratas nebūtų vertas piliečio vardo.
Kartoju – vargu, ar „inteligentą“ Sokratą galima laikyti „runkelių“ susidorojimo auka. Sokratas gyveno Atėnų galybės saulėlydžio metu, kada miestą krėtė politinė sumaištis. Neatmestina versija – Sokratas pražuvo „inteligentų“ kovoje dėl valdžios.
T. Venclova vis dėlto rašo ne apie Antiką, o apie Lietuvą. Kadangi skerdžius Lapinas ar „astronomas“ Šmukštaras nelabai tinka T. Venclovos idėjoms iliustruoti, jis pasinaudoja Sokratu.
Toliau aš lenksiu prie to, kad inteligentai sokratai, kada gauna daugiau valdžios, gali „runkelius“ terorizuoti, žudyti, atimti jų turtą. Ir tai daroma (jeigu daroma) vien siekiant įgyvendinti dorovinį idealą. Utopistai yra atkakliausi ir mažiausiai savanaudiški žmogžudžiai.
Čia įterpsiu vieną pastabėlę – nežinau, kur ją kitur padėti.
Sokratas buvo žinomas kaip ginčininkas. Žinių tūris jam nelabai rūpėjo. Jo tikslas buvo gryninti sąvokas, visokiausiais būdais tempiant jas iš priešininkų galvų. Save Sokratas vadino „pribuvėja“.
Internetas šiais laikais atpalaiduoja nuo būtinybės prikimšti galvą žinių. Išmoningai „pribuvėjai“ internetas yra tarsi gimda, iš kurios su Google galima ištraukti, ko reikia. Tik mokėk sokratiškai paklausti. Apie daugelį čia rašomų dalykų aš sužinojau per pastarąsias dvi paras, kada, besislapstydamas nuo karščio sodo namelyje, dėliojau šį tekstą. Nors Platono „Valstybę“ esu skaitęs.
Ar internetas palaidos senojo kirpimo inteligentus? Bet kuriuo atveju, internetas sudaro sąlygas atsirasti „greitiesiems inteligentams“, kaip kad tam tikra maisto gamybos įranga leido atsirasti greitojo maisto restoranams. Vienas mano Skype korespondentas surašė tokius šaukiamuosius (mano laisvas vertimas): „Seniau – pagalvok prieš prasižiodamas; dabar – pagooglink prieš blogindamas“.
„Už tą pasaulį buvo brangiai sumokėta...“
Tomas Venclova rašo:
„Istoriškai laimėjo, kaip žinome, Sokratas. Mes apskritai gyvename jo pasaulyje – skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo. Už tą pasaulį buvo brangiai sumokėta ir ligi šiol mokama, bet man jis mielesnis ar bent jau įdomesnis nei Strepsiado pasaulis. Jei būtų laimėjęs Strepsiadas, tiksliau, Strepsiado idėja, tai ligi šiol gyventume dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus bei visatą ir, beje, apsuptose nekenčiamų ir iš tikro pavojingų barbarų genčių. Strepsiado pasaulyje Sokrato nė pėdsakų nebūtų.
Tiesa, Strepsiadas ir negalėjo laimėti. Jeigu vieną kartą atsirado „mąstykla“, ji niekada neišnyks, nors tu ją šimtus kartų padeginėtum. Galų gale visada bus jos viršus“.
Ši ištrauka – dovana komentatoriui. Net galva sukasi, kada pagalvoji, kiek nuomonių galima pridrožti, rimtai užsiėmus čia pacituotais T. Venclovos teiginiais.
Skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo triumfas: „Gyvenk kaip nori! – Kaip nori, taip ir gyvenk!“
Vienas T. Venclovos sakinys man skanus kaip tas kaulas šuniui, kurį šis pakasa, kad paskui atkastų, pagraužtų ir vėl užkastų: „Už tą pasaulį buvo brangiai sumokėta ir ligi šiol mokama, bet man jis mielesnis ar bent jau įdomesnis nei Strepsiado pasaulis“. Pirmas mano krimstelėjimas – kas moka? Gal Tomas Venclova moka? (Tiek to – pasiliksiu tą „kaulą“ atostogoms.)
Deklaravęs, jog visada bus „mąstyklos“ viršus, T. Venclova pasisuka veidu į lietuvių kultūrą: „Mūsų Sokratas buvo Vytautas Kavolis“.
Kadangi bylinėjausi tik vieną kartą, dabar nepamenu, ar Lietuvos teismuose sakoma: visi jūsų liudijimai gali būti nukreipti prieš jus. A. Patackas be didelių diskusijų atrėžė T. Venclovai: „Kavolis yra jūsų Sokratas. Mūsų Sokratas yra Vydūnas“.
Tausodamas skaitytojų kantrybę, be įvado pasakysiu: rusų Sokratas buvo Leninas.
Kritikos ginklai ir kritika ginklais
Sokratas?
Ar Leninas buvo skeptiškas? Ir dar kaip – ypač religijos atžvilgiu. Ar jis laisvai mąstė? Leninas rašė apie daugelį dalykų: ekonomiką, politiką, istoriją, netgi filosofavo. Tik nedidelė jo tekstų dalis buvo carinės cenzūros patikrinta. Gyvendamas emigracijoje, Leninas rašė, ką norėjo, vartė marksizmą, kaip jam reikėjo. Su oponentais dažnai polemizavo chamiškai – tad galima pasvarstyti, ar toks „pribuvėjos“ menas laikytinas sokratišku.
Neturėdamas valdžios, Leninas teigė esąs internacionalistas, o valdžią užgrobęs daug prisidėjo prie rusų kultūros naikinimo. Tradicines vertybes jis kritikavo ne inteligentišku ginklu – žodžiu, o tikrais ginklais – pavyzdžiui, inicijavo stačiatikių šventikų žudynes.
Leninas buvo globalistas, kadangi siekė įžiebti pasaulinę revoliuciją. Jis daug padarė, kad rusai virstų „internacionalistais“ be šaknų – naikino dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenes, nieko nežinančias ir nenorinčias žinoti apie tolimesnius kraštus bei visatą.
Lenino pradėta kurti valstybė panaši į platoniškąją. Valdžios piramidės viršuje buvo sąmoninga, marksizmu apsiginklavusi mažuma (valdovai); jie rėmėsi prievartos aparatu (kariais-sargybiniais). Likusioji gyventojų dalis buvo nuvaroma nuo žemės, paliekama be nuosavybės, uždaroma į konclagerius, kad būtų „perauklėta“. Visiškai niekam tikę, negavę „bilieto“ į šviesų rytojų, būdavo nužudomi. Bet ir platoniškoje (sokratiškoje?) valstybėje vietos yra ne visiems.
Kazokai, prasikaltę tuo, kad kovojo prieš bolševikus ir siekė sukurti savą valstybę, buvo masiškai žudomi. Dono upė jų kūnus išplukdydavo į Juodąją jūrą. Turkija, neapsikentusi dėl kazokų lavonais nuklotų savo pakrančių, Sovietų Rusijai pateikė notą.
(pauzė)
Kadangi esu jausmingas (ypač per karščius), be to internete daugiausiai bendrauju su gudėmis, ukrainietėmis, totorėmis ir kazokaitėmis, siūlau padaryti skaitymo pertrauką ir pasiklausyti dainos, kuri buvo trumpai gyvavusios kazokų valstybės himnas. Tik penkios minutės. Su paveikslėliais.
Nuo bolševikų pereikime prie katalikų.
Profesorių diktatūra
Nežinau, ar tarp Portugalijos elito, kuris valdė tą šalį nuo 1933 m. iki 1974 m. buvo daug filosofų, tačiau vyriausybėse būta labai daug universitetų profesorių. Pagal šį rodiklį Portugalija galbūt pasiekė rekordą. O režimo būta dešiniojo.
Nesileisdamas į smulkmenas, nusistebėsiu dėl to, kad prof. Antonio Salazaro valdymas Portugalijoje dažnai vadinamas „fašistine diktatūra“. Tai nesusipratimas, kadangi Salazaras buvo katalikas ir siekė, jog Portugalijos „naujoji valstybė“ (taip jis vadino savo kurtą santvarką), įgyvendintų popiežiaus Leono XIII išdėstytą katalikų socialinę doktriną.
Gyvavusi keturis dešimtmečius, „naujoji valstybė“ 1974 m. buvo karinio perversmo pribaigta (Salazaras tada jau buvo miręs). Nors Salazaro palikimą ir atminimą naujoji demokratinę valdžia siekė sunaikinti, portugalai iki šiol vis prikrečia politiškai nekorektiškų pokštų: tai kokiame nors miestelyje Salazaro vardu aikštę pavadina, tai, žiūrėk, televizijos apklausoje Salazaras išrenkamas labiausiai nusipelniusiu visų laikų portugalu.
Nežinau, ar Koimbros universitete ilgai dėstęs ekonomiką Salazaras, kada iškopė į valdžią, toleravo sokratišką skepticizmą ir laisvą mąstymą. Tradicinių vertybių atžvilgiu jis buvo nusiteikęs vienareikšmiškai – visuomenę turėjo persmelkti krikščioniškasis „šariatas“. To buvo siekiama ne prievarta (vis dėlto Europa), o katalikišku švietimu ir auklėjimu. Neaišku, kiek pats Salazaras to „šariato“ laikėsi. Jis buvo viengungis. Teigta, kad jis neva davęs vienuolio įžadus. Portugalijoje dabar pastatytas filmas apie Salazaro santykius su gausybe moterų. Gal jis kaip tikras katalikas buvo tiesiog veidmainis?
Sokratas? Kazanova? (Salazaro kultas youtube išsisėjo plačiai – 4 min. maldelė.)
Salazaro kultūrinė politika kartais apibūdinama kaip FFF. Tai reiškia Fatima, futbolas, fado. Vertimas į lietuvių kalbą: Šiluva, krepšinis, sutartinės (kam nuo sutartinių skauda galva, gali įsirašyti „Ant kalno mūrai“). Salazaras stengėsi, kad Portugalija būtų dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių piliečių šeima. Jo kultūrinė politika siekė katalikiškai išauklėti „runkelius“. Popiežius Pijus XII planavo persikelti į Portugaliją, jeigu karo metu Vatikaną būtų užgrobę naciai, po karo – komunistai.
Darbą Salazaras pradėdavo, išklausydamas slaptosios politinės policijos vadovo pranešimų. Ir taip kasdien. Režimas buvo represyvus, nors ypatingais žiaurumais nepasižymėjo. Neišvengta politinių žmogžudysčių.
Spėju, kad prie Salazaro Portugalijoje buvo linksma kaip toje Lisabonos fado kavinaitėje, kurioje kažkada padariau šį įrašą.
Salazarą paminėjau dėl kelių dalykų. Viena vertus, didelė profesorių koncentracija valdžioje dar nereiškia, kad jie skleidžia skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo dvasią. Galbūt prisiskaitę Platono, jie siekia gerinti valstybę, imasi auklėti tautą, kad ši artėtų prie dorovinio idealo. Auklyba neapsieina be nuolatinės priežiūros, todėl „geresnį žmogų“ ugdžiusiose valstybėse (Sovietų Sąjungoje, Portugalijoje) neišvengiamai įsigali slaptoji policija ir cenzūra. Šiuo požiūriu katalikai ir komunistai panašūs. Czeslawas Miloszas parašė knygą „Pavergtas protas“ apie komunistinę ideologiją. Toks pavadinimas visiškai tiktų knygai apie katalikybę.
Krikščionys būna ne vien demokratai, bet ir nedemokratai.
Nuo katalikų ir komunistų pereikime prie tautininkų.
„Aš dūstu!"
Sokratas?
Salazaras buvo ekonomikos profesorius, bet Platoną jam neišvengiamai teko skaityti – bent jau mokantis kunigų seminarijoje. O Antanui Smetonai Platonas buvo meilė ir hobis. Pavairavęs valstybę, jis vakarais versdavo Platoną. Neabejoju, kad platoniškąjį Sokratą jis galėtų cituoti ilgai ir nuobodžiai.
Salazaro politinis idealas buvo katalikiškas. Smetonos – atvirai platoniškas: valstybė turinti auklėti piliečius. Kažkoks užsienietis pavadino jį „geranoriu diktatoriumi“.
Smetona irgi buvo profesorius – dėstė universitete, nors, atrodo, neturėjo universiteto baigimo diplomo. Manydamas esąs kompetentingas filologas, Smetona pasisakė už tai, kad lietuviai rašytų ne ąžuolas, įdėti, įrašyti, bet anžuolas, indėti, inrašyti ir pan. Pats taip rašė ir kalbėjo, bet nepasinaudojo turima valdžia, kad įvestų tokią lietuvių kalbos normą.
Tai detalės. Esmė – karo stovis, policinis režimas, cenzūra, suvaržymai politinėms partijoms. Ir dainingos auklėjamosios prezidento kalbos.
Antanas Smetona žuvo per gaisrą 1944 m. Liudijama, kad buvo rastas užsidengęs kailiniais – matyt, slėpėsi nuo dūmų. Galbūt, paskutinė jo mintis buvo „Aš dūstu...“
Tezės ateičiai
Mano surašyti dalykai yra iliustracijų seka. Prie to paveiksluoto teksto prisegu jau išsakytų arba norimų išsakyti minčių santrauką. Kai ką gal pavyks ateity išplėtoti.
1) Pagal tai, ką žinome apie Sokratą, galime tvirtinti, kad jis, būdamas aistringas filosofinių pasiplepėjimų dalyvis, išties buvo skeptiškas, kritiškas, negailėjo tradicinių vertybių. Laisvai diskutuodamas jis nusakė tobulos valstybės idealą – taip liudija Platonas. Sokratas vykdė piliečio priedermes, nors demokratiją laikė tobulos valstybės degradavusiu pavidalu. Platoniškojo Sokrato sekėjai, irgi laisvai diskutuodami, konstruoja konkrečius tobulos valstybės projektus. Jų įgyvendinimas neapsieina be prievartos. „Tobulose“ valstybėse kažkodėl įsigali cenzūra, piliečių sekimas ir pan.
Ir laisvės reikalavimą, ir būtinybė ją riboti pagrindžia (kartais įgyvendina) anaiptol ne „runkeliai“, bet „inteligentai“. Revoliucijos ir kontrrevoliucijos dažniausiai būna „inteligentų“ darbas.
2) Teiginys, jog „istoriškai laimėjo Sokratas“, kelia daug abejonių. Nei jis laimėjo, nei ką.
Labai abejotina ir tai, kad skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo pasaulis yra geresnis už dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių bendruomenininkų pasaulį. Abejonę kelia ir šių pasaulių supriešinimas.
(Pratęsiu pagal galimybes. Tema jau šiek tiek nusibodo.)
P.S. Per atostogos, matyt, ardysiu pagrindą, ant kurio stovėjau. Remontas.
Tęsinys:
