Gegužės viduryje uniformuotas ir pasitempęs vyras tvirtai žengdamas Prezidentūros koridoriais šypsojosi televizijos kameroms ir žybsintiems fotoaparatams. Lipdamas pas patį prezidentą Valdą Adamkų raudonu kilimu nuklotais laiptais jis jautėsi pagaliau tapęs tikru valstybininku ir dėkingas jiems.
Pirmiausia savo bičiuliui Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojui Dariui Jurgelevičiui. Šis vyras žinojo, kad niekas niekada jam nesiūlys tapti VSD generaliniu direktoriumi (ir D.Jurgelevičiaus viršininku), be to, ta vieta dar spalį numatyta ir pažadėta Povilui Malakauskui. Tačiau generalinio policijos komisaro pavaduotojas Kęstutis Lančinskas jau, matyt, tikėjosi, kad greitai raudonu kilimu jam teks sugrįžti. Tik kitam vaidmeniui.
Tuo pat metu po Vilnių karštligiškai blaškydamiesi VSD pareigūnai žiniasklaidai bruko neva skandalingą informaciją apie policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių. Anoniminiu skundu TV žinių žurnalistai beveik susigundė, tik paprašė, kad jį pasirašančios "grupės neabejingų teisingumui policininkų" nariai sutiktų nusifilmuoti, bent su maišu ant galvos. Žiniasklaidos sąlyga - tai turi būti tikri policininkai. Jie galėjo pasiūlyti ne vieną saugumo pareigūną, tačiau ne policininką. Nenorit, nereikia. Skundo autoriai žinojo, kad Vidaus reikalų ministerijai ir jos vadovui liberalcentristui Raimundui Šukiui užteks ir tiek, kiek yra.
"Valstybininkų" klanui ir jį aptarnaujantiems saugumo darbuotojams reikėjo naujo skandalo, kuris užgožtų VSD tarnybinių butų privatizavimo ir visas kitas nešvarias istorijas, o visuomenėje susikaupusį pyktį dėl valstybės turto pasisavinimo nukreipti į ką nors kita. Ne veltui tuometis VSD vadovas Arvydas Pocius nuolat kartojo: "Dėl tarnybinių butų rėmiausi kitų institucijų patirtimi." Triukšmas gesinamas triukšmu. Taip pat ideali proga perimti ir Lietuvos policiją šios grupuotės žinion. Ypač kai yra savų, galinčių ir norinčių tapti jos vadovais.
Vienos iš VSD valdybų viršininkas, atrodo, ne tik rinko duomenis apie policijos generalinio komisaro tarnybinį būstą, jo judėjimo tarnybiniu automobiliu maršrutus (tam tikslui net kelis kartus asmeniškai lankėsi Alytuje), kovo mėnesį piliečiai, panašūs į saugumo darbuotojus, slapta fotografavo į V.Grigaravičiaus penkiasdešimtmetį besirenkančius svečius. Domėtasi ir generalinio komisaro žmona, sūnumi. Šis saugumo darbuotojas jau turi tokių darbų patirties - štai Specialiųjų tyrimų tarnyba, vykdžiusi teismo sankcionuotą tuomečio Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko ir "Rubicon group" vadovų slaptą telefono pokalbių kontrolę, sutriko aptikusi, kad vienas aukštas saugumo karininkas palaiko intensyvius kontaktus su liberalcentristų pirmininku, o po kelių susitikimų ir pirtelių politikas suprato, jog telefonas yra vienas didžiausių žmogaus priešų (VSD yra centrinis operatorius visų tarnybų vykdomam telefono pokalbių klausymuisi).
Pats A.Zuokas spaudoje yra prisipažinęs, kad darant politinių partijų būstinių kratas nusprendęs bėgti į Lenkiją nuo galimo arešto, nes "gavęs informacijos iš VSD". STT apie tai buvo informavusi ir Generalinę prokuratūrą, tačiau pastarosios įspėjimai VSD vadovų buvo praleisti pro ausis.
Šio saugumo darbuotojo vadovaujamo padalinio kadrai jau senokai mokosi kompromituoti - štai kad ir tuomečio VSD 2-osios (kontržvalgybos) valdybos viršininko, Liustracijos komisijos pirmininko Vytauto Damulio kaimo turizmo sodybos istorija. Ir čia triukšmą reikėjo gesinti triukšmu.
Tuo metu įsiplieskusį KGB rezervo skandalą nuspręsta gesinti kompromituojant Liustracijos komisijos pirmininką. Dėl to saugumo darbuotojai per savo slaptą bendradarbį iš Utenos mokymo įstaigos internete vietoj V.Damulio asmeninio įdėjo vyriausybinio mobiliojo telefono numerį ir per vieną pareigūnę pasiūlė žurnalistams atkreipti į tai visuomenės dėmesį. Ko vien verta istorija, kai šie veikėjai verbavo interneto dienraščio žurnalistę, kad ši rinktų ir skelbtų informaciją apie parlamentarus, pasisakančius už VSD tyrimą. Sąrašą būtų galima tęsti.
Nors policijos vadovas nieko neprivatizavo ir net neketino to daryti, o VRM valdininkai visuomenei žadėjo, jog "tyrimo išvada bus riboto naudojimo todėl, kad informacija, kurią tikrinsime, yra riboto naudojimo", vėliau tyrimas virto tikra viešųjų ryšių akcija, kai revizoriai pradėjo vardyti, kiek nuleista vandens tualete ir kiek kainavo bute esančios šiukšliadėžės. Tai juk daroma tik tam, kad visuomenė būtų dezorientuota - matai, visi jie vienodi, ir A. Pocius buvo teisus - visi taip daro. Ką jau kalbėti apie pasaulį juokinančius VRM valdininkų teiginius, kad policijos vadovui nepriklauso tarnybinis automobilis ar kad jis negali susitikti su piliečiais, kurie nori tik jam asmeniškai perduoti dažnai jų gyvybei gresiančią informaciją.
Vidaus reikalų ministras R.Šukys žino, ką daro. Prisimena turbūt ministras ir savo pirmtaką J.Bernatonį. Ypač kad žiemą gali tekti pretenduoti į Konstitucinio Teismo teisėjus. Tad viešai ministras R.Šukys gina policijos vadovą, tačiau savo pavaldiniams leidžia televizijos ekranuose stengtis po truputį jį "dusinti". Sutapimas ar ne, kad K.Lančinskas yra R.Šukio kurso draugas Vilniaus universitete, o anoniminį skundą rašė saugumo darbuotojai, patarinėjantys ministro partijos pirmininkui šiam itin kebliose situacijose? Žinoma, sutapimas, atsakytų tikras "valstybininkas".
Iškalbingas ir sutapimas, kad D.Jurgelevičius ir K.Lančinskas jau tik pradėję studijas universitete bei prasidėjus "perestroikai" suprato, jog "mus partija veda į laimę ir galią", ir pradėjo nedelsdami šlietis prie TSKP. Karjera saldi visais laikais.
Tarnybinio automobilio nevertam V.Grigaravičiui vadovaujant įveikti Alytaus "plikiai", "baubliai", "tamošiai", Telšių "šiliniai", Šiaulių "baraniai", Panevėžio "tulpiniai", Klaipėdos "gaidjurginiai", pradėti rimti tyrimai prieš Kauno mafiją. Tuo metu K.Lančinskas, baigęs studijas, keletą mėnesių padirbęs Vilniaus kriminalinėje policijoje, suprato, kad daug malonesnis darbas Užsienio reikalų ministerijoje ir atstovybėse užsienyje (Latvija, Izraelis), vėliau niekada tikru policininku ir nebedirbo, o grįžęs Policijos departamente kuravo tarptautinį bendradarbiavimą.
Naujasis VSD vadovas P.Malakauskas Seimui ir visuomenei žadėjo rimtas permainas departamente. Ši istorija negali nelikti jo ir Generalinės prokuratūros tyrimo objektu. Ar VSD 7-asis (imuniteto) skyrius gali traiškyti tik "valstybininkų" klanui neparankius pareigūnus? Ar mūsų specialiosioms tarnyboms leidžiama galutinai nusispjauti į Konstituciją ir įstatymus?
