Po kovo 11-ąją Vilniuje įvykusių „patriotinių jėgų” eitynių, kurios šį kartą buvo šiek tiek kitokios, nei tikėjosi jų rengėjai, jiems žalią šviesą parodžiusi miesto valdžia ir visus takus išvaliusi policija, iš visų pusių pasigirdo verkšlenimas: „Ne visi mes neonaciai! Nevadinkite mūsų taip bjauriai! Skirkite nuo neonacių patriotus! TOLERUOKITE MUS!“
Štai dėl ko galima griūti negyvam iš juoko. Skustagalvių radikalų bičiuliai ir šiaip jiems prijaučiantys su ašaromis akyse apeliuoja į toleranciją – į tai, kas iki šiol buvo pagrindinis jų taikinys, jų neapykantos objektas šiuolaikinėje demokratijoje. Per kelis paskutinius metus įvairūs Lietuvoje veikiantys dešinieji ir tautiniai judėjimai išties nepasižymėjo tolerancija. Jie ne sykį vaikė pavasarinius lyčių lygybe suinteresuotų piliečių renginius, organizavo plačiai nuskambėjusias eitynes. Sostinės valdžia praėjusiais metais mielaširdingai jiems padėjo neįsileisdama tolerancijos vilkiko, jų bičiuliams netgi pavyko prastumti Šeimos įstatymus, kuriais „už įstatymo ribų“ paskelbtos vienišos mamos.
Ir štai dabar „žmogaus teisių specialistai“ sako: „Negalima leisti tokios situacijos, kai Lietuvių tautinio centro jaunimas taikiai žygiuoja, o žmonės, stovintys ant šaligatvių, vadina juos „neonaciais“ – juk tai taip pat yra įžeidu“. Lygių galimybių aktyvistams, iš kurių daugelis nėra nei homoseksualai ar transseksualai, galima lipinti įvairias, kad ir nepadoriausias etiketes, vadinti juos ligoniais. Visiems kairiesiems galima, o gal ir būtina priminti jų seniai pasmerktus protėvius Staliną ir Leniną (tai yra oficiali ir nekintanti valstybinė propagandos linija). Bet priminti „patriotams“, kur jų šaknys – neleistina.
Kitas garsus komentatorius taip pat piktinasi pasipriešinimu tam, kas lyg ir įprasta, be ko lyg ir neįsivaizduojama mūsų laisvės atgavimo diena. „Liko įspūdis, kad policininkui reikia angeliškos kantrybės, kada jis kalba su anarchistu, kuris iš anksto nusiteikęs konfrontuoti“. Situacija konstruojama maždaug taip: tvarkingai nusiteikę „patriotai“ žingsniuoja Gedimino prospektu, tokie pozityvūs ir teigiami. Ir štai visą reikalą, visą šventę sugadina iš kažkur išlindęs piktų mūsų valstybės priešų būrelis. Kaip galima tai leisti? Prieš mažiau nei metus buvo kitaip – į Ariogalos suvažiavimą nelauktai suklegėjusius Murzos, Mažono ir kitų „valstybės gynėjų“ būrius konservatorių patriarchui paliepus buvo stengiamasi vyti šalin – kaip kokius froidistinius kompleksus. Dabar, kai valdžią turi tie patys dešinieji, kompleksų nebeliko.
Kodėl mes turime pakeisti „patriotinių“ eitynių dalyvių įvardinimą eufemizmais? Kodėl turime toleruoti tuos, kurie netoleruoja nieko? Kodėl turime švelniai elgtis su tais, kurie laiko mus pabėgusiais iš ligoninių? Ir ar būtina skirti „skustagalvius“ nuo „patriotų“, jei jie patys niekuomet nesivargina skirti savais epitetais apibūdinamų seksualinių mažumų, kairiųjų ar imigrantų?
Panašus atvejis iš Vilniaus priemiesčio gyvenimo: šalia nuvargusio kaimo ir mirusios gamyklinės gyvenvietės iškilo puikus privačių namų kvartalas. Puikūs privataus namų gyventojai vietinius gyventojus vadina valkatomis – „bomžais“. Mano teta sutinka moterį iš tos gyvenvietės, o ji klausia: „O ar jūs iš to banditų kvartalo?“ Mūsiškiai piktinasi tokiu apibūdinimu, o aš klausiu: „O kaip juos vadinate jūs?“
Šiame tekste terminą „patriotai“ vartoju su kabutėmis, nes abejoju, ar tie, kurie kovo 11-ąją žygiavo vienoje kolonoje su Hitlerio gerbėjais, kurie tiki, kad valstybei nekenkia „sveikas nacizmas“, kurie baugščiai klausia „Kas būtų, jei visiems būtų leista daryti tai, ko jie užsigeidžia?“, yra vieninteliai ir tikri Lietuvos patriotai.
Galbūt yra ir kitokių patriotų, ne matančių ateities Lietuvą kaip visomis įmanomomis sienomis užsidariusią Albanijos tipo valstybę, bet drąsiai žvelgiančius į nuolatos migruojantį pasaulį, kuriame valstybės niekada nebuvo vienalyčiai fašistinės tvarkos dariniai. Galbūt yra ir patriotų, kuriems patriotizmas – tai neprarandamas vidinis imperatyvas, dėl kurio neverta žygiuoti eisenoje kartu su vienos purviniausių kada nors apsireiškusių ideologijų pasekėjais. Jei tokie stabdžiai neveikia, jei mąstymą nuslopina propagandinė isterija, jei valstybinės vėliavos apakina taip, kad nebepastebi brutalių, destrukcijai pasiruošusių veidų, jei esi toje minioje ar kartu su ja mintyse – tave galima pavadinti neonaciu.
Po antrojo pasaulinio karo nacių medžiotojai ilgai ieškojo buvusių pasaulinių nusikaltėlių, emigravusių iš šalies. Sėkmingai nuo keršto slapstęsis SS vadovas Adolfas Eichmannas kurį laiką ramiai gyveno Argentinoje, augino gėles, rūpinosi žmona. Prieš mirtį jis pasakė: „Aš turėjau paklusti karo ir mano vėliavos diktuojamoms taisyklėms, ir tai padariau“. Panašiai pasakė ir Kate Winslet herojė, buvusi nacistė šiemet Oskarą gavusiame filme „Skaitovas“ (angl. Reader) – Aušvico koncentracijos stovykloje ji darė taip kaip liepta, tai buvo normalu, kitaip ir būti negalėjo. Apie tokį iškrypusį „normalumą“ savo tekstuose kalba ir Slavojus Žižekas,. Ar tai nėra „užsislėpusio neonacio“ fenomenas – mažas namelis, miela žmonelė, gėlytės sodelyje, vėliavos rankytėje, šauniojo diktatoriaus Smetonos paveikslas ant sienos, truputį baisūs praeiviai gatvėje, nustėręs žvilgsnis į kintantį gyvenimą, patriotiniai mitingai, kalbos, kad valdžios rankelė galėtų būti tvirtesnė...?
Tokie klausimai ir mintys kyla po trečiadienio paradų. Ir dar viena, pabaigai – argi nepatogu valstybei turėti ištikimų skustagalvių būrį ir leidžiant jiems rengti įvairius žygius nukreipti visuomenės žvilgsnį nuo krizės? Manau, tikrai patogu ir netgi būtina.
