Tačiau po penkių mėnesių Daiva jau stovėjo varžybų scenoje: „Pati nelabai suvokiau, ką aš ten veikiu“.
Pasaulio čempionate kūno fitneso iki 158 cm kategorijoje bronzos medalį iškovojusi Daiva nusijuokia, kai išgirsta klausimą apie santykį su sportu paauglystėje.
„Paauglystėje sportas ir aš? Tai kažkas tokio, - sureagavo 30-metė marijampolietė. – Visais įmanomais būdais stengiausi jo išvengti: tai sportinę aprangą „pamiršdavau“, tai naudodavausi mergaitiškomis privilegijomis, tai galvą ar dar kažką „skaudėdavo“. Pamilau sportą vėlai ir dabar jo paleisti nebegaliu“.
D. Žuvaitienė teigė, kad niekada neturėjo tikslo numesti svorio, kaip daugelis į sporto salę ateinančių merginų. „Tik pradėjusi sportuoti svėriau 46-is kilogramus, todėl apie tai negalvojau, - šypsojosi Daiva. – Mano tikslas sporto salėje tebuvo gerai praleisti laiką ir sutvirtinti raumenukus“.
- Esi mokytoja. Kaip pasirinkai šį kelią?
- Esu mokytoja, kuri mokina taisyklingai rašyti ir dorai gyventi (juokiasi) - tobulas derinys. Esu neeilinė mokytoja. Manau, ši profesija mane pasirinko, o ne aš ją. Studijų pradžioje blaškiausi, nebuvau tikra, ar tai tikrai man.... Bet dabar neįsivaizduoju savęs dirbančios kažką kito. Tai tobulas darbas moteriai: visada pasipuošusi, pasitempusi, tikrai daug atostogų šiame darbe, o svarbiausia, kiekvieną dieną pilna auditorija žmogučių, kurie nori ar nenori, bet privalo tavęs klausyti. Darbas su vaikais man yra tarsi sielos atgaiva, tas jausmas sudominti vaiką, kuriam sunku susikaupti ir priimti informaciją yra kažkas nerealaus. Daugelis gali pasakyti, kad mokytojo darbas - neapsimoka, bet man tai teikia malonumą, manau tai svarbiausia.
- Kaip derini sportą ir darbą, varžybas ir namų darbų tikrinimą? Ar lengvai darbdaviai išleidžia į varžybas?
- Paskutiniais mėnesiais prieš varžybas suderinti sportą su darbu yra nelengva užduotis, bet aš stengiuosi būdama darbe atiduoti visą save tik vaikams, o sporto klube nebegalvoti apie darbą ir susikaupti tik sportui. Manau, man tai pavyksta neblogai. Dirbu trijose mokyklose, atstumai tarp jų ir gyvenamos vietos yra nemaži: gyvenu Marijampolėje, o dirbu Prienuose, Jankuose (Kazlų Rūdos savivaldybė, - aut. past.) ir Jungėnų miestelyje. Suspėju visur, manau dėl to, kad labai noriu, o kai kažko labai nori, visa visata tau padeda to pasiekti. Tikrai tenka kelyje į varžybas ir namų darbus, ir kontrolinius tikrinti. Manau, sunkiausia, kai po varžybų trukusių visą dieną tenka kitą ankstyvą rytą, numigus vos keletą valandų važiuoti į darbą. Bet tokių rytų pasitaikė vos keletas. Man labai pasisekė su darbdaviais: Prienų direktorė mane labai palaiko, nes sportas jai nėra svetimas - sūnus Vilniuje turi savo sporto klubą, o Jankų mokyklos direktorė su kolektyvu yra nuostabūs sirgaliai, kurie pasidžiaugia visomis mano pergalėmis. Dėkoju direktoriams, jog yra tokios supratingos.
- Šiais metais išbandei jėgas pasaulio čempionate ir į Lietuvą parvežei bronzos medalį Kiek prakaito ir nervų jis tau kainavo?
- Taip, sezoną užbaigiau šauniai, žinoma, galėjo pasibaigti ir geriau. Juk dar yra kur tobulėti: auksas, sidabras. Esu maksimalistė... Pasibaigus pavasario sezonui, kuris taip pat buvo puikus, nes Europos čempionate iškovojau bronzos medalį, išsikėliau sau tikslą. Noriu „Arnold Classic Europe“ ir pasaulio čempionato medalių. Pirmajame likau ketvirta. Pasakysiu sąžiningai, labai stipriai nuliūdau. Pasaulio čempionato rezultatu esu labai patenkinta. Na, o gražuolį „Arnold Classic“ medalį savo kolekcijoje aš tikrai turėsiu! Pasaulio čempionatas kainavo ypatingai daug: nervų, prakaito, pinigų, emocijų, kantrybės, ištvermės.... Džiaugiuosi, kad suėmiau save į rankas ir pasiekiau tai, ką užsibrėžiau. Lengva nebuvo, bet minties viską mesti, ar klausimo galvoje „Kam to reikia?“ neturėjau! Puikiai paruošiau save emociškai: „Jei nori pasiekti – eik ir negailėk savęs!"
- Ar dažnai tenka sutikti žmonių, kurie sako, kad užsiimi nesąmonėmis, alini savo kūną varžybomis?
- Aišku, sutinku. Visi sutinka tų negatyvių, keistų žmonių. Man tai - ne alinimas, o valios, kantrybės, savęs išbandymas. Dažniausiai nekreipiu dėmesio į tokius žmones, nes jie niekada to nesupras, tad ir gaišti laiko aiškinant, kodėl tai darau, neturiu ir nenoriu. Aišku, kartais erzina išsireiškimai, jog raumenukai negražu... O kur tolerancija? Juk mes sportininkai neatkertam tokiam pašnekovui, jog mums yra šlykštus celiulitas ir riebalais apaugęs pilvukas...
- Ką veiktumei, jei nesilankytum sporto salėje?
- Man patinka Zumba šokiai, vedu šį neformalaus ugdymo būrelį mokykloje – juk sakiau, kad esu neeilinė mokytoja (juokiasi). Neįsivaizduoju, jog sporto mano gyvenime neliktų. Salėje aš atsigaunu, pamirštu dienos rūpesčius, atsikratau streso... Tai yra mano gyvenimo dalis.
- Kaip išgyveni dietas prieš varžybas? Ar laikaisi kokios nors specializuotos dietos?
- Dietas? Varžybų sezonas pasibaigė, o aš ir toliau valgau tą patį. Man skanu. Smagu su savimi turėti maisto, niekada neesu alkana. Ši sportininkų „dieta“ man tinka tobulai, dar ir dėl to, jog aš ir virtuvė- priešai... Nemėgstu gaminti, o dažniausiai, kai tenka tai daryti, būnu pikta. Nuo mažens mamai sakydavau, mano vyras bus kulinaras (juokiasi). Taip ir nutiko, vyras virtuvėje sukasi kaip aukščiausios klasės šefas. Man prireikė dviejų metų, kol supratau, kokią didelę reikšmę maistas sudaro sporto racione, norint pasiekti rezultatų. Patikėkit, buvo visko...
- Kaip į tavo sportus reaguoja šeima, o ypač vyras?
- Mano šeima į sportą reaguoja kaip į kančią... Vis dar išgirstu atvykusi aplankyti mamos ar senelių: „Kam tau to reikia? Kodėl save taip alini??“ Žinoma, visuomet džiaugiasi mano pasiekimais ir palaiko. Prieš pasaulio čempionatą pas šeimą stengiausi nesilankyti, nes jaučiausi vytinta, o mama nuolat norėjo mane atmaitinti. Mano vyrui sportas yra ne svetimas, sporto salėje ir susipažinome. Sezono metu būna visko: ir palaiko, ir barasi. Tačiau jis taip pat daug yra prisidėjęs prie mano laimėjimų, treniravimo ir palaikymo.
- Kaip manai, kur tave nuves sportinė karjera?
- Sunku pasakyti.. Gaila, jog šiame sporte daugiau išleidi nei „uždirbi“. Drįstu sakyti, jog tai prabangus užsėmimas.
- Ko esi išmokusi salėje, kas vėliau pravertė gyvenime?
- Išmokau disciplinos, siekti užsibrėžto tikslo bet kokia kaina, kad ir kaip sunku bebūtų. Kuo puikiausiai galiu patarti kaip sveikai maitintis ir teisingai treniruotis.
- Kiek kartų yra nusvirusios rankos? Kaip priverti save nespjauti į viską?
- Niekada nebuvo nusvirusios rankos. Žinau, ko noriu, tad ir judu į priekį, o kaip tai pasiekti per 7 metus taip pat išmokau. Kartais nusivili varžybų rezultatais, taip pat teisėjų sprendimais. Tokiu atveju tiesiog pasistengiu dar labiau.
- Tave treniruoja Rinaldas Česnaitis, vadinamas „žvaigždžių“ treneriu. Kokį vaidmenį šioje sporto šakoje atlieka treneris?
- Taip mano treneris yra R. Česnaitis. Tai yra ypatingas žmogus. Jis ir treneris, ir psichologas, puikus patarėjas, draugas, o kartais ir tėtį jame atrandu. Žaviuosi jo atsidavimu šiam sportui. Tai ne darbas jam, o malonumas. Jis be žodžių supranta, kai sunku ir visuomet pagelbsti. Jo įdirbis mano laimėjimuose yra didžiulis: asmeninės treniruotės, neįkainuojami patarimai, visa tai stumia į priekį. Dažnais atvejais jis labiau tikėdavo manimi, nei aš pati savimi. Aišku, ir pabardavo, ir pagirdavo, kai to labai reikėdavo. Rinaldas užaugino galybę čempionų, padėjo daugybei žmonių pamilti save ir savo kūną. Niekada neužmiršiu šio žmogaus. Linkiu jam kuo didžiausios sėkmės ruošiant sportininkus, kantrybės ir stiprios sveikatos.
- Kaip lepiniesi po varžybų – pica, ledai, miegas?
- Nesu smaližė... Kartais nelengva prieš pat varžybas, nes visko norisi. Manau vien dėl to, jog tuomet tikrai nebegalima. O kai gali valgyti ką tik panorėjus, nebenoriu. Lepinuosi gurmaniškais patiekalais, ypatingais desertais.
Dainų, kurios motyvuoją Daivą sporto salėje TOP-5:
Stage Rockers – Love Of My Life
Bob Sinclar – Fell the Vibe (Jovani Remix)
Mike Posner – I Took a Pill in Ibiza
„Esu „deep house“ gerbėja, bet vasarą bėgiodama 6 km ne kartą praklausiau vien Monikos Linkytės dainos „Po Dangum“, - pabrėžė D. Žuvaitienė.
