Kanados žurnalistas, žydas konservatorius Markas Steynas bent vienu atžvilgiu labai vertina krikščionybę.
Šis jo straipsnis dienraštyje „Chicago Sun-Times“ labai aktualus ir, manau, taiklus.
Mark Steyn: Mažėjantis gimstamumas – problema ne vien Europoje
„Bet angelas pasakė jam: nebijok, Zakarijau: nes tavo malda išklausyta; ir tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o pavadinti jį turi Jonu“.
Jeigu, kaip ir vis daugiau kitų europiečių, turite „tam tikrų problemų su įprastine organizuota religija“ (kaip sako Haris Poteris iš J. K. Rowling knygų), veikiausiai užmiršote šį kalėdinio pasakojimo epizodą. Jis yra iš Luko evangelijos (1, 13). Jei Lukas būtų buvęs ne gydytojas, o Holivudo scenaristas, šį fragmentą jis būtų pavadinęs papildomu pasakojimu.
Tik dvi evangelijos pasakoja apie Kristaus gimimą. Morkus iškart kalba apie suaugusio Dievo sūnaus gyvenimą: jis rašė romėnams ir, jų požiūriu, svarbu ne tai, iš kur Jėzus kilęs, bet tai, ką nuveikė. Tačiau Matas rašė žydams, taigi jis pasakoja apie Jėzų ir jo tėvus, daugiausia norėdamas susieti žydų karalių su visu tuo, kas vyko praeityje. Jis pradeda nuo didelio giminės medžio, vardydamas Juozapo protėvius iki Abraomo.
Kaip ir Morkus, Lukas rašė išsilavinusiems žmonėms. Tačiau jis, kaip ir Matas, taip pat pasakoja apie Jėzaus gimimą ir jo šeimą. Pasakojimą jis pradeda nuo dviejų nėštumų. Prieš Mergelės Marijos gimimą jis papasakoja istoriją apie jos pusseserę Elzbietą: Zakarijus nustebęs, kad taps tėvu – „nes aš esu senas, ir mano žmona metų palaužta“.
Tačiau sena, nevaisinga moteris pastoja, o šeštą Elzbietos nėštumo mėnesį jos pusseserę Mariją aplanko angelas ir pasako, kad ji taip pat pastos.
Jei skaitėte Luko evangeliją, Mergelės Marijos pastojimas atrodo logiška ankstesnio stebuklo – pagyvenusios moters nėštumo – tąsa. Būdamas gydytojas, autorius nesunkiai priima abu stebuklus. Matui Jėzaus gimimas yra stebuklas. Lukas skaitytojui sukuria įspūdį, kad visas gimimas – visas gyvenimas – tam tikra prasme stebuklingas ir duotas Dievo.
Apie tai nemažai kalbama ir Senajame Testamente, žinoma, ir pasakojime apie Adomą ir Ievą bei Dievo įsakyme daugintis. Arba, kaip paaiškino Yipas Harburgas biblinėje savo laidos „Finian Rainbow“ įžangoje:
Tada ji pažvelgė į jįIr jis pažvelgė į jąIr jie iškart supratoKam yra pasaulis.Jis pasakė: „Duok man mano lazdą“.Jis pasakė: „Duok man mano skrybėlę“.Atėjo laikasPradėti gimdyti.
Susidūręs su visais Senojo Testamento gimdymais, šiuolaikinis pasaulis sako: „Na, suprantama, tos primityvios bendruomenės rūpinosi vaikais. Jiems reikėjo ko nors, kas jais rūpintųsi senatvėje“. Ištobulėjusioje Vakarų visuomenėje neturime jaudintis dėl to; mes jau savaime turime, kas mumis pasirūpins senatvėje – valstybę.
Tačiau valstybei – bent jau esant šiuolaikinei socialinei ir demokratinei gerovei – vaikų reikia lygiai taip pat, kaip ir tiems žydams senų senovėje. Ir pažangaus pasaulio problema yra ta, kad jis kaip Elzbieta yra nevaisingas. Visuotinai nevaisingas, skubu pridurti. Jį sudaro milijonai vaisingų moterų, kurios savanoriškai nusprendžia atsisakyti vaikų, nebent suplanuoja vieną būdamos 39-erių. Italijoje, bažnyčios šalyje, gimstamumo skaičius krito iki 1,2 vaiko vienai šeimai – tai tik pusė visuomenės „regeneracijos normos“. Negalima nesutikti su šia aritmetika.
Štai istorija iš praėjusio mėnesio „Japan Times“: „Gyventojų skaičius Japonijoje šiais metais pirmą kartą pradėjo mažėti, parodė sveikatos ministerijos duomenys, ir tai kelia vyriausybei didžiulį susirūpinimą visuomeniniame ir ekonominiame fronte, taip pat ir galvojant apie socialinio saugumo tarnybų aprūpinimą bei darbo jėgos užtikrinimą“.
Kaip priduria reporteris, „Japonija su Vokietija ir Italija patenka į sąrašą šalių, kur gyventojų skaičius jau pradėjo mažėti“. Nepamirškite ir Rusijos, kuri dar sparčiau juda demografinės mirties spirale. Iš XX a. galingųjų vien Amerikos gimstamumo rodikliai teigiami – tačiau tai, kaip ir jos vis dar gaji krikščionybė, tampa anomalija.
Demografija nebūtinai nulemta. Šiandieninis didelis musulmonų gimstamumas sumažės ir veikiausiai sumažės dramatiškai, kaip atsitiko Romos katalikų kraštuose – Italijoje, Airijoje ir Kvebeke. Tačiau demografija yra žaidimas iki paskutinio gyvo žmogaus. Menka paguoda, kad musulmonų gimstamumo rodikliai 2050 metais bus tokie pat blogi, kaip ir europiečių, nes jie jau dabar ant bedugnės krašto. Paskutiniai žmonės ir jų skaičius lems, kokioje visuomenėje gyvensime.
Jau dabar juntame tą vykstant. „Daugiakultūriškumas“ tą besąlygiškai priima, nes krikščioniškai išauklėtam žmogui krikščionybė yra paveldas, galimybė; o musulmonui islamas yra duotybė. Štai kodėl, kaip teigia Anglijos Bekinghemšyro grafystės taryba, daugiakultūriškumas reiškia, kad Visų Šventųjų bažnyčia Hai Vykombo bibliotekos skelbimų lentoje negali iškabinti lapo popieriaus, kuriame pranešama apie Kalėdų giesmių vakarą, o toje pačioje bibliotekoje Rehana Nazir, „daugiakultūrinių paslaugų bibliotekininkė“, gali surengti vakarėlį, skirtą eidui (eid – islamo šventadienis, vert. past.)
Tiems, kurie stebi Europą iš toli, atrodo labai keista, kad nė vienas Europos žemyno politikas nenori suvokti tikrosios krizės, kuri gresia Europai XXI amžiuje: europiečių trūkumo. Amerika tiki bažnyčios ir valstybės atskyrimu, o radikaliai pasaulietinėje Europoje valstybė yra bažnyčia, kaip įrodė Jacques‘o Chiraco draudimas nešioti skaras, krucifiksus ir šlikes. Deja, tokio tikėjimo nepakanka.
Priešingai, jei krikščionybė tėra „mitas“, tai jis iš tiesų nekaltai pradėtas, pradedant sprendimu įteisinti Kristaus dieviškumą pasakojimuose apie jo gimimą. Pareiga turėti vaikų gali atrodyti kaip viena iš daugelio katalikybės ritualų, tačiau ji yra labai racionali. O šiuolaikinės Eutopijos abejingumas naujajam gyvenimui yra visiškai iracionalus.
Maždaug prieš metus teko kalbėtis su vienu Europos Sąjungos pareigūnu, kuris, diskutuodamas apie prieštaringą siūlymą į naująją Konstituciją primygtinai įrašyti religinį paveldą, vis minėjo frazę „postkrikščioniškoji Europos ateitis“. Šią frazę jis vartojo kaip priimtiną variantą. Tačiau faktai rodo, kad pasiekus postkrikščioniškąjį etapą tos ateities liks nebedaug. Lukas, tikėjimo ir mokslo žmogus, galėjo europiečiams tą pasakyti.