Japonijoje Naujųjų sutikimas – šeimos šventė. Šios tradicijos šventai laikomasi, nes paskutinę naktį į namus sugrįžta protėvių sielos. Tačiau dievybės ir protėvių dvasios ne visur panorės užsukti. Nešvarią vietą aplenks, taigi švenčių išvakarėse surengiama generalinė ruoša, o piktosios dvasios išvejamos specialiomis apeigomis. Kiekvienas japonas žino, kad šie žmonijos priešai labiausiai bijo žirnių ir pupų, taigi prieš Naujuosius metus jų beriama ant grindų visuose kambariuose, sakant: „Laimė – į namus, nelabieji – iš namų!“
Puošia žalią pušį
Japonai, kaip ir europiečiai, pagrindinį vaidmenį teikia amžinai žaliuojančiam augalui. Tiktai ne eglutei, o pušaitei. Ji simbolizuoja jaunystę ir ilgaamžiškumą. Į šventųjų atsiskyrėlių maisto racioną būtinai įeidavo rasa, kurią laižydavo nuo pušaičių spyglių, – taip kūnas prisipildydavo amžinosios gamtos jėgos. Skirtingai nuo atsiskyrėlių, paprasti valstiečiai Naujųjų metų išvakarėse eina į kalnus, kad išsikastų ar nusikirstų jauną pušaitę. Vėliau ją reikia pastatyti prie savo namų lauko durų – kad pro jas įžengtų sėkmė. Pušis apdainuojama drauge su gerve, kitu žinomu ilgaamžiškumo ir sėkmės simboliu, o ant gervės sparnų skrenda nemirtingosios Daoso šventųjų sielos. Ant prie vartų pastatytos pušies viršūnėlės apsigyvena nuo kalnų nusileidusi ateinančių metų dievybė, suteikianti žemei derlingumo galių. O kad ši dievybė nepavargtų, jai gaminamos sočios vaišės: apskriti ryžių paplotėliai moti, ryžių vynas, mandarinai, žuvis. Iki šiol priimta dievybes per Naujuosius vaišinti ir menkių ikrais: sako, kad jie suteikia vaisingumo.
Susitikimas su protėviais
Metams bėgant pušaitės medelį vis dažniau keičia jos šakučių ryšulėlis, kuris kabinamas prie durų. Į šį ryšulėlį dar pridedama bambuko ūglių. Bambukas gerbiamas už atsparumą vėtroms, greitą augimą, taigi žmonės iš jo tikisi pasisemti energijos. Į naujametę puokštę pakliuvo ir slyvaičių šakos, simbolizuojančios pavasario artėjimą: japoniška slyva pražysta labai anksti, kai dar gali iškristi sniegas. Puokštė dar perrišama susuktais ryžių stiebeliais, papuošiama kabančiu mandarinu ar persimonu. Tada jau galima sėstis už stalo. Naujieji metai čia laikomi šeimos švente. Tradicijos šventai laikomasi, nes paskutinę naktį prieš iškilmes į namus sugrįžta protėvių sielos, kurias namų gyventojai privalo džiaugsmingai priimti ir pagerbti. Pašalinių buvimas nėra pageidautinas, japonai neturi įpročio tuo metu vaikščioti į svečius.
Šventinį stalą dengia sau ir dievams
Šventinis valgiaraštis nesudėtingas – žmonėms ir dievams tinka tie patys valgiai. Pagrindinis patiekalas – jau minėti ryžių paplotėliai moti. Prieš juos verdant, tešla ilgai minkštinama, daužant specialiais mediniais kūjeliais. Seniau moti daužymas buvo kolektyvinis darbas. Dalyvaudavo visi šeimos nariai arba netgi keletas kaimynų šeimų. Juk japonai tiki, kad šiuose paplotėliuose apsigyvena Ryžių dvasia, taigi kuo daugiau žmonių ją į paplotėlius įkurdins, o vėliau suvalgys, tuo sveikesni visi bus. Moti yra gana klampios konsistencijos, tad lengva paspringti. Kiek vieną sausį laikraščiai rašo apie nelaimingus atsitikimus – moti gabaliukai patenka į kvėpavimo takus. Tačiau ryžių paplotėliai labai skanūs. Jie turi ir magiškos reikšmės, kurios jaunimas jau ir neprisimena, bet intuityviai jaučia. Ant naujametinio stalo nieko neturi būti atsitiktinio. Košė iš raudonųjų pupelių simbolizuoja apsivalymą, viralas iš gydomųjų žolelių ir makaronai iš grikių miltų – laimę ir gerovę.
Ką dovanoja japonai
Pirmasis dalykas, kuris japonams šauna į galvą, – molinės, popierinės, metalinės, plastikinės ateinančiųjų metų Zodiako ženklo fi gūrėlės. Ant roje vietoje yra pinigai. Anksčiau būdavo dovanojamos penkių jenų monetos, bet šiandien už penkias jenas jau nieko nenusipirksi, taigi jas pakeitė kupiūros, kurios įdedamos į gražų baltą voką. Japonai yra laikomi čempionais pasaulyje pagal sveikinimo atvirukų išsiuntimo skaičių. Kiekvienas japonas vidutiniškai jų išsiunčia po šimtą. Tėvams, broliams, seserims, viršininkams, kolegoms, kaimynams, atsitiktiniams pažįstamiems – visiems tiems, su kuriais turėjo reikalų per 365 senųjų metų dienas. Japonijoje populiarūs ne spalvoti aukštos poligrafi nės kokybės paveikslėliai, kaip visame pasaulyje, o pačios paprasčiausios pašto kortelės be jokios meninės išmonės, tačiau su vienu neabejotinu pranašumu – ant kiek vieno atviruko išspausdintas individualus, vienintelis šalyje organizuojamos naujametinės loterijos numeris. Taigi, kuo daugiau žmogus sulaukia sveikinimų, tuo didesnis šansas laimėti kokį nors solidų prizą. Prieš pat Naujųjų metų naktį visoje šalyje organizuojamos laimės mugės. Ten galima įsigyti, tarkime, laivelį, kuriame plaukia septyni sėkmės dievai. Jie veža nesuskaičiuojamas brangenybes. Galima nusipirkti žaislinį bambukinį grėbliuką, kuriuo reikia sugrėbti laimę, vėduoklę, kuria mojuojant atvejami turtai ir sėkmė. Pardavėjai vitrinose išstato Darumo – legendinio dzenbudizmo pradininko – fi gūrėles. Šių fi gūrėlių sunkio centras apačioje, taigi jų neįmanoma paguldyti. Toks nepalenkiamumas – gana svarbi savybė, kuri kiekvienam padės išlikti savimi ir priimti teisingus sprendimus. Be to, Darumas neturi akių – tiksliau, jų vyzdžių. Ir tai – neatsitiktinai: gavus statulėlę dovanų, vieną vyzdį būtina nupiešti pačiam ir sugalvoti norą. Jeigu jis išsipildys, reikia nupiešti antrą vyzdį. Jeigu neišsipildys, po metų Darumą būtina sudeginti – jis nepateisino vilčių.
Aitvarai – dangaus pasiuntiniai
Apie didžiojo momento atėjimą skelbia 108 varpų dūžiai visose budistų šventyklose. Iš 108 karoliukų susideda rožančius. 108 pagundoms ir nuodėmėms, pasak Budos, pasiduoda ir žmogus. Aidint varpų dūžiams, visos nuodėmės viena po kitos privalo pasitraukti į praeitį. Sulaukę aušros japonai skuba į savo šventyklas – pirmąsyk šiais metais. Svarbu suspėti būtent ten pasitikti tekančią saulę, kad per artimiausius dvylika mėnesių viskas klostytųsi sėkmingai. Prieš įeidamas į šventyklą kiekvienas nusiplauna senąjį purvą pirmuoju naujametiniu vandeniu iš ąsočio, sekundei sustingsta prieš Įkūrėjo statulą, meta pinigėlį į aukų dėžutę, suploja delnais, kad patrauktų vietos dievybių dėmesį, ir mintimis meldžiasi, kad išsipildytų visi troškimai. Šią maldą siūloma užfi ksuoti ir raštiškai – užrašyti ant medinių lentelių. Tai skirta aukštesnėms jėgoms. Vėliau visi eina laidyti aitvarų – pasiuntinių tarp dangaus ir žemės. Tai galima daryti pirmosiomis sausio mėnesio dienomis. Japonijos miestų gatvėse rengiamos ištisos aitvarų batalijos – priešininkui išgąsdinti ant savųjų aitvarų piešiami bauginantys vaizdai, o laimi tas, kuris sugebėjo nuleisti priešininko aitvarą ant žemės. Tam reikia arba supainioti jo virves, arba kokiu nors prie aitvaro pritvirtintu aštriu daiktu jas nupjauti. Šventė baigiasi ceremonijomis, susietomis su valomąja ugnies galia. Gigantiškuose laužuose, kurie įžiebiami šventyklų teritorijose, sudeginami ir naujametiniai papuošimai, ir medinės lentelės su maldomis.
Asta BENDORAITĖ
