Teismo medicinos ekspertė Karolina Ginčienė pasakoja, ką jai tenka išvysti ant darbo stalo. 10 metų Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje (VTMT) dirbanti specialistė neslepia, kad kartais padaryti nusikaltimai gerokai nustebina, o kai kurie kvapai itin riečia nosį. O didžiausias mirusiųjų antplūdis Lietuvoje fiksuojamas po švenčių ir ilgųjų savaitgalių.
Tiriate tiek gyvuosius, tiek mirusiuosius. Neretai jie būna nusikaltimų aukos. Kiek jūsų, teismo medicinos ekspertės, žodis svarbus nusikaltimų tyrimuose?
Tyrimus atliekame kasdien. Kartais ir įtariamuosius mums atveža, tenka vykti į areštines apžiūrėti juos. Gyvuosius apžiūrime nuo galvos iki kojų, nagrinėjame sužalojimus, kaip jie galėjo atsirasti. <...> Įvertinę sveikatos sutrikdymo mastą, pateikdami išvadą, teisėsaugai padedame tuo, kad jie gali vertinti, ar aplinkybės atitinka mūsų radinius, ar yra nesutapimai su įtariamojo, nukentėjusiojo žodžiais. <...> Tenka ir mums dalyvauti teismo procese.
Taigi, jei įtariamieji arba nukentėjusieji pateikia savo versiją apie įvykį, tai gali neatitikti to, ką mato teismo medikai?
Būna atvejų, kai įtariamasis pasakoja, kad viskas vyko vienaip, o autopsijos ar apžiūros metu matome, kad sužalojimai padaryti visai kitose vietose ir neatitinka pasakojimo. Tuomet remiamasi eksperto išvada, nuotraukomis.
Į ką atkreipiate dėmesį, kai tiriate nusikaltimų auką? Kokius mėginius imate, turbūt nuo nusikaltimo priklauso?
Atlikdami gyvųjų tyrimus, pirmiausia pakalbame su žmogumi. Kaip viskas buvo, ką jis atsimena, kur kreipėsi medicinos pagalbos, kaip jaučiasi šiuo metu? Įvertiname sužalojimus: odos nubrozdinimus, žaizdas, poodines kraujosruvas, – kokiose vietose yra, kokio dydžio, kokios formos, kaip aplinkiniai audiniai sureagavo. Tuomet galime pasakyti, koks laikas ir padarymo mechanizmas. Kalbant apie seksualinio smurto aukas, imami tepinėliai, atliekami tyrimai serologijos ir DNR laboratorijoje.
Mirusiųjų atveju, svarbiausias išorinis ir vidinis tyrimas. Vidinio tyrimo metu žiūrime, kokie vidaus organai sužaloti ir ar sužalojimai turėjo reikšmės mirčiai. Kartais atliekame histologinį tyrimą – paimame vidaus organų gabalėlius ir mikroskopuojame. Serologijos tyrimai atliekami, kai asmenys yra nežinomi. Sugretinę kraujo grupes, galime identifikuoti.
Toksikologijos tyrimų metu nustatome, ar buvo vartota alkoholio, narkotikų. Tiriamos dvi terpės: kraujas ir šlapimas. Kraujas gali parodyti, kad asmuo apsvaigęs, o šlapime rasta medžiaga, kad asmuo vartojantis.
Ką apie mūsų šalies problemas rodo toksikologijos tyrimai? Kaip gausiai lietuviai miršta nuo svaigiųjų medžiagų? Pavyzdžiui, perdozuoja narkotikų arba mirtinai apsinuodija alkoholiu.
Anksčiau buvo ženkliai daugiau apsinuodijimų alkoholiu. Šiemet turbūt neparašiau nė vienos išvados, kad mirtis ištiko dėl apsinuodijimo alkoholiu.
Dėl narkotikų mirtingumas svyruoja, ateina vos ne kaip „sezonai“. Kai ateina į rinką nauja medžiaga, tuomet pas mus labai padaugėja mirusių nuo apsinuodijimo narkotinėmis medžiagomis. Būna sunku nustatyti, kokia tai medžiaga, nes ji dar nauja arba sintetinė, kurios dar neteko matyti. Paskui mirčių mažėja. Matyt, kai išmoksta dozes atitaikyti, sumažėja mirusiųjų.
Dabar „į madą“ grįžta senosios medžiagos: kokainas, amfetaminas, pradinės medžiagos. Bet iš sintetinių buvo imamos medžiagos net iš veterinarijos srities. Pavyzdžiui, dramblių migdomieji kerfentanilis, kurį bandoma maišyti su kitomis medžiagomis ir patiekti kaip narkotiką. Buvo labai daug apsinuodijimo atvejų nuo šios medžiagos. Jos itin mažo kiekio reikia, kadangi čia dramblių migdomieji.
Smurtinių nusikaltimų pasitaiko įvairių. Kaip teismo medikams pavyksta aptikti įtariamojo pėdsakų ant nukentėjusiojo kūno?
Nužudymo atvejais visada imame nukentėjusiojo panagių turinį arba nagus. Taip pat plaukus, žiūrime rankas, imame nuoplovas – kuo daugiau visokiausių tyrimų, kad būtų kuo didesnė tikimybė rasti įtariamąjį.
Jeigu žaizdos padarytos duriančiu, pjaunančiu savybių turinčiu daiktu, būna, kad tyrėjai pristato kelis galimus nusikaltimo įrankius. Tuomet paimame žaizdą ir įvertiname, kuriuo iš įrankių ji galėjo būti padaryta.
Šaunamųjų sužalojimų atveju galime įvertinti, kokie pėdsakai išlikę. Tai padeda atsakyti į klausimus, iš kokio atstumo buvo šauta, ar pats asmuo galėjo tai padaryti, ar nėra jokių galimybių, kad jis pats nusišovė.
Tiriate nužudymo įrankius, kokie tai maždaug objektai? Na, policija sako, kad virtuviniai peiliai Lietuvoje pavojingesni negu ginklai.
Pagal statistiką, 50 proc. nužudymų Lietuvoje padaromi kietais, bukais daiktais – kojomis, rankomis, kitais daiktais. 33 proc. atvejų yra durtiniai, pjautiniai įrankiai panaudoti. O šaunamieji ginklai sudaro tik 5 proc. Nužudymai, padaryti šaunamaisiais ginklais, labiau išsibarstę po Lietuvos rajonus. Mieste dažniau durtiniai sužalojimai nustatomi.
Jeigu tyrėjas neturi jokio peilio ir negali pasakyti, kokiu įrankiu padarytas nusikaltimas, tuomet žaizdą padedame ir laukiame, kol galbūt ikiteisminio tyrimo eigoje išaiškės, koks daiktas galimai panaudotas. Būna atvejų, kai įrankio neranda. Atrodo, virtuvė pilna peilio, bet to vienintelio nėra.
Ką matote tirdama aukos kūną apie paties nužudymo pobūdį? Kiek žudiko veiksmai buvo impulsyvūs, o kiek planuoti, ar teismo medikai gali tai nustatyti pagal sužalojimus?
Būna impulsyvių nužudymų nemažai, ypač vadinamieji muštiniai. Tai atvejai, kai auka turi aibę sužalojimų įvairiose kūno vietose. Sužeidimai, atrodo, tikrai buvo iš pykčio padaryti. Pasitaiko, kur matosi, kad žmogus jau buvo miręs, bet dar po mirties lavoną žalojo. Čia tie neplanuoti nužudymai, kur tikrai apėmė impulsas ir neapykanta sukilo.
Ar pasitaiko atvejų, kai atveža kūną tirti dėl nužudymo, o paaiškėja, kad asmuo pats prieš save pakėlė ranką? Kaip atskirti savižudybė nuo nužudymo, kiek plona toji riba?
Dažnai būna, kad tyrėjai pakviečia į įvykio vietas, kur įtaria nužudymą, o mes autopsijos metu nerandame jokių nužudymo požymių. Kartais mirties priežastis būna tiesiog liga, ne smurtas.
Sunku atskirti nužudymą ir savižudybę, ypač kai būna kritimas iš aukštumos. Labai sunku pasakyti krito pats ar ne. Sunku pasisakyti apie šautinius sužalojimus. Dažnai ginklas buvo šalia ir vertiname, ar šūvio kampas, rankos padėtis galėjo atitikti. Rankos apžiūrimos, ar yra sužalojimas nuo šūvio. Tokiais atvejais reikia žiūrėti bendrą vaizdą, tyrimai ilgai užtrunka, išeina kaip detektyvo darbas.
Minėjote, kad bendraujant su gyvaisiais, viskas prasideda nuo pokalbio. Galbūt jums tenka į įsijausti psichologo vaidmenį, kai žmonės būna sukrėsti, juos nuraminti?
Taip, ypač kai tai seksualinio smurto aukos. Tenka gan ilgai šnekėtis su žmogumi, kad prisileistų. Ir ramini, ir paguodi, bandai suprasti, kaip jis gali jaustis. Išeina ir emocinė, ir fizinė apžiūra vienu metu.
Kuo mažesnis laikas po įvykio, tuo žmonės labiau sukrėsti, sunkiau atsiveria ir sunkiau juos prakalbinti. Atvyksta į apžiūrą verkiantys, virpantys, sunku susišnekėti. Daug ką yra pamiršę apie įvykį, tiksliai visko neprisimena.
Kuo ilgesnis laikotarpis praeina nuo įvykio, tuo ramiau apie visa tai kalba. Gal ir patys nukentėjusieji užsiblokuoja, nelabai prisimena įvykio, smulkmenas nuotrupas pasakoja. Jau net sunku pasakyti, kad asmuo patyrė smurtą, nes atrodo įprastai. Jam atrodo, kad tiesiog į pirštą įsipjovė.
Kokio amžiaus, lyties nukentėjusieji nuo seksualinio prievartavimo ar išžaginimo patenka pas jus į apžiūrą?
Dažniausiai tai būna jauno amžiaus moterys, vyresnių vienetai tebuvo. Savo praktikoje tikrai neturėjau vyro. Dar būna, kad ir vaikai, nepilnamečiai. Čia jau pasiskirstymas labai panašus tiek mergaičių, tiek berniukų.
Sakote, kad laikui bėgant, aukos primiršta įvykį. O kaip dėl kūno sužalojimų, ar juos įmanoma įžvelgti praėjus kuriam laikui po seksualinės prievartos akto?
Pirminiai sužalojimai – žaizda, o jei lytinis sužalojimas, tai plyšimai – tai palieka randus. Pagal randų spalvą, dydį, standumą, galime vertinti laikotarpį, kada galėjo būti padarytas sužalojimas. Kuo didesnis sužalojimas, tuo daugiau šansų, kad liks randai ir galėsime vertinti ir po ilgo laiko.
Kai gaunate apžiūrėti kūnus, vieni iš jų randami iškart po mirties, kiti – vėliau. Kokių irimo stadijų jie būna?
Autopsijos metu jau nepasirinksi, kokį gausi mirusįjį. Būna ir dėl ligos miręs žmogus, darbo dienomis po pietų dažniausiai – autoįvykiai, trauminiai atvejai, kritimai, savižudybės.
Irimo stadija priklauso nuo to, kiek laiko miręs žmogus ir kokioje vietoje buvo. Oro sąlygos, jei namuose šildymo sezonas, labai duoda daug puvimo procesui. Kuo ilgiau nerastas asmuo, tuo jis blogesnės būklės, tuo mums sunkiau kažką nustatyti ir tyrimo metu kažką rasti, nes puvimo procesas įsibėgėjęs.
Kaip jaučiatės dirbdama šalia pairusių kūnų, pavyzdžiui, ar kvapas nemaišo?
Maišyti nemaišo, šiek tiek trikdo, erzina. Labai ilgai išliekantis tas kvapas. Jau mes įpratome prie jo, tik nemalonu. Tada stengiuosi kuo greičiau padaryti savo darbą. Jokių pokalbių gretutinių, daugiau nieko šalia kad nebūtų. Eidami į autopsinę stengiamės ir pagalbinio personalo nesikviesti, kad nereikėtų sėdėti ir be reikalo kvėpuoti tuo. Kūnai laikomi šaldytuvuose, yra atvėsinti, o pačios autopsinės nėra prišildytos, tačiau vis tiek kvapas stiprus.
Man stipresnį kvapą duoda ne pats puvimas, kai matai minkštuosius audinius, o kai būna prasidėjęs mumifikavimasis. Kai lavonas ima džiūti. Man šitas kvapas aštresnis, aitresnis. Šiuos tyrimus mažiausiai mėgstu.
Kiek laiko turi praeiti nuo mirties, kad prasidėtų kūno mumifikacija?
Jeigu miške rastas sausomis sąlygomis vasarą gulėjęs kūnas, tai labai greitai – ir per 1 mėnesį – gali prasidėti džiūvimas. Kuo drėgniau, tuo ilgiau jis vystysis.
Lietuvoje pasitaiko įvairių kriminalinių įvykių, neseniai vaikas ėjo žvejoti ir rado moters galvą. Kiek jums tenka tirti atskirų kūno dalių, o ne pilną „komplektą“?
Dažniausiai tai būna skeleto kaulai, kaukolę kokią nors pristato ar rūbus ir kelis kauliukus. Retais atvejais pasitaiko ranka, koja. Tuomet apžiūrime, kokia tai kūno dalis, bet mirties liudijimo neišduodame. Kiek įmanoma, paimame DNR. O po to bandoma ieškoti – galbūt atveš kitą dieną ir kitą kūno dalį ir galėsime sugretinimą daryti.
Ką matote iš atskirų kūno dalių, kaip jos galėjo „atskilti“ nuo kūno, galbūt irimo metu, o gal buvo nupjautos?
Jeigu tai yra rankos dalis, žiūrime, per kurią vietą ji atskirta nuo kūno. Vidury kaulo neatsiskirs net ir puvimui prasidėjus. Tuomet gali įvertinti kaulo linijas, ar jos lygios, ar eina per sąnarį, ar yra mechaninių pažeidimų. Medicinos kriminalistai mikroskopu tiria, ar yra kokių lūžių, pjovimo žymių.
Nusikaltimai padaromi ir prieš vaikus, nepilnamečius. Ką matote savo praktikoje, galbūt yra atvejų, kurie jus sukrėtė kaip specialistę?
Vaikų tyrimai visuomet yra sukrečiantys. Kai gauname tirti vaiką, tikimės, kad rasime kokią įgimtą ligą ar dar kažką, kad tik nebūtų smurto. Kiekvienas, net ir menkiausias sužalojimas, labai skaudus. Visuomet klausi: kodėl ir už ką?
Kiek laiko užtrunka mirusiojo tyrimas? Regis, artimieji nori palaidoti kuo greičiau, tai kiek maždaug jiems reikėtų laukti, kol ištirtumėte kūną?
Kasdien vidutiniškai sulaukiame apie 10 mirusiųjų, tai jie dažniausiai ištiriami tą pačią dieną. Artimieji gali iš karto pasiimti, kai tik mes baigiame tyrimą. Į darbo pabaigą visi mirusieji išduodami.
Po švenčių arba po ilgųjų savaitgalių, kai yra didesnis kiekis mirusiųjų, tyrimai užtrunka, būna, 3–4 dienas. Užtat dažniausiai mums ryte paskambina, klausia, ar šiandien bus atliekamas tyrimas. Anksčiau žmonės pirmiausia užsisakydavo patalpas, kur bus atliekamos apeigos, bet paskui pradėjome visus perspėti: Nedarykite to, pirma sulaukite iš mūsų atsakymo, kad tyrimas bus šiandien atliekamas. Tada jau galite skambinti visiems ir organizuoti.
Dėl teismo medicinos ekspertų atlyginimų – kaip jūs vertinate tai, kad šviežiai mokslus išėjęs ekspertas uždirba „į rankas“ uždirba truputį daugiau nei 900 eurų? Ar tai normali praktika?
Mums reikalavimai tikrai dideli: turime turėti medicininį išsilavinimą, baigti rezidentūrą (10 metų trunka studijos), laikome kvalifikacijos ir teisinių žinių egzaminus. Po tiek mokslų mums „į rankas“ – 1000–1200 eurų. Tikrai neadekvati alga, nes mes nuolat esame įtampoje. Palyginti su kitomis Europos šalimis, mirusiųjų ir gyvųjų tyrimų krūvis vienam ekspertui yra 4 kartus didesnis.
Kadangi mažas atlyginimas, sunku pritraukti naujus darbuotojus, yra teismo medikų stygius. Rezidentai, pamatę, kokie atlyginimai ir kiek daug darbo, išeina dirbti į Skubios pagalbos skyrius, kaip medicinos gydytojai, arba renkasi kitas rezidentūras. <...>
Visų sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų sektoriuje (poliklinikose, ligoninėse) per 10 metų kilo algos virš 100 proc., o mūsų tarnyboje tik 40 proc. pakilimas buvo. Nelygybė išryškėjo nuo 2018 m.
Mums liūdnas šis klausimas – stengiamės kovoti. 2018 m. ėjome į piketą, ir šiemet prie Sveikatos apsaugos ministerijos piketavome. Dabar profsąjunga ir VTMT administracija kalbasi su ministerija. Bandome kažką sau išsikovoti, nes tikrai labai sunku. Mūsų visi ekspertai turi ir po antrus darbus, nes negali išgyventi taip.
