Gal skolose skęstanti sostinė bandys gelbėtis parduodama brangią „Fluxus“ kolekciją? O gal Lietuvoje galima būtų neskriausti pensininkų pardavus itin vertingus Valdovų rūmų eksponatus? „Vakaro žinios“ išsiaiškino, kad politikai milijonus kainavusį meną tesugebėtų iškeisti vos į vieną kitą konservų dėžutę.
Valstybės skola artėja prie 30 mlrd. litų. Vilniaus miesto - prie 1 milijardo. Valdžios organai nebegali užtikrinti pagrindinių sričių funkcionavimo nei valstybėje, nei kai kuriuose miestuose.
Atėjo metas suktis iš padėties - pardavinėti visuomenės lobius.
Greičiausiai sostinės politikai labai klysta ketindami išparduoti visą vilniečių nekilnojamąjį turtą, taip pat ir savivaldybės pastatą. Gal biudžeto skyles užlopytų „Fluxus“ kolekcija? Juk, politikų įsitikinimu, nupirkta ji beveik veltui - už 12,5 mln. litų. Tarptautiniame meno vertybių aukcione už šią neįkainojamą vertybę atsiimtų miestiečiai šimteriopai!
Kyštelėkime šią idėją meno žinovui Vilniaus vicemerui Gintautui Babravičiui. Parduodam? Uždirbam?
„Visa bėda, kad dar nėra visos kolekcijos. Yra tik jos dalis. Be to, tie, kurie pardavinėjo Vilniui tą kolekciją, spėju, ne nuo pačių vertingiausių dalių pradėjo atidavinėti. Spėju, laukia, kol bus sumokėta už visą kolekciją, - sostinės gyventojų pinigais perkamo meno dar nedrįso girti G. Babravičius. - Bet idėja yra svarstymo objektas“.
Tai kodėl tada niekur nerodomos ir nežinia kur nukištos „Fluxus“ kolekcijos pardavimas - tik „svarstymo objektas“, o savivaldybės pastatą parduoti jau būtina?
„Žinot, mes esame sulaukę pasiūlymų ir parduoti Gedimino pilį, - gyrėsi vicemeras. - Bet savivaldybės pastato pardavimas yra elementarus ekonominis veiksmas su nauda. O visi kiti dalykai, sakykim, parceliuoti meno vertybes ar kitus dalykus... Hmm... Ar jau tokia riba yra atėjusi?“
O kada ta riba ateis? Kai liks vilniečiai tamsiose gatvėse ir be visuomeninio transporto?
„Pono Žilinsko kolekcija (Mykolo Žilinsko surinkti paveikslai, dovanoti Kaunui, - ELTA), kaip žinote, buvo sudaryta bomboms krintant ant Berlyno. Tada buvo galima paveikslus įsigyti už konservų dėžutę ar kitą valgomą daiktą. Nuo Rembranto iki dar ko nors. Buvo tokie laikai. Ar dabar tokie laikai - nežinau“, - svarstė vicemeras.
Vilnius laukia kažkokių laikų arba kvailų pirkėjų, kurie už „Fluxus“ duos bent konservų skardinę. Bet gal Seimas ryšis Vakarų Europos kolekcininkams atgal parduoti ką tik nupirktus brangiausius Valdovų rūmų eksponatus? Juk vis tiek neveikia. Kai pradės veikti po krizių, vėl nusipirktume.
Klausiame Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto atstovo Jono Liesio. Ar šiuo sunkiu metu Bonos Sforsos laikų gobelenų su puse dramblio užpakalio Lietuvai atsisakyti tikrai būtų išdavystė? Juk taip šaliai pinigų reikia...
„Jei jau taip šnekant, asmenine nuomone, parduot parduosim, bet atgal už tokius pinigus tikrai nebenusipirksim. Nes tokie antikvarai niekada negrįžo ta pačia kaina, - gynė meną J. Liesys. - Norinčiųjų atsiras, bet pirks tie, kas norės uždirbti. Taip, sunkumų yra. Bet ar tai išgelbės Lietuvos biudžetą? Kaina gal ir didžiulė, bet iš principo, kaip čia parduosi?“
Pasak Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nario Edvardo Žakario, vien pardavimais visko, visų skolų nebūtų galima užkišti. Bet kalbant apie Valdovų rūmų eksponatus, kitus įsigytus meno kūrinius, kai ką parduoti, be abejo, būtų galima. Ypač atrinkus tai, kas nėra vertinga.
Bet kitas klausimas, ar teisinga buvo kai kurių eksponatų pirkimo kaina - čia jau gal ir atsakomybė turi būti. Ten yra visko - pasakyti, kad viskas gerai, niekas negalėtų. Dėl kainų dažniausiai kyla pagrįstos abejonės. Lietuvoje daug kur, kai tik prasideda kokie pirkimai, tie, kurie perka, žiūrėk, ima staiga geriau gyventi.
Bet, ko gero, mes net tų pinigų, kuriuos sumokėjome pirkdami eksponatus, nesusigrąžintume.
O kas gali pasakyti, kad tie ekspertai, kurie juos vertino, nebuvo suinteresuoti „gerai įvertinti“? Norint parduoti eksponatus, turėtų būti rimta nešališkų ekspertų grupė, kuri pasakytų, kas turi išliekamąją vertę, o kas visiškai neturi. Tada parduodant ir paaiškėtų, kas iš tiesų įvyko. Bet kas iš to, kad ir paaiškės. Kažkas pasakys, kažkas parašys.
Bet vėl mokesčių mokėtojų pinigai bus švaistomi. Atsakomybės nėra. Užtektų vieną, antrą nubausti už tai - daug kas pradėtų mąstyti. Bet tos pradžios nematyti.
