Atrodo, pasaulis griūva. Tik lunatikai iš Šiaurės Korėjos ar Irano kažką aiškino apie branduolinio ginklo panaudojimą prieš jų tariamus priešus. Dabar Vladimiras Putinas, užgrobęs Krymą, pirštu rodo į savo branduolinį arsenalą ir perspėja Vakarus „nežaisti“ su Rusija.
Artimuosiuose Rytuose Islamo valstybė (IS) pjauna savo belaisviams galvas ir grasina Vakarams. Tuo metu Barackas Obama prisipažįsta pasauliui, kad „dar neturi strategijos“, kaip elgtis tu tokiais barbariškais teroristais. Egiptas bombarduoja Libiją, kurią Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) kartą taip pat bombardavo. Viceprezidentas Joe Bidenas kartą teigė, kad ramus Irakas be JAV karių būtų vienas iš didžiausių administracijos pasiekimų. Ne dabar.
Kinija ir Japonija atrodo įstrigusios 1930-uosiuose, vėl besivaidydamos dėl ginčijamos teritorijos.
Kodėl visi staiga ėmė kariauti?
Konfliktai retai kyla dėl reikalingos teritorijos, kurią Adolfas Hitleris pavadino „gyvenamąja erdve“, ar gamtinių išteklių. Didelė Rusijos teritorijos dalis yra menkai apgyvendinta arba susiduria su sunkumais. Vargu ar jai reikia Krymo ir Ukrainos padėčiai pabloginti. Salos, dėl kurių ginčijasi Japonija ir Kinija, daugiausiai yra bevertis nekilnojamasis turtas. Iranas turi naftos ir gamtinių dujų, kurių pakanka vidaus poreikiams ir eksportui, neįsitraukiant į karą dėl kuriamos atominės bombos.
Dažnai valstybės kovoja dėl prestižinių simbolių, kuriuos jų baimės ir garbės troškimas paverčia egzistenciniais klausimais. „Hamas“ grupuotė galėtų pamiršti Izraelį ir paversti Gazą Singapūru, bet jai tektų pajusti, kad ji buvo neteisi.
V. Putinas mano, kad, pasiglemždamas daugiau buvusių Sovietų Sąjungos šalių, jis įgys tokį prestižą, kokiu mėgavosi jo herojus Josifas Stalinas. IS bando sugrįžti į VII amžiaus islamo laikus, kai musulmonų pasaulis turėjo daugiau galios, buvo labiau gerbiamas.
Didis argentiniečių rašytojas Jorge Luis Borgesas Folklandų karą tarp Jungtinės Karalystės ir Argentinos apibūdino kaip „dviejų plikių peštynes dėl skiauterės“. Britanija pradėjo kariauti dėl tolimų vėjuotų uolų tam, kad apgintų šventą Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno tradiciją ir idėją, kad visa, kas britų, yra šventa. Nepopuliari Argentinos chunta pradėjo karą, nes norėjo sumažinti Britanijos apetitą.
Tačiau ginčai dėl garbės ar iš baimės ne visada veda į karą: tam, kad kiltų karas, reikia, kad nebūtų atgrasymo. Dauguma agresorių kvailai rizikuoja tik tada, kai jaučia, kad vargu ar bus sustabdyti. Prarijęs Čekoslovakiją ir Austriją, A. Hitleris manė, kad niekam nerūpės, jei jis užgrobs ir Lenkiją. Saddamas Husseinas nusprendė įsiveržti į Kuveitą, nes manė, kad JAV nesikiš į ginčus dėl sienų tarp dviejų arabų šalių.
Atgrasymas, aljansai ir jėgų pusiausvyra nėra archajiškos koncepcijos, netyčia įžiebusios Pirmąjį pasaulinį karą, kaip kartais yra sakoma. Tai – seniai žinomi įrankiai, padedantys karingesnėms šalims nurimti.
Kas baigia karus?
Ne Tautų Lyga ir ne Jungtinės Tautos. Deja, karai yra tam tikra žiauri laboratorija, kurioje stipresnioji pusė nustatoma pagal nuleisto kraujo kiekį. Kai tik šis faktas nustatomas, įsivyrauja taika.
Prireikė 50 mln. mirčių, kad Ašies valstybės įsitikintų, jog 1941-aisiais Vokietija, Italija ir Japonija buvo kur kas silpnesnės, nei Britanijos sąjungininkės, Sovietų Sąjunga ar JAV. Folklandų karas baigėsi tuomet, kai argentiniečiai pripažino, jog pasigirti nugalėjus Britaniją yra ne tas pats, kas ją nugalėti.
Kas kartą, kai „Hamas“ pastato daugiau tunelių ir gauna daugiau raketų, ji tiki, kad šį kartą gali įveikti Izraelį. Jos karas baigsis tuomet, kai „Hamas“ pripažins, jog įveikti Izraelio negali.
Karas, kaip priminimas, kas yra stiprus, o kas – silpnas, yra laukinis būdas valdyti pasaulį. Būtų kur kas geriau, jei taiką palaikančios konstitucinės vyriausybės išliktų stiprios. Jos turėtų rūpintis gynyba ir perspėti V. Putiną, IS, Šiaurės Korėją, Iraną ir kitus, jog dėl nieko šie praras labai daug.
Net branduolinėms valstybėms reikalingas konvencinis atgrasymas. Jos dažnai yra užpuolamos (kaip Britanijos ir Argentinos, JAV ir „Al Qaeda“, Izraelio ir „Hamas“ atvejais) nebranduolinių valstybių, įsivaizduojančių, kad branduolinis ginklas nebus panaudotas ir dažnai klaidingai manančių, jog stipresnieji nenorės arba negalės duoti atkirčio silpnesniesiems.
Jei atgrasymas ir karinė parengtis atrodo tokia protinga investicija, tai kodėl demokratijos dažnai paaiškėja esančios nepasirengusios ir yra įbauginamos agresorių, kurie turi drąsos pradėti karus?
Demokratinių valstybių rinkėjams yra sunkiau paaukoti dalį savo gerovės, kol jie mėgaujasi taika, nei netekti visos gerovės per karą. Dar sunkiau yra liberaliems mąstytojams pripažinti, kad per civilizuoto gyvenimo šimtmečius neatsirado geresnio būdo užkirsti kelią neandertalietiškiems karams, nei tiesiog priminti neandertaliečiams, jog mes turime didesnį vėzdą, nei jie ir tuo vėzdu pasinaudosime, jei mus provokuos.
Victoras Davis Hansonas yra klasicistas ir istorikas Stanfordo universiteto Hooverio institute. Instituto Karo istorijos/Šiuolaikinių konfliktų darbo grupės pirmininkas.
