Kai kurie lygina dabartinę situaciją ne tik su Sovietų įsiveržimu į Vengriją ir Čekoslovakiją, tačiau ir A. Hitlerio įsiveržimu į Sudetus 1938-ais. „Kai kuriuose sluoksniuose stiprėja nuomonė, kad jeigu Vakarai, o ypač B. Obama neatsakys Rusijai griežtai, pasikartos „Miuncheno nuolaidžiavimas“, - kalbama straipsnyje.
Tačiau Ch. Meyeris siūlo prisiminti, „kieno tai krizė“. Jo manymu, akivaizdu, kad tai „Ukrainos ir Krymo tautų krizė“, o taip pat kolosali V. Putino krizė: jeigu jį pripažins tarptautinės teisės pažeidėju, jis ir Rusija neteks prestižo, o pačioje Rusijoje jo laukia „beveik visuotinis pasmerkimas, jeigu žmonės supras, kad V. Putinas „prarado“ Ukrainą ir ypač – Krymą“.
„Tačiau mums Vakaruose ši krizė – krizė tik tiek, kiek mes patys jos pageidaujame“, - užtikrintas Ch. Meyeris.
Autorius siūlo į situaciją pažvelgti Maskvos akimis: „dauguma rusų ukrainiečius laiko savo nacijos dalimi pačia plačiausia įmanoma prasme“, Krymas jiems asocijuojasi su dviem herojiškos kovos pavyzdžiais (Krymo ir Antruoju pasauliniu karu). Taip pat, geopolinė priklausomybė nuo karo laivyno bazių Sevastopolyje. V. Putinas mano, kad įvykiai Ukrainoje daro pernelyg didelę įtaką Rusijos nacionaliniams interesams, teigiama straipsnyje.
Tačiau B. Obama ir NATO didžiosios šalys iš tiesų gali „susimokėti“, jeigu nesugebės išstumti V. Putino iš dabartinio kelio. Po nevykusios intervencijos į Siriją, B. Obama buvo išvadintas silpnavaliu (nors su tuo autorius ir nesutinka).
„Problema čia ne tiek B. Obamoje, kiek tame, kad Tarptautinių santykių bendravimo taisyklės tapo neįtikėtinai sudėtingomis“, - rašo Ch. Meyeris. Šiandieninę išorinę politiką pernelyg stipriai veikia žiaurūs vaizdo įrašai su fotogeniškų demonstrantų kovomis prieš režimo pajėgas. „Tai kelias į neapsiskaičiavimą ir betikslį kišimasį į svetimus pilietinius karus“, - teigia autorius. Jis rekomenduoja išorinę politiką formuoti „blaivaus nacionalinių interesų skaičiavimo“ pagrindu, grįžti „prie aiškiai suformuluotų suverenių valstybių interesų ir viešai pripažintų interesų zonų“, išsiaiškinti, kas būtent tapo karo pagrindu.
„V. Putinui yra žinoma, kad JAV ir NATO neįsitrauks į karą, norėdami sutrukdyti Rusijai paversti Krymą ar Rytų Ukrainą į dar vieną Pietų Osetiją“, - rašo autorius. Visiškai kitaip būtų, jeigu V. Putinas pasikėsintų į Baltijos valstybes, kurios priklauso NATO blokui.
