Simona PUŽAITĖ
Šalia namų kasdien, ne tik valstybinių švenčių dienomis, plazdanti Lietuvos vėliava ją iškėlusiems žmonėms yra tarsi simbolis, kad patriotiškumas ir meilė tėvynei nesusiję su kvailais valdžios sprendimais ar finansiniu nepritekliumi.
Sulaukė ir ironiškų komentarų
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus menanti istorinė vėliava, šiauliečio statybos įmonės vadovo Antano Kaleckio nuomone, nepelnytai pamiršta. „Kas kitas gali mylėti tavo šalį, jei pats jos nemylėsi?“ – retoriškai klausia. Vėliava – tos meilės simbolis.
Nuvažiavęs aplankyti Norvegijoje gyvenančio sūnaus, vyras pastebėjo beveik prie kiekvieno namo kabančią jų nacionalinę vėliavą arba gaireles – ilgas, siauras, į galą siaurėjančias vėliavas. Įkvėptas skandinavų pavyzdžio A. Kaleckis nutarė pasikabinti Lietuvos vėliavą.
Vėliava su Vyčiu prie Kaleckių šeimos namų plevėsuoja nuo pernai metų pavasario. Specialus plastikinis stiebas vėliavai kainuoja apie 800 litų, todėl metalinį stiebą vyras sukonstravo pats iš turėtų tvoros elementų.
Prie namų pasikabinęs vėliavą Antanas sulaukė ne tik pozityvių, bet ir pašaipių komentarų. „Ar čia kokia įstaiga, kad vėliava kabo?“ – ironizavo kai kurie pažįstami.
„Mojuojame trispalvėmis tik per krepšinio čempionatą“, – apgailestauja A. Kaleckis. Jam nesuprantamas tautiečių nenoras vėliavą iškelti net valstybinių švenčių dienomis. Abejingumą jie dažnai teisina nusivylimu savo šalimi. Anot Antano, tai – ne argumentas.
Verslininkas pyksta, kada kai kurie emigrantai dergia savo šalį bjauriais komentarais, menkina Lietuvą. „Nereikia sieti patriotiškumo su pinigais. Čia yra tavo žemė, valstybė. Tiems, kurie dejuoja: „oi, oi, Lietuvoje blogai“, sakau: Tėvynė, kaip motina, jos nepasirinksi. Reikia atskirti pagarbą tėvynei ir ekonomiką“, – įsitikinęs A. Kaleckis.
Sunku išlaikyti pozityvų požiūrį
Šiaulių Šimšės rajone iš tolo šviečia trispalvis kaminas. Pedagogė, rusų kalbos mokytoja Vilhelmina Grakauskienė sako, jog ši idėja prieš penkerius metus kilo kaminą skardinusiam Jonui Medeckiui. Jis namo šeimininkams pasiūlė kaminą papuošti Lietuvos vėliavos spalvų skardomis.
Kartą pas kaimynus į svečius atvyko amerikiečiai, kurie vaikščiodami po rajoną pastebėjo ir nufotografavo išskirtinį kaminą. Nuotrauką užsieniečiai patalpino internete, tad trispalvis kaminas išgarsėjo.
„Esame patriotai, visuomet keliame vėliavą!“ – patikina V. Grakauskienė. Pedagogė domisi visuomenėje vykstančiomis aktualijomis, kai turi laiko, pasižiūri tiesioginius Seimo posėdžius. Ji pripažino: kai valstybė smaugia žmones, išlaikyti pozityvų požiūrį į savo šalį nelengva.
Patriotizmas giliai širdyje
Šalia Adelės ir Adolfo Sarnačinskų namų plazda Lietuvos istorinė vėliava su Vyčiu.
„Turiu pasaulio valstybių atlasą – geltonos, žalios, raudonos spalvų daug Afrikos šalių vėliavose“, – juokiasi Adelė, aiškindama vėliavos pasirinkimą. Trispalvė Lietuvos nacionalinė vėliava įteisinta tik 1918 metais, o istorinė vėliava Sarnačinskams patrauklesnė, nes turi senesnes tradicijas.
Vėliavos stovą vyras Adolfas pagamino iš vamzdžių likučių išardžius centrinį šildymą. Dėl vėliavos su Vyčiu išmaišė visus Šiaulius – niekur nerado. Galiausiai parsivežė iš sostinės.
„Prie Smetonos mus mokykloje, matyt, kitaip mokė. Patriotizmas užsiliko giliai dūšioje“, – pasakoja Adelė.
Nesutiko stoti į komjaunimą
Per karą sudegus namui, A. Sarnačinskienės mama susirgo, mergaitei teko pagelbėti šeimai, perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Apie 1948 metus gerai besimokančius mokinius direktorė sukvietė ant kilimėlio, liepė stoti į komjaunimą. Adelė nesutiko, todėl buvo išmesta – motyvavo neva perpildytomis klasėmis. Taip baigė tik dešimt klasių.
„Širdagraužis liko dėl sovietinės valdžios visam gyvenimui“, – sako šiaulietė. Į rezistensinę veiklą Adelė nesivėlė – šeima sunkiai vertėsi, ne tas galvoje buvo. „Supratau, prieš vėją nepapūsi...“ – atsidūsta.
Prasidėjus Sąjūdžiui jiedu su vyru prisijungė prie aktyvių žmonių – važiavo į demonstracijas už laisvę Vilniuje, Sausio 13-ąją stovėjo prie televizijos bokšto, mojuodamas Lietuvos vėliava Adolfas net nukeliavo iki Talino. Istoriniuose įvykiuose šmėžavusią trispalvę sutuoktiniai dabar namuose saugo kaip relikviją.
„Aš, mokslų nebaigusi, paprasta moteris, manau, kad sovietinė okupacija pakeitė žmones. Iš ten ateina dabartinis nusivylimas, – svarsto Adelė. – Man didelė širdperša, kad dabar politikai dėl pinigų nužmogėja. Bėgioja iš partijos į partiją, neturi savo įsitikinimų, vertybių“.
A. Sarnačinskienė patikina, jog visuomet dalyvavo ir dalyvaus rinkimuose, nes jai ne vis vien, kas valdo šalį.
„Žmonės visai jokių principų, savo nuomonės nebeturi“, – piktinasi 82-iejų šiaulietė, kalbėdama apie asmenis, kurie savo balsą parduoda, anot jos, už butelį „arielkos“ ar alaus.
„Vėliava šalia namų – ne pasirodymui. Tiesiog išeiname į lauką ir pasidžiaugiame, kad ji ten“, – sako A. Sarnačinskienė.
LIETUVOS VALSTYBĖS (NACIONALINĖ) VĖLIAVA
Lietuvoje diskusijos, kokia turi būti nacionalinė vėliava, prasidėjo 1905 metų lietuvių suvažiavime Vilniuje. Jonas Basanavičius manė, kad labiausiai tiktų LDK vėliava – raudona su baltu raiteliu. Dauguma suvažiavimo dalyvių nepritarė, nes raudona spalva jiems kėlė nepriimtinas revoliucijos asociacijas.
Diskusija dėl nacionalinės vėliavos atsinaujino 1917 metais, atsiradus valstybingumo atkūrimo perspektyvoms. Nutarta vėliavos spalvų ieškoti tautiniuose audiniuose. Tuo užsiėmė Antanas Žmuidzinavičius. Jis Vilniaus miesto teatro salę, kurioje rugsėjį posėdžiavo lietuvių konferencija, išpuošė raudonomis-žaliomis vėliavėlėmis. Konferencijos delegatams A. Žmuidzinavičiaus sukurta dvispalvė nepatiko – buvo pernelyg niūri.
Vėliavai parengti buvo sudaryta speciali komisija, kurią sudarė J. Basanavičius, T. Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. Jie nutarė dvispalvę papildyti geltona spalva.
Po ilgų ginčų 1918 m. balandžio 19 d. Komisija galutinai nusprendė, kad Lietuvos nacionalinė vėliava turi susidėti iš trijų horizontalių vienodo pločio juostų: geltonos-žalios-raudonos. Vėliavos viduryje arba viršutiniame kairiajame kampe siūlyta įdėti raitelį, bet į siūlymą neatsižvelgta.
1922 m. Lietuvos Konstitucija pripažino tik trispalvę (be raitelio), ir pavadino ją valstybės vėliava.
Geltona spalva reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia simbolizuoja gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona – žemę, drąsą, pralietą kraują už Tėvynę. Vėliavos spalvos atkurtos pagal Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir privatūs asmenys.
LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORINĖ VĖLIAVA
Raudoname audekle, iš abiejų pusių, vaizduojamas šarvuotas raitelis tokių pat spalvų, kaip Lietuvos valstybės herbe.
Pirmą kartą lietuvių vėliava minima Vygando Marburgiečio kronikoje. Jis rašė, kad 1337 m. kautynėse ties Bajerburgo pilimi (prie Veliuonos) kryžiuočių šaulių viršininkas Tilmanas Zumpachas ugnine ietimi sudegino lietuvių vėliavą, o po to mirtinai sužeidė Trakų karalių. Tačiau kaip ta Trakų karaliaus vėliava atrodė, kronikininkas nutylėjo. Daugiau žinoma apie vėlesnes Lietuvos vėliavas.
Senoji valstybės vėliava, kurios ištakos siekia XV a. pradžią ar kiek ankstesnius laikus, niekada neišdilo iš lietuvių sąmonės.
Atsižvelgiant į šios vėliavos svarbą, kelių šimtų metų istoriją, Seimas 2004 m. liepos 8 d. pakeitė Lietuvos valstybės vėliavos įstatymą ir į jį įrašė senąją vėliavą – raudoną su baltu raiteliu. Ją pavadino Lietuvos valstybės istorine vėliava.
Įstatyme taip pat nurodyta, kad nuolat ji turi plevėsuoti virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje ir Karo muziejaus skverelyje Kaune. Tai yra vietose, vienaip ar kitaip susijusiose su Lietuvos valstybingumo istorija.
Parengta pagal Lietuvos Prezidentūros inf.
