Pilkam rūkui gaubiant pievas keturi Rusijos dvaro valstiečiai stovi it įbesti į žemę. Jie klausosi. Girdisi grėsmingas arklių, šiuoliuojančiu visu greičiu, kanopų dundesys. Vienas valstietis pasileidžia bėgti, kad perspėtų šeimininką, kuris tebemiega už uždarytų langinių.
Kaip tik tuo metu iš ryto miglos išnyra raiteliai. Juodi apsiaustai plevėsuoja ore, kai šie didžiuliu greičiu lekia prie Rusijos bajoro dvaro. Valstiečiai persižegnoja, vienas puola ant kelių. Atvyko negailestingi caro žudikai.
Juodi kaip varnai vyrai – tai rusų valdovo Ivano IV asmeninės kariuomenės nariai, opričnikai. 1566 m. įkurta opričnina caras norėjo kartą ir visiems laikams susidoroti su įtakingais šalies didikais, bojarinais. Žiaurūs Ivano kariai atvyksta į kokį nors Rusijos dvarą dėl dviejų priežasčių: arba užgrobti žemių ir išvyti ūkio savininką, arba caro įsakymu nužudyti dar vieną didiką.
Ivanas duoda daugybę tokių įsakymų, rodos, kad jo pyktis yra beribis, nes visą Ivano gyvenimą diduomenė jam kėlė nuolatinę grėsmę.
Ivanas išprotėja iš sielvarto
1547 m. Ivanas buvo karūnuotas caru, o bojarinai jį pripažino Rusijos imperijos valdovu. Tačiau kai 1560 m. Rusiją ištiko sausra ir badas ir dargi tais pačiais metais mongolų chanai užpuolė pietines karalystės teritorijas, o Švedija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija bei Vokietijos Hanzos miestai paskelbė rusų laivynui blokadą, savo didikų paramos caras nesulaukė.
Paskutinis lemtingas smūgis caro ir diduomenės santykiams buvo suduotas, kai po ilgos ir paslaptingos ligos mirė mylima caro žmona Anastasija Romanova. Ivanas neabejojo, kad ją nunuodijo bojarinai. Švelnioji Anastasija nuramindavo temperamentingąjį carą, o jos netekęs Ivanas baisiai sielvartavo ir niršo. Savo dvariškių akivaizdoje jis daužė galvą į grindis ir laužė sosto menės baldus. Po to jis įsako mirties bausme nubausti keletą didikų.
Carui grimztant vis giliau į depresiją ir paranoją, jo artimiausias draugas ir patarėjas, didikas Andrejus Kurbskis susivienijo su didžiausiu caro priešu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustu ir užpuolė Rusiją pats jodamas priešo kariuomenės priešakyje. Išdavystė tikriausiai privertė Ivaną visko atsisakyti. 1564 m. jis atsisakė sosto Kremliuje ir beveik metus klajojo po šalį. Toks jo žingsnis sukrėtė valdinius, mat Bojarinų dūma negali valdyti karalystės be Ivano, tad galiausiai jie išsiuntė delegaciją maldauti Ivano sugrįžti.
Ivanas triumfuoja. Jis sutinka grįžti su sąlyga, kad jam bus suteikta suvereni karalystės valdžia. 1565 m. vakaro dangui Maskvoje nusidažant raudonai, jis ir jo palydovai sugrįžta pro Kremliaus vartus.
Caras pradeda vykdyti baisų kerštą
Sugrįžęs Ivanas kelia nerimą Bažnyčios atstovams ir diduomenei: kuokštais nuslinkę plaukai, ilga ožio barzda pražilusi, akys lyg stiklinės. Netrukus pasitvirtina diduomenės įtarimai dėl prastos caro psichikos būklės.
Sugrįžęs į sostą Ivanas visų pirma padalija valstybę į išskirtines caro žemes, vadinamas opričnina, ir į paprastas žemes, kurias valdo kartu su Bojarinų dūma. Savo asmeninei valstybei saugoti ir ginti jis įkuria specialiąsias tūkstančio vyrų – negailestingųjų opričnikų – pajėgas. Prasideda caro teroras.
Keršijantys caro šunys
Ivano žemes iš pradžių sudarė teritorijos aplink Tverės ir Naugardo miestus, bet netrukus jos išaugo ir apėmė centrinę Maskvą ir kitas Rusijos dalis.
Ivano pakalikų korpusas buvo visur atpažįstamas iš uniformų: šiurkštūs juodi marškiniai su plačiais, juodais odiniais diržais ir juodais apsiaustais. Juodais žirgais, iškėlę juodas vėliavas, prie balno prisirišę šuns galvą ir šluotą, jie jodavo po kaimus ir didikų dvarus. Šuns galva rodo, kad jie – caro sargai, o šluota simbolizuoja caro priešų valymą.
Ivanas renkasi savo pakalikus iš žemesniųjų klasių ir kariškių – nė vienas opričnikas nebuvo paskirtas į pareigas dėl savo kilmės ar turtų, todėl Ivano žudikų korpusas yra jam už viską skolingas, o opričnikų ištikimybė jam neturi ribų. Vienas po kito jie duoda šventą ištikimybės priesaiką carui.
„Caro šunų“ skaičius laikui bėgant išaugo iki 6 tūkst. Opričnikai tapo kariniu daliniu su vadais. Ivanas leido savo vyrams „rinkti mokesčius“ jų valdomose srityse, tačiau iš tiesų tai reiškė vietos gyventojų plėšimą. Tie, kurie priešinosi, būdavo negailestingai nuplakami. Labiausiai nuo Ivano teroro nukentėjo diduomenė.
Šimtų didikų turtas buvo konfiskuotas, o jie patys ištremti į pietus – vieni ramiai, kiti – paskubomis ir visko netekę.
Ivanas nedvejodamas užsiundydavo savo žudikų korpusą ant bet kurio miesto ar didiko, kurį įtardavo išdavyste. Jis visur matė priešus ir sąmokslininkus. Tačiau caras buvo labai religingas: jis reikalavo, kad kiekvienas įtariamasis išpažintų savo nuodėmes prieš įvykdant bausmę. Ir nors buvo sunku priversti prisipažinti nekaltas Ivano aukas, jo ištikimi pakalikai kankinimų kamerose uoliai vykdė savo valdovo norus.
Mirties vienuolių ordinas
Savo naujai įkurtos valstybės sostine Ivanas paskelbia Aleksandrovo Slobodą. Ten, kiek daugiau nei už 100 km į šiaurės rytus nuo Maskvos, kur pastatė kremlių.
Tvirtovė buvo puikiai apsaugota. Pylimų ir griovių apsuptyje pastatyti rūmai su akmenine citadele centre. Rūmuose taip pat buvo įrengti kambariai caro sugulovėms, kareivinės, požemiai ir kankinimo kameros bei nauja mūrinė bažnyčia su kryžiumi prie kiekvienos plytos. Be daugybės sargybinių bokštelių, pastatyti du aukšti apžvalgos bokštai. Prieš įvažiuojant ir išvažiuojant reikėdavo gauti leidimą, kiekvienas turėdavo turėti specialius atpažinimo ženklus, kurie būdavo išduodami prie įėjimo.
Tvirtovėje Ivanas ir 300 išrinktųjų opričnikų gyveno pagal iškreiptą vienuolyno tvarką – caras yra „abatas“, o jo žudikai pakalikai – „vienuoliai“. Italų pirklys taip rašė apie Ivaną, kuris pats pasirinko vienuolio gyvenimą: „Rusijos caras lėtai ir be galo oriai ėjo per salę, o jį lydėjo keturi tarnai su mantijomis ir dideliais sidabriniais kirviais ant pečių.“
Pirklys taip pat atkreipė dėmesį į asketišką Ivano gyvenimo būdą. Ketvirtą valandą ryto visi keldavosi rytinei maldai, kuri trukdavo iki aušros. Per pamaldas Ivanas giedodavo, melsdavosi ar garsiai skaitydavo šventraštį su tokiu užsidegimu, kad dažnai, apimtas liturgijos grožio ekstazės, iki kraujo susimušdavo kaktą griūdamas ant grindų. Vėliau, pasitaręs su savo patarėjais, Ivanas, apsvaigintas rytinių maldų, duodavo žiauriausius dienos įsakymus.
Aštuntą valandą ryto vėl būdavo meldžiamasi, o dešimtą visi susirinkdavo pirmam dienos valgiui, kurio metu Ivanas skaitydavo šventraštį ar kokią kitą pamokomąją knygą. „Vienuoliams“ pavalgius ir atsigėrus, tik tada valgydavo ir pats valdovas. Prisiminus, kad reikia mylėti savo artimą, likęs maistas turgaus aikštėje būdavo išdalijamas neturtingiesiems.
Popietę Ivanas skirdavo valstybės reikalams, o kartais ją leisdavo tvirtovės požemiuose stebėdamas, kaip kankinami kaliniai.
„Jis niekada nesijautė toks laimingas savo vidumi ir savo kalbomis kaip tada. Jam dažnai ant veido trykšdavo kraujas, bet jis nejautė nė menkiausio nepasitenkinimo. Priešingai: visas laimingas jis šaukdavo ei ei“, – pasakojo liudininkas. Taip šaukdami mongolų raiteliai ragindavo savo žirgus.
Bažnyčia nutildoma
Be galo pamaldus, bet nesuvokiamai žiaurus Ivanas sulaukė netikėtos kritikos – iš Stačiatikių bažnyčios. Nuo pat Ivano karūnavimo Bažnyčia buvo tvirta caro rėmėja. Bažnyčia, paskelbusi Ivaną „Dievo ranka žemėje“, mainais iš caro sulaukė įtakos ir statuso.
Valstybės ir Bažnyčios partnerystė turėjo trukti daug šimtmečių, tačiau tuo metu caro ir Bažnyčios sąjungai iškilo grėsmė: Rusijos bažnyčios galva, arkivyskupas Pilypas, buvo stipri asmenybė ir jis bjaurėjosi iškrypusiu Ivano praktikuojamu stačiatikių tikėjimu. „Joks krikščionių caras neturi teisės su žmonėmis elgtis kaip su žvėrimis“, – mokė jis carą.
Ivanas įsiuto. Jis apkaltino Bažnyčią išdavyste ir raganavimu ir norėjo sudeginti arkivyskupą ant laužo, tačiau Bažnyčios vadovybė ir Bojarinų dūma tam pasipriešino, tad Ivanas išsiuntė opričnikų vadą Basmanovą „sutvarkyti reikalų“.
Basmanovas kartu su grupe opričnikų įsiveržė į bažnyčią, kurioje Pilypas laikė mišias, nuplėšė jo bažnytinius drabužius, apvilko jį nuskurusia ašutine ir užmetė ant arklio traukiamų rogių. Pilypas buvo tempiamas per pusę karalystės, kol galop atsidūrė Tverės miesto Ostročo vienuolyno požemyje. Po to Bažnyčia daugiau niekada nebekritikavo Ivano.
Rusijos imperija žlunga
Žinia apie žiaurų Ivano valdymą greitai pasklido po Europą. Sklandė pasakojimai, kad jo opričnikai valgo vaikus! Europos aristokratija šiurpo girdėdama apie netinkamą elgesį su Rusijos didikais. 1566 m. Anglijos valdovės karalienės Elžbietos I pasiuntinys Anthony Jenkinsonas atvyko į Maskvą ir rašė karalienei:
„Šis Maskovijos (taip europiečiai vadino Rusijos karalystę, red.) imperatorius labai žiauriai elgiasi su savo diduomene: ją žudo, nuplaka arba išveja iš šalies.“
Ivanas bandė viską šiek tiek užglaistyti, nes prekyba su Europa buvo svarbus Rusijos ekonomikos variklis, kaip kad manė neseniai kailių Anglijai pardavęs ir didžiulį pelną susižėręs caras. Tačiau Ivanui nereikėjo baimintis Jenkinsono ataskaitos. Karalienė visiškai ramiai sureagavo į gautą informaciją, nes rusų kailiai buvo per geri, kad jų būtų galima atsisakyti, be to, ji, pati kenčianti nuo aukštuomenės intrigų, iš dalies suprato Ivaną.
Uolus caro religingumas taip pat darė įspūdį netekėjusiai „Karalienei Mergelei“, kuri save įsivaizdavo kaip „Dievo sužadėtinę žemėje“, tad, be prekybos sutarties, ji sudarė dar vieną susitarimą su Ivanu: jei kuriam nors iš jų kiltų grėsmė, kitas įsipareigoja suteikti prieglobstį.
Prekyba kailiais buvo išsaugota, tačiau išvarius bojarinus, Ivano karalystėje kilo vis rimtesnių problemų. Atsakomybė už vadovavimą vietinei kariuomenei ir nusikaltėlių baudimą buvo perduota nepatyrusiems opričnikams, o jie nei buvo tokie įžvalgūs kaip didikai, nei buvo suinteresuoti karalystės valdymu, jiems svarbiausia buvo sukaupti turtų.
Nusikalstamumas augo, šalyje įsivyravo suirutė, ekonomika buvo apgailėtinos būklės, o 1566 m. vykusiame Bojarinų dūmos posėdyje bojarinai paprašė Ivano panaikinti savo asmeninę valstybę. Mainais jie pasiūlė paremti carą jo beviltiškame kare Livonijoje (dabartinės Estijos ir Latvijos teritorijoje), kuriame jis kovojo su Švedija ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kad galėtų prekiauti su Baltijos jūros regiono valstybėmis.
Ivanas nepriėmė pasiūlymo. Jo paranoja augo, o pečius užgriuvo dar daugiau bėdų: pirma, opričniku persirengęs išdavikas į Izborsko fortą įleido 800 lietuvių karių. Po to buvo nunuodyta antroji Ivano žmona Marija. Kai Ivanui dar labiau sustiprėjo įtarimas dėl Naugardo miesto ir Abiejų Tautų Respublikos sąmokslo, jis nusprendė veikti. Miestas turi sumokėti už išdavystę kaip joks kitas nėra mokėjęs Rusijos imperijos istorijoje!
Negailestingas kerštas
1570 m. caras išsiuntė visas opričnikų pajėgas į Naugardą, miestas nusiaubiamas, kiaurą parą čia liejasi kraujas – nužudoma daugiau kaip 3 tūkst. miesto gyventojų. Po šių skerdynių caras nusprendė tęsti baudžiamąją ekspediciją ir patraukė į šiauriau įsikūrusį Pskovo miestą. Tačiau kai caras pasiekė miestą, jis čia buvo pasitiktas su duona ir druska, o ant sniego suklupę miestiečiai nuolankiai sveikino carą, taip rodydami savo nusižeminimą.
Suglumęs caras nuėjo į mišias miesto Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje ir ilgai meldėsi prie kunigaikščio Vsevolodo kapo. Bažnyčioje kabėjo šio XIII a. karžygio kalavijas su užrašu: „Niekam neatiduosiu savo garbės“. Ivanas ilgai žiūrėjo į kalaviją. Šie žodžiai jam tapo patvirtinimu, kad teisėtai vykdo keršto veiksmus. Skubiai išėjęs iš bažnyčios, jis įsakė mirties bausme nubausti 40 valstybės tarnautojų, o keletą bažnyčios atstovų sudeginti ant laužo.
Sumenko ir Ivano pasitikėjimas opričnikais. Jie surengė sąmokslą prieš Ivaną ir tarpusavyje riejosi dėl valdžios, todėl carui reikėjo praretinti jų gretas.
Ivano opričnikams buvo suteikta paskutinė proga įrodyti savo vertę, kai mongolų chanas Devletas Girėjus pasiuntė savo pajėgas į Maskvą. Devletas valdė Krymą, kurio miestus – Kazanę ir Astrachanę – buvo užėmęs Ivanas. Maskva buvo nusilpusi, nes Ivanas išžudė pusę gyventojų, o jo kariai kovėsi Baltijos jūros pakrantėje. Keršto valanda artėjo: centrinės Rusijos stepėmis Maskvos link dundėjo Krymo totorių kariuomenė.
Ivanas suprato, kad netrukus bus užpultas, ir apimtas siaubo bandė mobilizuoti savo pajėgas. Michailui Vorotinskiui, paskutiniam geram karvedžiui, kurio nespėjo nužudyti, jis pavedė vadovauti kariuomenei. Karvedys pasiūlė kuo greičiau pastatyti gynybinę liniją, kad sustabdytų mongolus. Tačiau dar nespėjus įgyvendinti plano pasirodė Devletas su 40 tūkst. žmonių kariuomene.
Mirtinai išsigandęs caras pabėga
Vorotinskis subūrė maždaug 50 tūkst. gynėjų pajėgas ir pavedė joms ginti sostinę. Pats Ivanas su 1,5 tūkst. šaulių taip pat išžygiavo Maskvos link, tačiau sulaukė žinios, kad Devletas yra vos už 30 km nuo jo namų – Aleksandrovo Slobodos.
Mirtinai išsigandęs Ivanas išskubėjo į Vologdą, iš kurios ketino plaukti į Baltąją jūrą ir per Atlantą bėgti į Angliją.
Caro pabėgimas demoralizavo kariuomenę. 1571 m. gegužės 24 d. saulei tekant Krymo totoriai persikėlė per Maskvos upę ir padegė opričniną nesulaukę jokio pasipriešinimo. Stprus vėjas įplieskė ugnį ir ji didžiuliu greičiu išplito visame mieste. Maskva sudegė iki pamatų. Paėmę tūkstančius rusų į nelaisvę totoriai atsitraukė į stepes.
Ivanas iš karto ėmėsi ieškoti atpirkimo ožio, kad pamirštų savo bailumą. Caro akimis, jo opričnikai yra niekam tikę, todėl nepajėgė išsaugoti miesto – beviltiški netikėliai!
1572 m. Ivanas panaikino savo valstybę valstybėje ir savo nekenčiamą ordiną. „Kiekvienas, kuris prasikals kalbėdamas apie opričniną, bus išrengtas nuogai ir nuplaktas“, – skelbta naujame dekrete. Toliau carui tarnavę opričnikai buvo pervadinti „dvarininkais“.
Stalinas žavėjosi Ivanu
Rusijos diktatorius Josifas Stalinas norėjo pagerbti carą propagandiniu filmu, tačiau filme pasirodžius šokantiems vyrams su pėdkelnėmis, jo gamyba buvo nutraukta.
Ivano svarba Rusijai skirtingais laikotarpiais buvo vertinama labai skirtingai, o XX a. 4-ame dešimtmetyje jį šlovino ir didvyriu laikė bene didžiausias jo visų laikų gerbėjas – Josifas Stalinas.
Sovietų diktatorius susitapatino su Ivanu ir rado daug girtinų jo teroro režimo bruožų: slaptoji policija, susidorojimas su valdančiąja klase ir priverstiniai trėmimai, kuriuos Stalinas laikė būtinomis aukomis tėvynei.
Norėdamas pagerbti Ivaną, diktatorius užsakė trijų dalių propagandinį filmą, kurį režisavo pasaulinio garso režisierius Sergejus Eizenšteinas. Stalinas buvo sužavėtas pirmąja dalimi, kurioje Ivanas vaizduojamas kaip stiprus ir negailestingas valdovas. Jis žiūrėjo šią dalį net 19 kartų. Tačiau antroje dalyje Ivano pakalikai buvo vaizduojami kaip šokantys ponai su pėdkelnėmis, o Ivanas – kaip kupinas abejonių ir besigailintis savo poelgių, ir tai nepatiko diktatoriui. Stalinas be galo įniršo ir iš karto uždraudė filmuoti trečiąją dalį.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!