Kai tik pasirodė Artūro Tereškino knyga, rašydamas jos recenziją teigiau, jog “tai skandalingiausia knyga per pastarąjį dešimtmetį”. Matyt, neapsirikau - ji susilaukė daug žiniasklaidos dėmesio, pasipylė recenzijos, vieši aptarimai.
Kaip ir kiekvienas skandalingas dalykas, taip ir ši knyga buvo vertinama nevienareikšmiškai: vieniems ji buvo atverianti naujas teorines platumas, kitiems - “paprasti intelektualiniai paistalai”. Tačiau to ir reikėjo tikėtis. Viename interviu į klausimą, “ar išleisdamas tokią skandalingą knygą nebijote akademinės bendruomenės kritikos?”, jis atsakė:
Ne, man patinka, kad mano mintys išjudina žmones. Manau, kad viena iš intelektualo funkcijų ir yra atverti netikėtas gyvenimo puses, sukelti diskusiją. Šioks toks skandalas niekada nepakenks. Mokausi iš pop karalienės Madonnos: “Bet koks viešumas yra geras dalykas”.
Man asmeniškai labiausiai patiko antroji jo knygos dalis, kuri skirta nūdienos kultūros, socialinio gyvenimo problemoms. Čia nagrinėjamos nesenos Grūto parko ir Lukiškių aikštės istorijos, vyriškumo normos, masinės kultūros žaidimai ir aižėjantis bei perkuriantis tautinis identitetas.
Ypatingo dėmesio nusipelno studija apie vyriškumo sampratas dabartinės Lietuvos visuomenėje. Jau pakankamai yra prirašyta apie moters sampratas, feminizmą, tačiau niekas nesidomėjo vyriškumo normomis. Autorius teigia, kad pas mus pabrėžiami supervyriški, militaristiniai, herojiniai vyro bruožai. Tai agresyvus ir vienareikšmiškai vyriškas kūnas, pabrėžiantis valios jėgą, gebėjimą kontroliuoti aistras bei troškimus, veikti savo ir kitų gyvenimus. Labai įdomu, jog analizei pasitelkiami įvairiausi tekstai: nuo “Cosmopolitan” naivių tekstų, alaus reklamų iki politikų pasisakymų. Smalsu stebėti, kaip kai kurie politikai, net patys to nežinodami, kartoja šiuos stereotipus ar tampa jų aukomis. Galbūt norint geriau suprasti kai kuriuos politinio gyvenimo niuansus būtina atidžiau pažvelgti į egzistuojančias vyriškumo normas (prisimenu, kai viena dabar jau buvusi parlamentarė užsidegusiai aiškino, kad Algirdą Brazauską išrinko Prezidentu būtent moterys - “jis yra toks vyriškas, kaip už jį nebalsuosi”).
Paskutinėje šios knygos esė analizuojama viešoji erdvė. Teigiama, kad mūsų kultūroje į paraštes nustumiami ne tik seksualiniai vaizdiniai, bet ir daugybė žmonių, kurių intymūs ir vieši gyvenimai skiriasi nuo visuotinai priimtų: būtent todėl mes vis dar netoleruojame homoseksualistų (kai kurie sociologiniai tyrimai rodo, kad net iki 70 proc. Lietuvos gyventojų netoleruoja seksualinių mažumų). Kaip tik šis paskutinis straipsnis ir aiškina, kodėl ši knyga yra skandalinga: ji tiesiog išviešina tuos aspektus, apie kuriuos visų buvo priimta tylėti. Tad ši knyga - ne vien tik gryna mokslinė analizė tų temų, kurios laikomos nevertomis dėmesio, gėdingomis. Tai ne vien tik “uždrausto vaisiaus” valgymas. Tai kartu ir naujų tapatybių paieška, priešinimasis mus normalizuojančioms ideologijoms, alternatyvių malonumų gynimas. Tai ne vien tik analizė, tai kartu ir savotiškas manifestas, iššūkis mūsų taip nuskurdintam ir nuo visokių malonumų išvalytam akademiniam kalbėjimui. Būtent todėl šio Harvardo universiteto auklėtinio (Artūras Tereškinas būtent ten yra apsigynęs daktaro disertaciją) darbas yra vienas ryškiausių kultūrinio (ir tikriausiai ne tik) gyvenimo įvykių.
