SANTARA - tai santaika, susitarimas, susiklausymas, darna.
SANTARA - tai, apie ką ketvirtadieniais, ir jau ne vien ketvirtadieniais, kalbamės su „Respublikos“ pašnekovais.
SANTARA - tai kultūros žurnalas Lietuvai ir išeivijai, kurį su savo bendraminčiais leidžia žurnalistas Romualdas Norkus.
Šiandien jis – „Respublikos“ pašnekovas. Apie SANTARĄ. Tą, kuri yra jo. Ir tą, kuri yra mūsų visų. Galėtų būti mūsų visų...
- Mielas Romualdai, jeigu dabar man sakysi, kad tavo „Santara“ – nekalto prasidėjimo, pradėjo eiti tau vieną rytą smagiai atsibudus, nepatikėsiu. Turėjo būti priežastis jai gimti. Arba tuo metu santaros labai trūko, arba jos buvo labai daug...
- „Santara“ gimė su mūsų visų Atgimimu. Santaros tuomet buvo kaip niekada daug, pats tautos susikaupimas, susitelkimas.
Bet kažkelintas jausmas kuždėjo: laisvė gali atnešti ir daug bėdų... Jau buvome spėję „paragauti“ laisvos spaudos iš svetur, išsilaisvino ir mūsiškė. Taip išsilaisvino, kad ėmė ir visokios velniavos rastis. Tuomet dirbau „Nemuno“ žurnale, kur buvo labai šauni komanda - Robertas Keturakis, Aleksas Dabulskis, amžinasis „nemunietis“ fotomenininkas Romualdas Rakauskas, kiti taurūs žmonės.
Kaip tik tuo metu „Nemune“ pirmieji išspausdinome paskutiniojo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atsiminimų fragmentus, kurie iki to laiko buvo skelbti tik užsienyje. Pabendravęs su juo vieną kartą, antrą, trečią, prisilietęs prie jo atminties, išminties ir didžiulės tolerancijos, pasitaręs su Lietuvos kultūros fondo vadovu Česlovu Kudaba, kurio padorumas tuomet stulbino ne vien mane, su kolegomis žurnalistais ryžausi... Tyliai, ramiai padariau pirmąjį mūsų „Santaros“ maketuką.
O pavadinimas atėjo ne iš Vakarų, iš Amerikoje veikiančios federacijos „Santara-Šviesa“, o iš... Rytų. 1917-1918 m. Maskvoje ir Petrograde ėjo savaitraštis „Santara“. Jos autoriai buvo poetas Jurgis Baltrušaitis, būsimasis Lietuvos teisingumo ministras, Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, būsimasis literatas ir pedagogas Stasys Naginskas, būsimasis teisingumo ministras, kiti tuo metu Rusijoje studijavę ar dirbę būsimieji šviesuomenės lyderiai. Vienu jos autorių buvo ir dar visiškai jaunas Juozas Urbšys. Jis tarsi atėjo iš anos „Santaros“ į mūsiškę...
- Vadinasi, „Santara“ iš esmės atsirado kartu su kita Atgimimo ir atgimusia spauda. Įdomiausia, kad beveik visa ji iš esmės liko tokia, kokia buvo tada. Viena, niekaip nenumalšinanti kautynių su valdžia, kad ir kokia ji būtų, troškulio, ir liko barikadų statytoja, kita - kaip tavo „Santara“, su savo tolerancija, patriotizmu, kultūros istorija.
- Jau buvo išėję gal trys „Santaros“ numeriai, nunešu šviežiausią vienam to meto jaunam, bet labai įtakingam, ypač kultūros srityje, politikui, ir dabar aktyviai besireiškiančiam, pavartė jis tą numerį, pavartė, kažkaip keistai nužvelgė mane ir sako: „Žinai, per baltas...“ Man kaip kuolu per galvą... Pasirodo, ir „Santarai“ reikia kraujo. Kažkaip išsivertėme ir be jo...
- Gal ir be reikalo - juk tarp menininkų, kultūros veikėjų irgi iškilobarikadų? Argi ne „Santara“ ėmė leisti Justino Marcinkevičiaus kūrybą, kai prieš jį buvo imtas vykdyti, šviesaus atminimo literatūrologo Vytauto Kubiliaus žodžiais tariant, „Marcinkevičiaus Niurnbergas“ ir niekas nesiryžo jo knygų leisti?
- Na, išleidome jo dienoraščius... Iš viso keturias jo knygeles. Jeigu tai kova, tuomet mes irgi kariavome. Tik kariavome ne „prieš“, o „už“.
Todėl mūsų kovoje nebuvo kraujo. Bet aš nenorėčiau sutikti, kad mūsų spauda nesikeičia. Ar nesikeičia tavo „Respublika“. Ir tie ketvirtadienio padorumo puslapiai. Ir ne tik ketvirtadienio. Žiūrėk, kiek kultūros temų joje atsirado.
Vien ko vertos jūsų laikraštyje dirbančio talentingo poeto Rimvydo Stankevičiaus publikacijos. Beje, jis jau ir mūsų „Santaros“ autorius. Ir tai, man regis, ženklas, kad mes vis dėlto ėmėme keistis. Ir jaučiu, kad į gerą pusę. Tų pirmųjų lašų jau atsiranda daug kur.
- Mes daug filosofuojame patriotizmo, tolerancijos, padorumo, dvasingumo temomis. O kartais vienas kitas pavyzdukas skaitytoją labiau paveikia nei ištisi samprotavimų puslapiai. Ar galėtum „Respublikai“ jos, o ir tavo „Santaros“ dvidešimtmečių proga padovanoti porą tavo matytų epizodukų iš didelių moralinių autoritetų gyvenimo? Būk geras, padovanok...
Ministras
Paprašiau, kad Juozas Urbšys savo atsiminimams, kuriuos leidome 1990-aisiais, parašytų trumpą įžangėlę. Parašė. Praėjo du mėnesiai. Skambina Urbšys, klausia: „Jau turbūt vėlu ką nors pataisyti? Ten yra toks vienas negeras žodis...“ Pažiūrėk, matai: „Viena valstybė užima kitą, kalina, deportuoja į atšiauriausias vietas jos geriausius žmones (tie nuo bado, šalčio ir ligų išmiršta), niokoja gamtą, kultūrą, moralę...“ Taigi šiame sakinyje prieš žodį „kalina“ buvo tas žodis: „žudo“.
Ankstų rytą lekiu į „Spindulio“ spaustuvę. Jau buvo pradėję spausdinti.
Tačiau iš pagarbos Urbšiui sustabdė. Iškrapštė tą nelemtą visomis prasmėmis švininį žodį. Matai, kaip atrodo šita išretinta eilutė. Man ji kaip kažkoks paminklas žmogaus tolerancijai. Ir padorumui – įsivaizduok sau, žmogus du mėnesius graužėsi dėl to vieno žodžio.
Išeina knyga, pasiimu kelias, lekiu pas Urbšį. Verčia jis vieną puslapį, kitą, ima skaityti. Ir staiga kažkoks šviesus vualis tarsi apšviečia jo veidą. „Pavyko?!“ Įsivaizduoji, jam buvo svarbiausia jau ne knyga, o tas vienas žodis!
Kaip jam rūpėjo mūsų visų santarvė. Atsimenu, paskelbėme nepriklausomybę, ir mūsų Aukščiausiosios Tarybos veikloje jau ėmė rastis ir tam tikro jovalo, ir jau imta juo drabstytis. Juozas Urbšys nedelsdamas rašo laišką, kuriame prašo susiturėti nuo viso to. Laiškas prasideda žodžiais: „Vytautai Landsbergi, Algirdai Brazauskai...“ Organizuojame skubų laiško pristatymą iš Kauno į Vilnių. Ir kas iš to? Laiškas Parlamente perskaitomas, bet tik apie vidurnaktį, ir jo niekas praktiškai net neišgirdo. Ir, ko gero, negirdi iki šiol.
Kardinolas
Kai kardinolui Vincentui Sladkevičiui buvo įteikta „Santarvės“ premija, jis man matant parašė premijos fondo valdybai laišką, kad tą premiją paskirsto... Tiek kunigui Tėvui Stanislovui, tiek Kunigų seminarijos parengiamajam kursui, tiek Radviliškio bažnyčiai ir t.t. Ir laiško gale mane nepaprastai sujaudinę jo žodžiai: „Palieku ir sau kelias nemiegotas naktis ir kai kurių kunigų vyskupų nepasitenkinimo žodžius...“ Kiek tame laiške gerumo, tiek, matyt, ir skausmo. Oi, matyt, buvo nelengva ir jam padoriam būti... Gaila, to laiško kopija gerokai nubluko ir jau sunkiai įskaitoma.
Profesorius
Profesorius Česlovas Kudaba buvo vienas pirmųjų, kuris ne tik laimino „Santaros“ idėją, bet ir parašė jai įžangos žodį. O jame padovanojo mums senovės išminčių palinkėjimą visiems: „Procul omnis esto clamor et ira“ - tenutolsta visoks riksmas ir pyktis. Ir tapo tas palinkėjimas mūsų „Santaros“ moto.
Likus savaitei iki Kudabos mirties su gamtosaugininku ir geru profesoriaus bičiuliu Valdu Adamkumi, atvykusiu iš JAV, jį aplankėme ligoninėje. Išvydęs Adamkų, Kudaba ir sako: „Atsimeni, Valdai, tu man Čikagoje padovanojai laikrodėlį? Tai va, sustojo tas tavo laikrodėlis – ir sustrigo mano sveikata“. Apsikabino abu. Ir mums visiems trims tapo aišku, kad tai paskutinis apsikabinimas.
Ir vis dėlto pasakysiu tau, kad minėtiems ir neminėtiems moraliniams autoritetams niekuo nenusileidžia paprasti kaimo žmonės. Man, pavyzdžiui, didžiąja tolerancijos ir padorumo akademija buvo žmonos Vidos tėvai.
Praėję Magadanus ir Vorkutas, jie ant nieko nepyko ir nieko nekaltino. Jie žinojo, kad grįžus reikia gyvenimą pradėti iš naujo. O mes kažkaip vis negalime jo pradėti iš naujo...
Ferdinandas Kauzonas
