.jpg)
Žiauraus septyniolikmetės iš Panevėžio rajono nukankinimo sukrėsta visuomenė laido prakeiksmus žudikams ir šaukiasi jiems mirties bausmės, nors teisininkai, dvasininkai, psichoterapeutai tikina, kad nereikia jiems suteikti tokios malonės.
Ar jie turi teisę gyventi? Toks klausimas kilo daugeliui Lietuvos žmonių, rugsėjo 21-ąją išgirdusių apie dviejų jaunų vyrų išniekintą ir automobilio bagažinėje sudegintą septyniolikmetę Eveliną D. iš Panevėžio rajono, Dembavos. Mergina iki paskutinės minutės kovojo už savo gyvybę – šaukėsi pagalbos. Deja, nesėkmingai.
Valdo keršto troškimas
Kaip gali gyventi motina, savo rankomis pasmaugusi du sūnus? Šitaip prieš kelerius metus visa Lietuva kalbėjo apie Almą Bružaitę, tuomet turėjusią Jonaitienės pavardę. 2007 metų kovo 20-ąją Kelmės rajono gyventoja nužudė savo sūnelius, jų kūnus šeimos automobiliu nuvežė į Kražantės upę ir įmetė į vandenį.
Iš sielvarto sveikos nuovokos netekusią motiną vaidinusi A. Bružaitė po ilgų paieškų dingusių berniukų kūnus pati rado upėje ir galiausiai išsidavė. Ji nuteista kalėti iki gyvos galvos.
Šiaulių gimnazistės Viktorija Vaitiekaitytė ir Viktorija Lietuvninkaitė už bendramokslės žiaurų nužudymą 2011-ųjų liepos 14-ąją gavo po 20 metų nelaisvės. 17-metė auka buvo įviliota į V. Vaitiekaitytės močiutės butą, jai ant galvos užmestas maišas. Tada keliskart smogta kirviu bei plaktuku į galvą, daužyta metaliniu strypu. Nužudytą auką budelės supjaustė dalimis, į polietileninius maišus sudėtas kūno dalis dviračiais išvežė ir išmetė dykynėje netoli nužudytosios namų. Dalis kūno buvo rasta ir vienos žudikių šaldytuve.
Ar reikia stebėtis, kad visuomenė pasipiktinusi – ar ne per švelnios bausmės skiriamos už tokį žvėriškumą? Kiekvieną kartą, kai šalį sukrečią kraupūs nužudymai, vis daugiau tautiečių nebeslepia trokštą keršto. „Sušaudykim, pakarkim, nulinčiuokim išgamas!“ – šaukia minia.
Įsitraukė ir aukšti politikai
Lietuvoje mirties bausmės vykdymas sustabdytas 1996 metais, o 1998-ųjų pabaigoje Seimas šią bausmę panaikino. Tai buvo padaryta, kai Lietuvos Konstitucinis Teismas, gavęs grupės Seimo narių prašymą ištirti, ar mirties bausmė neprieštarauja šalies Konstitucijai, konstatavo, kad prieštarauja.
Tad jau pusantro dešimtmečio mūsų šalyje griežčiausia bausmė buvo įkalinimas iki gyvos galvos.
Tačiau šį rugsėjį, praėjus vos porai dienų po Dembavos tragedijos, partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos Seime seniūnas Petras Gražulis užregistravo Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis siūlo grąžinti mirties bausmę.
Parlamentaro nuomone, myriop turėtų būti nuteisti itin žiauriai gyvybę atėmę žudikai. Jis teigia, kad imtis iniciatyvos keisti įstatymus jį paskatino pastarojo meto žiaurūs nusikaltimai, nebekontroliuojama kriminogeninė situacija Lietuvoje, augantis nusikaltėlių įžūlumas, ekonominiai ir vadybiniai policijos veiklos trūkumai.
„Visuomenė jaučiasi nesaugi, todėl mirties bausmės sugrąžinimas yra viena iš priemonių, kuri padės atkurti saugumo jausmą“, – aiškina politikas.
Po žiauraus septyniolikmetės nužudymo į keršto žudikams trokštančios liaudies gretas stojo ir dabar jau buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. Jis viešai pareiškė, kad reikėtų pagalvoti apie mirties bausmės grąžinimą.
„Kai vyksta tokie įvykiai ir matai, kad atsiranda tokių žiaurių nusikaltėlių, kurie vykdo tokias žiaurias žmogžudystes, manau, reikia labai rimtai pagalvoti apie mirties bausmę“, – per vieną radijo stotį kalbėjo Seimo vadovas.
Tiesa, praėjusią savaitę politikas atsiėmė savo žodžius – aiškino leptelėjęs pagautas emocijų, nepagalvojęs.
Užpraėjusį sekmadienį, kai buvo laidojama Evelina, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, prieš pasirodant laidotuvių procesijai, darbavosi iniciatyvinė grupė, rinkusi parašus, kad tauta galėtų nuspręsti, jog referendumui surengti pakaktų 100 000 parašų (dabar reikalaujama 300 000), ir kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai gali priklausyti tik Lietuvos piliečiams ir valstybei.
Žurnalistams parašų rinkėjai aiškino, jeigu jiems pavyks pasiekti savo, tautai bus lengviau išreikšti savo valią ir dėl mirties bausmės grąžinimo.
Bet internete ir taip atsirado peticija už mirties bausmės grąžinimą, pradėti rinkti parašai. Peticijos autoriai teigia esantys sukrėsti tragiškų įvykių Panevėžio rajone. Pasak jų, Lietuvos žmonių pasipiktinimas teisėsaugos darbu begalinis. „Mes neprašome pastatyti prie kiekvieno iš mūsų po policininką, mes norime jaustis saugūs dėl mūsų vaikų ateities ir būti užtikrinti, kad žmonės, įvykdę tokius kraupius nusikaltimus, gaus tai, ko nusipelnė“, – rašo jie. Praėjusią savaitę peticiją buvo pasirašę per 11 000 gyventojų...
Mirties bausmė neapsaugos
Profesorius Romualdas Drakšas – teisininkas, teisėtyrininkas, teisės pedagogas, mirties bausmės tyrimams skyręs beveik dešimt metų, – tvirtina, jog Lietuvai nėra nei galimybės, nei būtinybės grąžinti mirties bausmę. Ir nurodo dvi svarbiausias priežastis, kodėl jis taip teigia.
Pasak R. Drakšo, mirties bausmė neapsaugo visuomenės nuo žiaurių nusikaltimų. Jeigu Lietuva vėl įvestų mirties bausmę, tik smarkiai pakenktų savo reputacijai tarptautinėje arenoje.
Profesorius įsitikinęs, kad baisiausia bausmė labai sunkius nusikaltimus padariusiems nusikaltėliams yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos be vilties išeiti anksčiau. „Tarp mirties bausmės šalininkų ir priešininkų ginčai verda beveik šimtą metų, – sako R. Drakšas. – Pasaulyje atlikta daug tyrimų, susijusių su mirties bausme. Nė vienas iš šių tyrimų nepatvirtino mirties bausmės poveikio kriminogeninei situacijai. Dėl to, kad ji yra, žiaurių nužudymų nei sumažėja, nei padaugėja.“
Anot jo, itin žiaurius nusikaltimus padariusių ir mirties bausme ar kalėti iki gyvos galvos nuteistų asmenų apklausos įvairiose šalyse rodė, jog prieš nusikalsdami jie negalvoja apie atpildą. Daugelis nužudo afekto būsenos, apsvaigę. Vadinamųjų planinių žudikų pasitaiko palyginti retai – tokie galvoja, kad jų nesugaus, jie išsisuks. Kitaip sakant, nemąsto apie tai, yra ar ne mirties bausmė. „Mirties bausmės įvedimas galėtų psichologiškai apraminti visuomenę, bet iš tiesų būtų sudaryta tik saugumo iliuzija – realiai liktų tokios pat grėsmės“, – aiškina specialistas.
R. Drakšas mano, kad mirties bausmės priešininkų ir šalininkų ginčas visada liks atviras. Šalininkai visada pabrėš, kad laisvės atėmimo bausme nubaustas žmogus turi teisę išeiti į laisvę anksčiau. Jie rodys pirštais kad ir į Igorį Achremovą: prieš dvidešimt metų žurnalistą Vitą Lingį nužudęs I. Achremovas buvo nubaustas kalėti iki gyvos galvos, paskui jam bausmė sumažinta iki 25 metų. Pernai, praleidęs už grotų aštuoniolika su puse metų, jis paleistas į laisvę pirma laiko. Įdomus faktas: psichologai, pritaikę specialią mokslinę metodiką, apskaičiavo I. Achremovo kartotinio nusikalstamo elgesio riziką. Paaiškėjo, jog ji minimali: buvęs „Vilniaus brigados“ narys per analizę surinko 8 balus iš 168 galimų, taigi jo pakartotinio nusikaltimo tikimybė siekia vos 4,76 proc.
Jei vertinamas asmuo surenka nuo 0 iki 40 balų, jo pakartotinio nusikaltimo rizika vertinama kaip „labai žema“.
Bent jau kol kas I. Achremovas naujo nusikaltimo nepadarė. Bet pasisakantieji už mirties bausmę įsivaizduoja, kad tokie žmonės kaip jis anksčiau ar vėliau vėl žudys.
„Mes būtume išgelbėję būsimas aukas, jeigu nusikaltėlį būtume nubaudę mirties bausme“, – toks pagrindinis aukščiausios bausmės šalininkų argumentas. Tuo metu mirties bausmės priešininkai akcentuoja klaidos tikimybę. Pasak jų, jeigu nubaudi nekaltą žmogų mirties bausme, klaidos nebeištaisysi.
Apsikvailintų kitų valstybių akyse
R. Drakšo nuomone, tiek mirties bausmės šalininkų, tiek priešininkų argumentai iš esmės išsisėmė – nė vienai pusei nepavyksta įrodyti savo teisumo. Tad sprendimai dėl mirties bausmės paprastai būna politiniai.
Tokį 1998 metų gruodį priėmė ir Lietuva. Po pusmečio šalyje įsigaliojo Europos žmogaus teisių konvencijos 6-asis protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo, kuris buvo ratifikuotas Seime. Kitaip sakant, mūsų valstybė prisiėmė tam tikrus tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos privalo vykdyti.
Ar Lietuvai, jeigu ji nebūtų atsisakiusi mirties bausmės, būtų uždaryti vartai į Europos Sąjungą, kurioje tokia bausmė netaikoma? R. Drakšo nuomone, tai būtų apsunkinę stojimą.
Jis pateikė ir kitokį pavyzdį, kai šalis priima priešingą politinį sprendimą dėl mirties bausmės. Tai – JAV, kur valstybės teisinėje sistemoje dominuoja didelė įvairovė. Kiekviena iš 50 JAV valstijų turi teisę pati nuspręsti, ar joje bus vykdomos mirties bausmės.
Kiekvienos valstijos baudžiamojoje sistemoje egzistuoja savos tradicijos, kaip dažnai nusikaltėliai sulaukia mirties nuosprendžio.
Tačiau Lietuva, pasak teisininko, nebegali rinktis, nes kartą jau pasirinko.
„Yra Konstitucinio Teismo sprendimas, ratifikuotos tarptautinės sutartys. Mirties bausmės grąžinimas Lietuvai kainuotų reputaciją ir padarytų didelę žalą, o jos žmonės nebūtų labiau apsaugoti nuo sunkių nusikaltimų“, – sako R. Drakšas, manantis, kad mirties bausmės egzistavimas nebūtų išgelbėjęs merginos iš Dembavos. Kalbėdamas apie tai, kad dėl tokios bausmės panaikinimo dalis visuomenės psichologiškai jaučiasi nesaugi, jis primena, jog yra alternatyva – įkalinimas iki gyvos galvos. Teisės profesoriaus teigimu, tai netgi didesnė ir baisesnė bausmė nei mirtis. Mirties bausmė esą šiurpi savo įgyvendinimo forma, jos laukimu. Bet dar blogiau jaučiasi nuteistieji iki gyvos galvos, jeigu jiems nėra suteikta galimybė pirma laiko išeiti į laisvę.
R. Drakšas sako, kad atlikti tyrimai parodė, jog po penkerių metų tokiems vienutėse kalintiems asmenims pradeda reikštis psichikos sutrikimai – jie paprasčiausiai ima kraustytis iš proto. Po 20 metų, jeigu nėra vilties išeiti į laisvę, iš jų psichiškai sveiki lieka tik 5 procentai.
Bažnyčia – prieš mirties bausmę
Panevėžio vyskupijos kancleris, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys nesupranta, kaip pasisakantieji už mirties bausmę gali save vadinti krikščionimis. Dvasininkas primena: krikščionybė neleidžia žudyti žmogaus už tai, kad jis nusikalto. Ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis Lietuvą ragino atsisakyti mirties bausmės sakydamas, kad taip būtų išreikšta pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei.
„Bažnyčia nepritaria mirties bausmei, – pakartoja R. Zdanys. – Bažnyčiai bausmė niekada nebuvo ir nebus keršto įrankis. Bažnyčios tikslas – pasiekti nusikaltėlio atsivertimą, apsaugoti visuomenę nuo nelaimių. Tokie tikslai pasiekiami ne žudant, o izoliuojant nusikaltimą padariusį asmenį, suteikiant galimybę jam suvokti, ką jis padarė, ir atgailauti.“
Klebonas primena, kad net ir 77 žmones nužudęs norvegas ekstremistas Andersas Beringas Breivikas gavo 21 metus kalėjimo su galimybe pratęsti laisvės atėmimo bausmę.
„Mirties bausmė absurdiška pati savaime, nes tai yra kerštas, – priduria dvasininkas. – Kerštas nesuderinamas nei su krikščionybe, nei su Vakarų Europa. Tai primityvios visuomenės bruožas.“
Kai kurie mirties bausmės šalininkai argumentuoja, esą ir Šventajame Rašte sakoma: „Akis už akį, dantis už dantį.“ R. Zdanys neneigia: tokie žodžiai Biblijoje iš tiesų yra. Tačiau žmonės juos neteisingai interpretuoja. Pasak dvasininko, tai reiškia, kad bausmę nusikaltusiesiems kaip tik norėta sušvelninti, nes iki tol galiojo nuostata už vieną akį – penkios akys, už vieną dantį – trisdešimt dantų.
Ir Jėzus žmonių prašė mylėti savo priešus, jiems atleisti ir jų neteisti. R. Zdanys visiškai pritaria teisininkams, kad mirties bausmės egzistavimas iš esmės nieko nekeičia – žmonėms nesuteikia saugumo. Dvasininkas taip pat mano, kad laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos be galimybės išeiti yra didesnė: „Žmogus turi visą gyvenimą gyventi dvasinėje kančioje. Gal jis nusikaltimą padarė apsvaigęs ir tik paskui suvokė, ką padarė? Bet jo gyvenimas jau praktiškai baigtas, jam teks ilgus metus vegetuoti, o iš kalėjimo jis išeis tik karste.“
Inga SMALSKIENĖ
